Uždaryti
2021-04-11 10:51:45
2021-01-15 00:00:00

VU TSPMI tarybos sprendimu visas studijų procesas 2020-2021 mokslo metų pavasario semestrą vyks virtualiai. Semestro tvakaraščius galite rasti čia!

Mažvydas Jastramskis. Laikas reformuoti Seimo rinkimų sistemą?

Tokiu klausimu 2018 metais užbaigiau knygos „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?“ išvadas. Tada su kitais politikos tyrėjais atlikta analizė didesnio politikų dėmesio nesulaukė.

Taip, buvo bandymas mažinti Seimo rinkimų kartelę, tačiau jis gimė ne iš mokslo, o iš oportunizmo.

Dabar rinkimų taisyklių tema vėl tapo labai aktualia – ir kalbama ne tik apie parlamento rinkimus. Seime suformuota darbo grupė užsimojo plačiai, peržiūrės viską nuo savivaldos iki prezidento rinkimų.

Ar to reikia? Institucinė inžinerija iš tiesų gali daryti poveikį politikai, demokratijos kokybei. Tačiau būtina akcentuoti: šis poveikis turi ribas. Pavyzdžiui, nuo rinkimų sistemos mažai priklauso tai, ar politikai ims kyšius, ar bus įgyvendinama švietimo reforma.

Apskritai, nėra idealių rinkimų sistemų. Tiesa, yra blogų. Ir tada tikrai reikėtų svarstyti apie reformą.

Bet ar mūsų rinkimų taisyklės yra blogos? Ir jeigu taip, ką reikėtų keisti, kad turėtume geresnes?

Šiame komentare pradėkime nuo mišrios Seimo rinkimų sistemos – į ją visų pirma žiūri dabartinė reformacija. Čia problemos yra ryškiausios. Tačiau ir tyrimų šia tema turime daugiausiai.

Tolesnių argumentų mokslinį pagrindą galite rasti minėtoje knygoje – kartu su nuorodomis į tarptautinę literatūrą apie rinkimų sistemas. Patikėkite, jos tikrai yra gausu. Reikalaukite iš reformuotojų ir ekspertų, kad ja remtųsi.

Pavyzdžiui, sunku tikėtis, kad ekspertas gerai susigaudys mišriose sistemose, jeigu nėra bent vartęs Federico Ferrara ir kolegų (2005) veikalo Mixed Electoral Systems: Contamination and its Consequences. Jau nekalbant apie klasikus Giovanni Sartori ar Rein Taagepera.

Norintiems santraukos: mišri Seimo rinkimų sistema veikia prastai, nes ji sutraukia neigiamas savybes iš kitų modelių. Reforma galimai pakeltų demokratijos kokybę Lietuvoje. Yra du keliai – palikti tik vienmandates arba tik proporcinį variantą. Daugiau argumentų yra už proporcinę sistemą.

Yra du pagrindiniai reikalavimai rinkimų sistemai. Pirmas – kad būtų paprasta. Antras – kad turėtų aiškų tikslą ir jį įgyvendintų. Esminis pasirinkimas yra tarp valdžios efektyvumo ir rinkėjų atstovavimo.

Jokia mišri rinkimų sistema nėra paprasta, nes ji kombinuoja dviejų pasaulių principus – mažoritarinį, tiesioginį (vienmandatės) ir proporcinį, partinį (daugiamandatė). Paprastoje sistemoje žmogus balsuoja vieną kartą. Lietuvoje – mažiausiai du, už partiją ir kandidatą. Jeigu vyksta papildomas rinkimų turas – tris.

Dar galime ir reitinguoti, kuo pasinaudoja tikrai ne kiekvienas.

Paprastoje rinkimų sistemoje visiems aišku, kaip yra sudaromas parlamentas. Jeigu tik vienmandatės – renkame savo apygardos atstovą ir jis keliauja į Seimą. Jeigu tik proporcinis variantas – balsuojame už partiją ir jos gauna mandatus pagal tai, kiek mūsų balsų surinko.

Mišri rinkimų sistema įveda papildomų komplikacijų. Ne visiems aišku, kodėl antrame ture reikia rinktis tik iš konservatoriaus ir liberalo. Kai kurie balsuoja už socialdemokratus, bet vienmandatėje renkasi „valstietį“. Antrame ture dar įsijungia balsavimai prieš.

Galiausiai gauname tai, kad Seimo rinkimų rezultatai tampa prastai prognozuojamais, ir čia ne politologai kalti. Daugiausiai prie to prisideda vienmandatės ir ypač jų antras turas. Natūraliai, nors ir dažnai prašauna, reitingai visgi geriau atspindi daugiamandates rezultatus. Tad argumentas už vienmandačių naikinimą – rinkėjams, partijoms ir prezidentui Seimo rinkimai taptų labiau nuspėjamais.

Jeigu to nereikia, tai paprastumo reikalavimą atitiktų ir mažoritarinė (tik vienmandatės), ir proporcinė sistema. Svarbiausia, kad būtų pasirinktas vienas variantas, o kito elemento neliktų.

Tačiau paprastumas ir prognozės – labiau patogumo dalykas. Svarbiausia tai, kokį tikslą rinkimų sistema turi, kokį demokratijos aspektą išgrynina.

Mažoritarinės, vienmandačių sistemos akcentuoja tiesioginį atstovavimą. Tačiau tik iš pažiūros. Teorijoje (teorija aš laikau visą tyrimų visumą) jos vertinamos dėl to, kad sumažina partijų skaičių ir įgalina vienos partijos daugumą. Taigi – aiškią atskaitomybę ir sprendimų efektyvumą.

Jaroslavo Narkevičiaus problemos nebūtų prie vienos partijos daugumos. Premjeras prisidirbusį ministrą galėtų išmesti kaip musę iš barščių.

Idealios rinkimų sistemos nebūna. Todėl jeigu vienmandatės (sąlyga, jeigu žmonės balsuoja ne tik už asmenybę, bet ir už partiją) skatina stiprias daugumas, jose prastėja atstovavimas. Daug balsų iššvaistoma. Juk vienmandatėje yra tik vienas nugalėtojas. Kitų rėmėjų balsai keliauja į šiukšliadėžę.

Proporcinė rinkimų sistema (sąlyga – jei nėra nustatyta didelė rinkimų kartelė) geriau užtikrina visuomenės grupių reprezentaciją. Jos kartu skatina partinį, programinį atstovavimą. Tačiau tokiose rinkimų sistemose įprastos koalicijos, kartais net iš 4-5 partijų (pavyzdžiui, Nyderlanduose).

Būtina akcentuoti: negali ir turėti barščių, ir juos valgyti. Arba sistema skatina gerą atstovavimą, arba efektyvumą.

Kai bandoma suderinti abiejų pasaulių gerąsias savybes, kartais gaunasi šnipštas. Deja, taip nutiko su mūsų mišria Seimo rinkimų sistema.

Viskas turėtų būti gražu. Vienmandatės sumažins fragmentaciją, nes mažosios partijos atsitrauks, ir sustiprins Seimo rinkimų laimėtoją (taip yra nutikę, bet dažniausiai nepakankamai). O mažesnės partijos gaus atstovavimą per daugiamandatę. Turėsime ir efektyvumą, ir atstovavimą.

Realybėje mišrios rinkimų sistemos kenčia dėl apkrėtimo efekto. Norėdamos pritraukti daugiau balsų, partijos kelia kandidatus visur, net ir ten, kur neturi šansų laimėti. Rinkėjai turi iš daug ko rinktis ir balsuoja širdimi, o ne taktiškai.

Rezultate turime daug iššvaistytų balsų ir krūvą nepriklausomų Seimo narių, kurie vėliau trukdo sudaryti tiek efektyvią valdžią, tiek opoziciją.

Galiausiai turime ir daug iššvaistytų balsų, ir didesnę, nei ES vidurkis, partinę fragmentaciją. Nei gero atstovavimo, nei valdžios efektyvumo.

Ką daryti? Pasirinkti arba tik mažoritarinę (vienmandatės), arba proporcinę (daugiamandatės) sistemą.

Seimas iš 141 vienmandatėse (paprastumo dėlei – tik per vieną turą) renkamo nario – britiškas variantas. Visgi skirtumas nuo britų yra tas, kad lietuviams partijos, ideologijos ir programos vis dar svetimi dalykai. O to reikia, kad mažoritarinė sistema užtikrintų efektyvią valdžią, o ne tik asmenybių parlamente samplaiką. Kaip rašiau dar 2018 metais, sunku tikėtis, kad įvedus 141 vienmandatę apygardą asmenybių vaidmuo Lietuvoje mažės – greičiau atvirkščiai.

Proporcinėje rinkimų sistemoje rinkėjai prarastų galimybę tiesiogiai rinkti apygardos atstovus – tam, kad turėtume geresnę Seimo rinkimų sistemą, aukos yra neišvengiamos. Tačiau gerokai sumažėtų iššvaistytų balsų, gal ir partijos (programos) sustiprėtų.

Regioninio atstovavimo poreikį būtų galima paprastai išspręsti, Lietuvą paskirstant į kelias ar keliolika daugiamandačių apygardų. Šis aspektas diskusijose dažnai ignoruojamas.

Kad ir kokia bus reforma, būtina akcentuoti – reikės didesnio, nei tiesiog paprastos daugumos, parlamento sutarimo. Negali atrodyti, kad pokyčiai reikalingi tik vienai partijai ar koalicijai.

Šis komentaras yra tik įžanga. Ir apie Seimo rinkimų sistemą yra dar ką pasakyti, ir idėjų daugiau matome – pavyzdžiui, siūloma mažinti minimalų balsavimo amžių iki 16 metų. Tad diskutuosime dar ne kartą.

Gal kažkas naudingo iš to gausis ir Lietuvos demokratijai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.