Uždaryti
2018-09-19 06:24:17
2018-09-06 00:00:00

Informacija dėl praktikos 4 kurso studentams!

Susitikimas su M. Šešelgyte vyks rugsėjo 14 d. 9.45 206 aud.

Susitikimas su A. Jankausku vyks rugsėjo 14 d. 9.00 119 aud.

Susitikimas su T. Janeliūnu vyks rugsėjo 21 d. 9.45 202 aud.

Susitikimas su J. Ulinskaite vyks rugsėjo 10 d., 18.30 402 aud.

Šviesuomenė svečiuose pas Goesus Medvilionyse

#AtkurtaiLietuvai100: Mūsų šviesuomenės keliai

Tenepatraukia mus paviršutinės, materialinės kultūros žinučiai; šis pasaulinis karas išrodė, kad materialinė kultūra, kad ir aukščiausiai būtų pakilus, neduoda žmonijai laimės. Mes, imdami iš Europos kultūros tai, kas joje yra gera ir naudinga, statykime, tačiau savos kultūros rūmą, kur pirma vieta būtų duodama dvasios būčiai.

Tekstas buvo išspausdintas 1917-ųjų metų gruodžio 13 d. „Lietuvos aide“

Kiekvienos beteisės tautos gyvenimas eina kitokia vaga, negu liuosųjų tautų, sudariusiųjų savo valstybes. Liuosų tautų piliečiai, dirbdami visuomenės darbą, įsigija ne tik garbės ir garso, bet dažnai taip pat turto, materialinės gerovės. Tuo tarpu priklausomų tautų visuomenės darbininkams dažnų dažniausiai tenka kęsti vargai ir persekiojimai; kartais gi reikia maitytis vien aukštomis idėjomis. Jų gyvenime paprastai esti nesuderinami savo nauda ir visuomenės darbas, ir jiems tenka pasirinkti viena iš tų dviejų. Tuomet ne vienas paklausia savęs: ko čia man smelktis gyvenimo kelyje kitiems vadovauti, jei tatai pateiki vien erškėčių vainiką? Ar negeriau tūnoti savo kampelyje ir tenkintis „mūsų visų dienų duona“. Gi daugelis, kurie jau ir buvo pasiryžę stoti visuomenės darban, vėliau nejučiomis pasiduoda asmeninės gerovės pagundai ir užsidaro savo kiaute.

Visuomenės darbe belieka tik tie, kurie įstengia atsižadėti savo naudos ir gerovės, įstengia paniekinti „mamoną“ ir savam viešpačiui-idėjai tarnauti. Tasai apsireiškimas ypačiai ryškiai pasirodė mūsų atgimančios tautos visuomenės darbe. Mūsų tautą Rusijos carizmui niokojant ir negalint nuniokoti, jaunajai lietuvių inteligentijai tebūdavo du keliu: ryžtis kęsti vargą tėvynėje ir dirbti tėvynei, arba pasirinkti ramesnė ir pelninga vieta plačioje Rusijoje. Tatai buvo kaip ir mūsų spėkų vėtymas: geriausi, labiausiai subrendę siela darbininkai plikdavo tėvynės dirvoje, gi silpnesni dvasia nukliūdavo Rusijos vidurin, ar kur toli Turkėstanan ar Kaukazan.

Tiesa, tuo būdu buvo atskiriami patvarieji nuo nepatvariųjų: bet ir tieji silpnesnieji dvasia kitose sąlygose būtų galėję būti gal ir labai geri tėvynės dirvonų artojai.

Keičiantis sąlygoms gerėjo ir inteligentijos stovis. Bet ir ligi pastarųjų laikų lietuvis inteligentas nejautė savo tėvynėje po savimi tvirto pamato: rusų valdžios jis buvo tepakenčiamas. Lietuviai inteligentai, tarytum, buvo verčiami atsižadėti pilnesnio gyvenimo, visuomenės darbo, ir turėjo pasinerti siauruose kasdieniniuose reikaluose. Nes visuomenės darbas buvo pavestas carizmo valdininkams-rusifikatoriams. Nuo gyvo tautos kūno buvo atkertami našiausieji jos diegai, ir tuo būdu manyta tauta nuskurdinti ir galutinai pavergti.

Ir taip yra visur, kur tik tautą valdo svetimi valdovai, varą priešingus jos siekimams tikslus. Tik laisvai, savarankiškai kraštui valdantis, tegali būti tinkamai sunaudotos visų jo piliečių ir ypačiai inteligentų spėkos. Tik tuomet visuomenės darbininkams nereikėtų vaidinti pirmųjų krikščionybės amžių kankintinių rolės, nes jų darbas pateiktų jiems tinkamų gyvenimui sąlygų ir apdraustų jų būtį.

Dabar besirengiant mums savąją valstybę statyti, tenka kartais išgirsti abejojimų, ar išteks lietuviams inteligentijos pajėgų, reikalingų krašto valdymui. „L. A.“ „N. 38-me Gk., paminėjęs tą bejojimą, išrodė, jog lietuviai nemažiau, palyginti, turi šviesuomenės, kai daugelis kitų tautų. Bereikia tik tinkamų sąlygų, kad toji šviesuomenė galėtų Lietuvos naudai dirbti. Jeigu lietuvių tauta, nešdama tokį priespaudos jungą, kaip reta kuri tauta pasaulyje, įstengė duoti iš savo tarpo žymų inteligentų skaičių, tai, įsigijusi laisvės, ji be abejo, galės jų bent dvigubai tiek pagaminti. Juk ligi šiol ūkininkas lietuvis, leisdamas savo vaiką į mokslą, dažniausiai turėjo ryžtis paaukoti jį svetimai šaliai, jeigu tik sūnus nepaliks kunigu. Ir nežiūrint į tai, Lietuvos mokyklos, kuriose dargi svetima dvasia viešpatavo, buvo kimšte prikimštos.

Tas lietuvių noras šviestis nekartą jų buvo ir prašaliečių pastebėtas. Ar gi sava tautinė mokykla nepatrauks savęs dešimteriopai daugiau moksleivių? Lai tik tėvas, skirdamas vaiką mokytis žinos, kad jisai galės dirbti savo krašte, tarp savųjų, o ne bastytis svetimoje padangėje, kad jis galės būti jo senos galvos parama, – tuomet pamatysime, kaip patankės mūsų šviesuomenės eilės!

Ne amžiais siaučia audra; ir tamsiausieji debesys turi kartą nuslinkti nuo dangaus ir leisti saulutei šviesti. Nurims kada nors ir ši pasaulinė audra. Gyvenimas turės įeiti savo vagon. Ir mūsų tauta, amžiais ilgėjusis laisvės ir kovojusi dėl jos, turės gauti prideramų sau teisių. Tuomet ir lietuvis, visuomenės darbininkas, nebebus vien kankintinis dėl idėjos, bet galės dirbti visuomenės darbą savo krašte liuosomis rankomis.

Tačiau pirmųjų Lietuvos gaivintojų pavyzdys turi amžinai likti mūsų akyse.

Ir gavus laisvai dirbti visuomenės darbą, lietuviui inteligentui tas darbas neturėtų virsti vien duonos ar pelno šaltiniu, o valdininkas, mokytojas ar kitokis visuomenės darbininkas neturėtų būti paprastas samdininkas. Idėja, pasišventimas, kurie vedė pirmuosius mūsų tėvynės žadintojus, turi būti ir mūsų darbo pagrindas. Tenepatraukia mus paviršutinės, materialinės kultūros žinučiai; šis pasaulinis karas išrodė, kad materialinė kultūra, kad ir aukščiausiai būtų pakilus, neduoda žmonijai laimės. Mes, imdami iš Europos kultūros tai, kas joje yra gera ir naudinga, statykime, tačiau savos kultūros rūmą, kur pirma vieta būtų duodama dvasios būčiai.

Likimas tiek privargino mūsų šalį, kad mes tik laisvoje tėvynėje ir tik aukščiausius, tikrai žmoniškus siekimus sekdami, tegalime iškilti ir tapti tikrai vertinga tauta.

J. P-jis.