Uždaryti
2021-09-24 21:05:14
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Valentinas Beržiūnas. Apie demokratiją Lietuvoje

Pastaruoju metu Lietuvoje galima pastebėti įdomią tendenciją – populiarėja judėjimai, kvestionuojantys valdžios planuojamus arba jau priimtus sprendimus. Tai verčia iš naujo pažvelgti į demokratijos veikimo mechanizmus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, arba pagrindiniame demokratinę santvarką mūsų valstybėje apibrėžiančiame dokumente, pabrėžiama, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Vis dėlto tiesioginės demokratijos praktikos Lietuvoje vos pastebimos. Maža to, vis mažiau piliečių pasitiki atstovaujamąja demokratija.

Tarp institucijų, kuriomis labiausiai nepasitikima, yra Seimas, Vyriausybė, teismai. Ne ką geresnė ir politinių partijų reputacija.

Tarp žmonių tvyrantis nepasitikėjimas atspindi valstybės ir visuomenės susvetimėjimą: valdžia planuoja ir priiminėja sprendimus, visuomenė vis dažniau ir vis labiau tuos sprendimus kritikuoja. Panašėja, jog sprendžiant šią problemą nėra kito kelio, kaip tik atsigręžti į piliečius ir išgirsti jų nuomonę, priimant kertinius valstybės bei Tautos gyvenimą liečiančius sprendimus.

Lietuvos rinkėjai – pasyvūs

Atstovaujamosios demokratijos krizę išduoda Lietuvos rinkėjų susidomėjimas rinkimais. Pagal tai, kiek žmonių dalyvauja rinkimuose, stipriai atsiliekame nuo Vakarų demokratijų.

Pavyzdžiui, 1992 m. Seimo rinkimų pirmajame ture dalyvavo 75,2 proc. rinkėjų, o po ketverių metų – jau tik 53 proc. Nors 2000 m. rinkėjų aktyvumas šiek tiek padidėjo (iki 58,6 proc.), vėlesniais metais nusistovėjo ties maždaug 50 proc. riba. 2004–aisiais Seimo rinkimų pirmajame ture dalyvavo 46,8 proc., 2008–aisiais – 48,5 proc., 2012–aisiais – 52,9 proc., 2016–aisiais – 50,64 proc., o 2020–aisiais – 47,81 proc. rinkėjų. Antrajame Seimo rinkimų ture aktyvumas tradiciškai būdavo dar mažesnis.

Mažu rinkėjų aktyvumu pasižymi ir savivaldos rinkimai. 1995–aisiais už savo atstovus savivaldoje balsavo 44,85 proc. rinkėjų, 1997 m. – 35,6 proc., 2000 m. – 49,63 proc., 2003 m. – 49,23 proc., 2007 m. – 41,3 proc., 2011 m. – 44,08 proc., 2015 m., pakeitus rinkimų tvarką, kai pirmą kartą tiesiogiai rinkti ne tik savivaldybių tarybų nariai, bet ir miestų bei rajonų merai, rinkėjų aktyvumas taip pat nedžiugino: 2015 m. jis siekė 47,17 proc., o 2019 m. – 47,74 proc.

Palyginimui, 2019 m. Danijoje ir Suomijoje vykusiuose parlamento rinkimuose dalyvavo atitinkamai 85 ir 73 proc. piliečių, o 2018–aisiais Švedijoje nacionalinę valdžią rinko daugiau nei 87 proc. piliečių. Šiaurės šalių gyventojai – aktyvūs ir rinkdami vietos valdžią: rinkėjų aktyvumas savivaldos rinkimuose šiose šalyse dažniausiai svyruoja nuo 60 iki 70 proc.

Vakaruose – įprasta praktika

Tiesioginės demokratijos sąvoka apibūdina tokį valdymo modelį, kai piliečiai tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese, savo valią išreikšdami referendumuose, plebiscituose ar apklausose. Tiesa, valstybių, kur tiesioginės demokratijos metodai būtų taikomi kaip pagrindinis sprendimų priėmimo būdas, praktiškai nėra, išskyrus galbūt Šveicariją.

Kita vertus, tiesioginės demokratijos elementus naudoja atstovaujamosios demokratijos, o vienas dažniausiai pasitaikančių sprendimų priėmimo mechanizmų – referendumas.

Referendumas laikytinas demokratiškiausiu sprendimų priėmimo būdu, nes suteikia galimybę piliečiams ne tik spręsti Tautai reikšmingus klausimus, bet ir priešintis išrinktųjų savivalei, tarkime, tais atvejais, kai šalies reikalai sprendžiami nesivadovaujant Tautos interesais.

Tai nereiškia, kad referendumais turi būti sprendžiama didžioji dalis viešosios politikos klausimų. Paprastai referendumai organizuojami, sprendžiant svarbiausius (dažniausiai konstitucinius) klausimus.

Laikomasi nuostatos, kad svarbiausios Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos ir vertybės gali būti keičiamos tik sulaukus visos visuomenės pritarimo, t. y. ne parlamento sprendimu, o referendumo, jei tam tikru klausimu nėra visų politinių jėgų konsensuso.

Pažvelkime į realius pavyzdžius. 2015 m. referendume Airijos, turinčios gilias katalikybės tradicijas, piliečiai pritarė tos pačios lyties porų santuokoms. Analogiški referendumai anksčiau surengti Kroatijoje ir Slovėnijoje, tačiau abiem atvejais piliečiai atmetė pasiūlymus įteisinti vienalyčių porų santuokas. Tiesa, Slovėnijoje vienalytės santuokos visgi buvo įteisintos parlamento sprendimu.

Lietuvoje – reta išimtis

Referendumai, kurių metu piliečiai gali pareikšti poziciją svarbiais valstybei klausimais, yra įprastas reiškinys Vakarų demokratijose. Tačiau Lietuvoje ši praktika – retai pasitaikanti.

Nuo 1991 m. mūsų šalyje surengta vos 13 referendumų, iš kurių didžioji dalis neįvyko dėl per mažo rinkėjų aktyvumo. Būta ir atvejų, kai viešojoje erdvėje bandyta menkinti ne tik referendumų organizatorių reputaciją, bet ir apskritai referendumo idėją.

Maža to, pastaruoju metu Lietuvos viešajame diskurse pastebima politikos technokratizacijos tendencija. Teigiama, kad Tauta nėra „pažangi“, kad Ji „nesidomi“ ir „neišmano“ valstybės reikalų, tad „gali klaidingai nuspręsti“. Dėl to svarbiausius valstybei klausimus už Tautą turi spręsti technokratai ar „progresyvūs“ politikai. Tai – klaidingas požiūris. Kodėl?

Politiniai sprendimai grindžiami vertybėmis, o ne žiniomis. Paprastai tariant, atsakymai į vertybinius klausimus dažniausiai argumentuojami „patinka arba nepatinka“, tačiau ne tam tikromis specifinėmis žiniomis. Jie negali būti nei paneigti, nei įrodyti remiantis mokslo žiniomis.

Todėl technokratai (arba, paprastai tariant, Vyriausybė) neturėtų prisiimti pernelyg daug atsakomybės sprendžiant aktualius visuomenei politinius klausimus. Technokratų darbas yra pasiūlyti įvairių klausimų sprendimų būdus, tačiau galutinio sprendimo teisė turi priklausyti Tautai.

Lietuvoje susiklostė ir kita ydinga tradicija. Seime arba pasitelkus kitas valstybės institucijas vadinamuoju „buldozerio“ principu, t. y. nesitariant su visuomene, „stumiamos“ įvairios politinės iniciatyvos. Vėlgi, toks veikimo principas – ydingas ir net pavojingas, nes kai su Tauta nesitariama, piliečiai nesijaučia esantys savo valstybės šeimininkais. O tai lemia natūralų nepasitenkinimą, kuris vėliau pasireiškia per nedalyvavimą rinkimuose ar, dar blogiau, per abejingumą viskam, kas vyksta valstybėje.

Su apolitiškumu būtina kovoti, o ne jį skatinti. Pabandykime įsivaizduoti, ar nutiktų kas blogo, jei mažiausiai vieną arba du kartus per Seimo kadenciją būtų organizuojami referendumai aktualiausiais visuomenei klausimais?

Arba, jei būtų pakeisti šių dienų realijų nebeatitinkantys Konstitucijos principai, pavyzdžiui, šis: „referendumas <…> skelbiamas, jei jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę“. Tikslaus rinkėjų skaičiaus apibrėžtis galioja nepaisant to, kad nuo Konstitucijos priėmimo Lietuva neteko beveik milijono gyventojų. Štai Latvijoje referendumas šaukiamas surinkus dešimtadalį visų rinkėjų parašų.

Kai politinis pasitikėjimas vis labiau menksta, o pilietiškumas, pasireiškiantis per pilietinės pareigos – dalyvavimo rinkimuose – įgyvendinimą, mažėja, apibendrinimas paprastas: tiesioginės demokratijos elementai sustiprintų Lietuvos gyventojų pasitikėjimą politine sistema, skatintų pilietinės visuomenės kūrimąsi, motyvuotų piliečius įsitraukti į valstybės politinį gyvenimą ir aktyviai dalyvauti rinkimuose.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.