Uždaryti
2021-06-23 08:54:10
2021-06-22 00:00:00

Pranešame, kad stojimas į Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro studijų programą baigėsi. Į kitas magistro programas prašymus galite teikti iki birželio 30 d.

Mažvydas Jastramskis. Daugumos demokratija ir partnerystė

Diskusijos apie galimą tos pačios lyties partnerystės įteisinimą puikiai ryškina politines linijas. Balsavimui dėl tokio įstatymo neišvengiamai artėjant, politikai deklaruoja savo nuostatas (arba renkasi tarp jų ir rinkėjų spaudimo). Iš visuomenės paribių į viešos erdvės centrą kyla šeimų maršai (ir farsai). Apžvalgininkai mąsto apie tai, kas yra demokratija. Prezidentas organizuoja apklausas.

Tiesa nėra kažkur anapus, bet susitarti neišeis. Tai vertikali takoskyra, neįveikiama siena tarp priešininkų. Būdamas aiškiai prieš tos pačios lyties partnerystę, nuomonės, panašiai kaip religijos, nepakeisi. Net jei bus išguldyti visi loginiai argumentai, studijos, netolerancijos pavyzdžiai.

Diskusija aktyvuoja daug perskyrų. Ekspertai vs. visuomenė. Liberali demokratija vs. dauguma. Progresyvumas vs. tradicija.

Žinoma, tai, kad dauguma lietuvių yra prieš tos pačios lyties santykių teisinį įtvirtinimą, nėra naujiena.

Pavyzdžiui, 2019 m. porinkiminėje apklausoje buvo klausta, ar respondentai pritaria teiginiui: „Tos pačios lyties asmenų poros turi turėti tokias pat teises tuoktis kaip ir heteroseksualios poros“. Visiškai sutiko ir greičiau sutiko apie 19 procentų. Visiškai nesutiko ir greičiau nesutiko apie 72 procentus.

Kaip ir ne naujiena tai, kad politinis elitas, bendrai paėmus, yra kažkiek progresyvesnis, nei visuomenė. Pavyzdžiui, prieš 2012 m. rinkimus kandidatai į Seimą („Mano balso“ duomenys) pasižymėjo per 35 proc. punktus didesne homoseksualumo tolerancija, nei visuomenė. Sunku palyginti dėl skirtingo apklausų reprezentatyvumo, tačiau ignoruoti skirtumą irgi sunku.

Jeigu sprendimas dėl tos pačios lyties partnerystės Lietuvoje šiandien vyktų referendumu, praeiti tokiai pataisai – jokių šansų. Parlamente šansų yra. Net ir tarp pačių konservatyviausių frakcijų, tokių kaip valstiečių ir žaliųjų, yra bent vienas politikas, kuris balsuos už partnerystę.

O gal reikėtų referendumo?

Valstybių, dažniau naudojančių referendumus, pavyzdžiai rodo, kad šis kelias linksta užkonservuoti kai kurias nuostatas, kurios einant laikui atrodo vis labiau diskriminacinės ir atgyvenusios.

Lichtenšteine 1968 m. vyko referendumas dėl to, ar leisti moterims balsuoti rinkimuose. Nors jame padaryta išimtis ir moterys galėjo išreikšti nuomonę, bet pataisa nepraėjo. Galiausiai referendume lygiai balso teisei su plonyte 51.29 proc. dauguma pritarta tik 1984 metais (šį kartą balsavo tik vyrai). Kai buvo likę vos penki metai iki Berlyno sienos griuvimo.

Apencelio-Inerodeno kantone Šveicarijoje dėl vietos reikalų moterims buvo leista balsuoti apskritai tik 1990 metų pabaigoje. Ir tai po aukščiausiojo šalies teismo sprendimo.

Airija – kita Europos valstybė, be Šveicarijos ir Lichtenšteino, kuri naudoja referendumus. Čia ilgą laiką išsilaikė labai griežtas, elementariems sveikatos apsaugos principams prieštaravęs aborto reglamentavimas. Atitinkamą Konstitucijos straipsnį airiai atšaukė tik 2018 m. referendume.

Beje, tos pačios lyties santuokas airiai taip pat įteisino referendumu – netgi anksčiau, 2015 metais, su 62 proc. už.

Referendumas suteikia legitimumo sprendimams. Kita vertus, daugumos kelias dėl lėtos vertybių kaitos reiškia, kad mažumai gali tekti ilgesnį laiką kentėti diskriminacines nuostatas. Spėčiau, kad airiškas kelias Lietuvoje būtų įmanomas gal po kokių 15-20 metų. Ainės Ramonaitės VU TSPMI metinėje konferencijoje pristatyta analizė rodo, kad vyksta aiškūs vertybiniai pokyčiai tarp kartų. Tačiau kol kas liberalesnės kartos visgi sudaro mažumą rinkėjų.

Taigi, konservatyvioje šalyje tos pačios lyties partnerystės arba santuokų įteisinimas iš esmės galimas tik parlamente (dar kitas būdas – per teisinį išaiškinimą, kaip JAV).

Čia reiktų pastebėti, kad referendumas visgi nėra tas pats, kaip grįsti savo politines pozicijas apklausomis. Į referendumus eina politiškai angažuoti piliečiai, kuriems iš tiesų rūpi išreikšti savo nuomonę. Referendumai neturi paklaidų ir juose nėra respondentų, kurie atsako „bele atsakyti“.

Politinių pozicijų formulavimas per apklausas labiausiai primena politinio marketingo technikas, įprastas vadinamajame verslo (biznio?) partijos modelyje, kurio archetipiniu pavyzdžiu laikoma Silvio Berslusconi era. Tradiciškai demokratijoje politikai formuluoja pozicijas remiantis savo pažiūromis, atstovaudami konkrečią grupę rinkėjų su aiškiu identitetu – katalikus, darbo klasę, tautinę mažumą. O biznio partija nori užgriebti kuo plačiau. Todėl ji daro apklausas, išsiaiškina, kurios nuostatos populiarios ir tada savo kampaniją stato ant jų.

Bet populiarios nuostatos gali lengvai prieštarauti vienas kitam. Tuo besiremiantis politikas greitai susikurs problemų. Pavyzdžiui, 2012 m. porinkiminėje apklausoje dauguma norėjo ir smarkaus mokesčių verslui mažinimo, ir progresinių mokesčių. Go figure, kaip sakoma.

Aišku, nežiūrint to, kad dauguma yra kintanti ir nebūtinai nuosekli, jos ignoravimas visgi reiškia politines pasekmes. Lietuvoje kartais teigiama, kad įvedus tos pačios lyties partnerystę nieko nenutiks, kaip kad, pavyzdžiui, nieko nenutiko Estijoje (įteisinta nuo 2016 m.).

Nutiko. Estijos visuomenė buvo nepatenkinta. Tuo pasinaudojo populistinė, į kraštutinę dešinę linkstanti partija EKRE, kuri ant šios nepasitenkinimo bangos atjojo į parlamentą. Negana to, ji buvo priimta į valdančiąją koaliciją, kur sukėlė ne vieną tarptautinį skandalą.

Vakaruose tradicinės partijos irgi ignoravo tai, kad didelė dalis gyventojų į imigraciją žiūri gana rezervuotai. Rezultatas – politiniame žemėlapyje įsitvirtino visa radikalios dešinės šeima, kuri priešinasi imigracijai, akcentuoja saugumą, išnaudoja nepasitikėjimą politiniu elitu. Bet tai nėra tik marginalų, normalių laikų mažytės patologijos klausimas. Kaip teigia politikos tyrėjas Cas Mudde, veikiau turime reikalą su patologiniu normalumu – tokios partijos radikalizuoja problemas, kurios rūpi platiems visuomenės sluoksniams.

Atitinkamai labai netoliaregiška šeimų maršą (nors kai kuriais aspektais jis ir primena šeimos farsą) nurašyti piktai mažumai, gerų Lietuvos laikų patologijai. Greičiau atvirkščiai. Taip, tai nuostatų radikalizacija. Tačiau šios nuostatos yra gana populiarios visuomenėje.

Patologinį normalumą galima ignoruoti. Tačiau būtina suprasti: kiekvienas politinis veiksmas turi atoveiksmį. Tokia jau ta demokratija. Nors idealiai norėtume pagarbios partnerystės ir protingų politikų, praktikoje dažnai gauname neišsprendžiamą konfliktą ir radikalus parlamente.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.