Uždaryti
1565 m. pusgrašis su Vyčiu

#AtkurtaiLietuvai100: Adomas Dambrauskas – Jakštas. Dėl mūsų ženklo ir spalvų

Taigi galutina mano išvada yra ši: Lietuvos ženklas yra Vytis, t.y. raitelis, kurs joja kairėn, geležiniais šarvais ir šalmu, pakeltu dešinėj rankoj kardu viršum galvos; šalmas papuoštas trimis plunksnomis. Ant kairėsės rankos pailgas skydas, kurio vidury dvilypis kryžius. Klausimai, kaip reikia piešti žirgo kojos ir uodega, mano manymu, yra visai nesvarbūs.

Tekstas buvo išspausdintas 1917-ųjų metų lapkričio 29 d. „Lietuvos aide“

Tadas Daugirdas. Mūsų Vytis. – Lietuvos tautinės spalvos. Vilnius. 1917, 8 psl. m 18. (žiūr. „L Aido“ nr. 14).

Žinomas mūsų archaiologas Tadas Daugirdas šiame rašiny išdėsto savo pažiūras į mūsų vytį, kaipo Lietuvos krašto ženklą bei herbą ir bando nurodyti, kokios yra mūsų tautinės spalvos, kurios reikėtų įvesti kitan mūsų krašto ženklui – Lietuvos vėliavosna.

Patvirtinęs faktą, kad mūsų Vytis užsiliko senovės antspauduose bei Lietuvos piniguose ir kad to Vyčio formų esama įvairių, autorius pataria, nustatant galutiną Vyčio išvaizdą, laikytis tos, kurią randame piniguose, o tai „dėlto, kad mušant pinigus reikėjo geriau pagalvoti apie ženklo formas, negu dirbdinant antspaudą, nes pinigai buvo labiau išsiplatinę“.

Pažymėjęs toliau, kad ir piniguose Vyčio esama nevienokio, T. Daugirdas pataria laikytis Vyčio, kurs buvo atmuštas Zigmunto Augusto denaruose 1565 – 1570 m., nes žinomojo numizmatiko Strončinskio pasakymu tai esanti gražiausia monetų rūšis.

Pasiremdamas heraldikos ir sfragistikos taisyklėmis, kurių viena reikalaujanti, „kad nuo senui priimtų žvėrių ar gyvulių paišinių formų neleista naturalizuoti“, autorius pataria anoj dvilypio 1565 metų denaro Vyčio formoj nedaryti jokių atmainų, vadinas piešti žirgą „suglaustomis užpakalinėmis kojomis, uodega užlaužta aukštyn“, išsišakojusia „į tris šakas“ ir primenančia „mūsų lietuvišką leliją“.

Tokį Vytį T. Daugirdas buvo nupiešęs ir atsivežęs Vilniun, kaipo Lietuvos ženklo projektą. Tas Vytis kabėjo konferencijos salėje ant sienos už prezidiumo. Šalia jo ant vėliavos buvo nupieštas kitas Vytis, užpakalinėmis kojomis nesuglaustomis ir uodega, kad ir iškelta aukštyn, bet išsišakojusia toli netaip, kaip T. Daugirdo siūlomajame Vytyje. Vadinas, buvo parodyta greta du Vyčiai: vienas senoviškas, antras, bent kiek sumodernizuotas (žiūr „Liuososios Valandos“ Nr. 1). Labai gaila, kad Konferencijoje nebuvo viešai paklausta: katra iš tų dviejų Vyčio formų atrodo nariams dailesnė. Klausiamas apie tai, aš būčiau balsavęs už Vytį ant vėliavos. Man rodos, kad ir daugumas būtų buvę tos pat nuomonės, nes T. Daugirdo siūlomojo Vyčio gražumas nekoks – perdaug jame netikrumo, nenaturalnumo; nenaturalnumas gi gražumą ne didina, bet mažina. Mums matos, kad ir pats T. Daugirdas savo Vyčio gražumu įstikino ne savaime, tik remdamasis Strončinskio autoritetu. Tačiau iš Strončinskio užcituotų žodžių visai nematyti, kad jis 1565 denaro Vytį būtų laikęs pačiu gražiausiu; jis tik patvirtina faktą, jog tas Vytis padaręs „pradžią vėlesniajam Lietuvos ženklui“. Padaryti pradžia – tai toli gražu nereiškia tapti galutiniu, neatmainomu valstybės ženklu. Kaip visoko pasaulyje, taip ir valstybių ženklų būta ir esama evoliucijos. Pvz., Rusijos dvigalvis erelis Petro I gadynėje buvo toli ne toks pat, kaip Katrės II arba Mikalojaus II laikais. Jei Rusijos revoliucija nusistovės – tas pats erelis gaus dar naujos išvaizdos. Tos pat evoliucijos būta ir mūsų Vytyje, kaip tat matyt, kad ir iš paties T. Daugirdo pažymėtojo fakto – Vyčio formų įvairumo antspauduose ir piniguose. Taigi ir T. Daugirdo patarimas priimti Lietuvos ženklu – dvilypio 1565 m. Denaro Vytį man atrodo paremtas ne mokslo ir ne dailės principais, bet daugiau asmeniniu gerb. mūsų archaiologo skoniu. Nes iš to, kad Strončinskis yra pavadinęs aną Zigmunto Augusto denarą „gražiausia moneta“, visai neseka, kad tos monetos Vytis būtų pats gražiausias ir Lietuvos ženklui tinkamiausias.

Taigi galutina mano išvada yra ši: Lietuvos ženklas yra Vytis, t.y. raitelis, kurs joja kairėn, geležiniais šarvais ir šalmu, pakeltu dešinėj rankoj kardu viršum galvos; šalmas papuoštas trimis plunksnomis. Ant kairėsės rankos pailgas skydas, kurio vidury dvilypis kryžius. Klausimai, kaip reikia piešti žirgo kojos ir uodega, mano manymu, yra visai nesvarbūs. Tai jau dailininkų dalykas. Jiems čia ir reiktų palikti šiek tiek liuosybės.

Daug svarbesnis, negu kojų bei uodegos, yra Vyčio gimties klausimas T. Daugirdo straipsniuose, rasi dėl to, kad lenkai mūsų Vytį vadina „Pogon“, Vytis yra moteriškos gimties: „ta Vytis“, „pati Vytis“. Tuo tarpu mūsų Vytis, iš kurio rusai yra pasidarę savo „vitiaz“, yra aiškiai vyriškos gimties. Dėlei to mūsų vaikinai moksleiviai Amerikoje, sudarydami savo gimnastikos draugijas, pasivadino teisingai Vyčiais. Tiesa, mūsų Gražina ar prancūzų Joanna D‘Arc galima vadinti vyčiu, bet tai bus vien labai reta išimtis. Paprastai vyčiais esti vien tik vyrai.

Kai dėl mūsų tautinių spalvų – žalios ir raudonos, visai pritariu T. Daugirdui. Jos reikėtų galutinai priimti ir mūsų krašto vėliavosna. Labai gaila, kad šis klausimas buvo atiduotas Komisijai. Jis reikėjo išrišti pačioje Konferencijoje. Ar šiokios ar tokios spalvos – savaime jos nieko nereiškia: reikšmės jos įgyja nuo žmonių sutarimo. Dėlto gi labai gaila, kad per Konferenciją niekas nepaklausė narių: kurios vėliavos jiems labiau patinka: dvispalvės žalios ir raudonos A. Žmuidzinavičiaus, ar trispalvės (žalios ir raudonos su geltona juostute per vidurį) T. Daugirdo. Mano išmanymu T. Daugirdo siūlomoji trijų varsų kombinacija labiau tinka, nes įterpus tarp spalvų žalios ir raudonos geltoną juostelę, gaunama spalvų eilė labiau panešanti į saulės spektrą, vadinas, ir gražesnė, negu dvispalvė žaliai raudona kombinacijas.

Ad. Jakštas.