Uždaryti
2021-09-19 23:49:35
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Mažvydas Jastramskis. Kaip Konstitucinis Teismas mero rinkimus vogė

Konstitucinio Teismo išaiškinimas dėl tiesioginių merų rinkimų prieštaravimo Konstitucijai sulaukė įvairių reakcijų. Buvo abejonių sprendimo kompetencija – žiūrėk, Konstitucinis teismas dar nustatys, kad ministras pirmininkas skirtų merus. Kiti išaiškinimą lyg ir pripažino, bet liūdėjo, kad tiesioginių rinkimų galimai nebebus, viską valdys partijų bosai. Juk žmonės nori rinkti patys, reforma pasiteisino.

Kitose reakcijose reforma buvo vertinama santūriai. Kartu pastebint, kad dėl atitikties Konstitucijai klausimų kilo dar 2014 metais, kai rinkimų tvarką Seimas pakeitė su viena eilute vietos savivaldos įstatyme.

Niekas nepasisakė už tai, kad grįžtume prie senos tvarkos, kai merus rinko savivaldybių tarybos. Visgi galima pastebėti atvirkštinį ryšį – kuo komentatorius entuziastingiau žiūri į tiesioginius rinkimus, tuo mažiau palankiai atsiliepia apie Konstitucinio Teismo sprendimą.

Atpinkime šiuos du dalykus. Šiame komentare kalbėsiu apie pirmą – Konstitucinio Teismo sprendimą ir Lietuvos savivaldos logiką.

Konstitucinis Teismas nepavogė iš žmonių tiesioginių merų rinkimų. Kaip ir nepasakė, kad jie yra blogi. Tiesioginė citata iš pranešimo: „byloje Konstitucinis Teismas nesprendė tiesioginių merų rinkimų, t. y. kai merą tiesiogiai renka savivaldybės bendruomenė, tikslingumo klausimo“.

Konstitucinio Teismo sprendimas visų pirma reiškia – partijos ir Seimas turi ištaisyti savo dar 2014 metais kreivai atliktą darbą, kai įkalę vinį į sieną apsimetė, kad padarė remontą.

Prastą to meto teisėkūrą rodo esminis dalykas: su Konstitucijoje numatytu savivaldybės tarybos narių lygiateisiškumu kertasi tai, kad tiesioginiai rinkimai sukuria išskirtinio statuso mero instituciją.

Tas išskirtinis statusas pasireiškia ne tik tiesioginiais rinkimais, tačiau ir pilietybės reikalavimu, lemiamu balsu, jei tarybos sprendimuose balsai pasiskirsto lygiai, įsiterpimu į vykdomosios valdžios funkcijas. P

aprastai kalbant, Konstitucija numato: „visi savivaldybės tarybos nariai yra lygūs“. Tiesioginių merų rinkimų tvarka ir vietos savivaldos įstatymas sako: „meras yra lygesnis“.

Su nelygybe viskas būtų tvarkoje, jeigu įtvirtintume kitą savivaldos sistemą ir kitokį mero statusą. Tačiau to nepadarėme. Konstitucija iki šiol aiškiai numato, kad mūsų savivalda įgyvendinama per tarybas.

Įtampų tarp Konstitucijos ir vietos savivaldos įstatymo būta jau anksčiau.

1995–2002 m. Lietuvos savivaldoje buvo dvi vykdomosios institucijos – savivaldybės valdyba ir savivaldybės meras. Tada 2002 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad tai prieštarauja Konstitucijai. Po jo Seimas 2003 m. priėmė vietos savivaldos įstatymo pataisas: buvo patvirtinta nauja savivaldos institucinė struktūra. Vietoj buvusių dviejų vykdomųjų institucijų sudaryta viena – savivaldybės administracijos direktoriaus (buvęs administratorius), taip išplečiant pastarojo galias. Šios pataisos atitinkamai apribojo savivaldybės mero funkcijas.

Taigi, Seimas, 2003 m. susiaurinęs mero rolę, o 2014 m. jau įvesdamas tiesioginius merų rinkimus ir taip sukurdamas išskirtinio statuso instituciją, prieštaravo pats sau. Sakysite, skirtingi parlamentai, skirtingos partijos? Abu kartus tarp valdančiųjų dominavo socialdemokratai.

Po eilės keitimų tai į vieną, tai į kitą pusę mūsų savivaldos modelis atrodo kaip Frankenšteino monstras. Sudurstyta iš dalių, kurios prieštarauja ne tik viena kitai, bet ir Konstitucijai.

Vedant analogiją su nacionaliniais modeliais, po 2002 m. mūsų savivalda veikė kaip savotiška parlamentinė šalis. Savivaldybės taryba mero teikimu tvirtindavo administracijos direktorių, kuris atliko vykdomosios valdžios (premjero-profesionalo) funkcijas. Taryba rinkdavo ir merą, kuris ėjo jos pirmininko pareigas, bet kartu buvo ir savivaldybės vadovas.

Tai gana artima vienam pagrindinių JAV savivaldos modelių, kuriame didelius įgaliojimus turinti taryba skiria profesionalų administratorių. Mero funkcijos čia įprastai simbolinės.

Aišku, problema ta, kad stiprių lyderių išsiilgusioje Lietuvoje meras ir toliau įkūnijo vado lūkestį. Todėl faktinė tvarka skyrėsi. Taip, kai kur merai buvo bejėgiai, tapdavo partijų derybų įkaitais. Tačiau jei savivaldybėje buvo dvi svarbios prielaidos – meras yra savo partijos bosas ir ta partija turi didelę frakciją taryboje – tada faktiškai vis tiek viskam vadovaudavo meras.

2014 m. reforma sekė tokiais pavyzdžiais ir žmonių norais, ignoruodama patį modelį. Ji ant iš esmės parlamentinės sistemos „užmovė“ tiesioginius vadovo rinkimus. Tuo sustiprindama žmonių lūkestį, kad meras darys viską – ir tarybai vadovaus, ir administracijai nurodinės, ir kelius sutaisys.

Dabar meras – kaip tiesiogiai renkamas parlamento pirmininkas, kuris kartu yra ir valstybės vadovas, prezidentas, įsiterpiantis į vykdomąją valdžią, dar ir tikintis, kad ją sudarys, suvadovaus, kaip premjeras. Ar atrodo prasmingai? Nelabai, bet būtent tokį suveltą modelį ir turime.

Todėl minimali užduotis Seimui – pakeisti Konstituciją taip, kad joje, šalia lygiateisės savivaldos tarybos, atsirastų vietos ir tiesiogiai renkamam merui. Tačiau minimalios užduoties įgyvendinimas neišspręs visų problemų. Neišvengiamai reikia peržiūrėti visą savivaldos sistemą.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar merams trukdo ne mistiniai partijų bosai – o tai, kad merė gali efektyviai dirbti tik tada, kai pati yra taryboje stiprios partijos (o komitetai tėra regioninės partijos) bosė.

Panašu, kad tiek žmonės, tiek faktinė situacija dabar merus stumia į vykdomąją valdžią. Būtent tuo, kuo jie pagal Konstituciją ir savivaldos modelį (išskyrus tiesioginius rinkimus) nėra. Todėl jei einame link tiesioginių rinkimų – ir išskirtinės, stiprios mero institucijos – reikia stiprinti mero galias.

Iš esmės mes kalbame apie kitą JAV (ypač didesniuose miestuose) paplitusį modelį, kai meras yra vykdomosios valdžios galva ir čia tvarkosi, administracijos vadovus skirsto, kaip nori. Tam nereikia, kaip dabar, tarybos malonės. Pastaroji irgi turi funkcijas – pavyzdžiui, tvirtina savivaldybės biudžetą. Tačiau tarybos galios gerokai apkarpytos būtent mero naudai.

Vienas iš didžiausių tiesioginių rinkimų pliusų – didesnė mero atskaitomybė ir mandato legitimumas. Tačiau už ką tas meras atsiskaito? Seimas turi atsakyti į šį klausimą. Kartu taisydamas savo darbo broką.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.