Uždaryti
2021-04-11 10:49:57
2021-01-15 00:00:00

VU TSPMI tarybos sprendimu visas studijų procesas 2020-2021 mokslo metų pavasario semestrą vyks virtualiai. Semestro tvakaraščius galite rasti čia!

Knygą parašęs Mažvydas Jastramskis: lietuviai tiksliai nežino, kokių galių iš prezidento nori

Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Tai vos keli klausimai, į kuriuos savo naujoje knygoje „Mums reikia vado?“ (išleido leidykla „Baltos lankos“) atsako politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, rašoma leidyklos pranešime žiniasklaidai.

„Matau ženklų, kad ir patys lietuviai gal tiksliai nežino, kokių visgi galių iš to prezidento nori. Kartais, kai prezidentai elgiasi ryžtingai, pasitikėjimas jais apskritai smunka. Todėl knygos pavadinime – ne teiginys, o klaustukas“, – sako politikos mokslų tyrėjas, dėstytojas ir naujos knygos autorius.

Kaip kilo mintis parašyti tokią knygą, kaip sekėsi rinkti medžiagą, ieškoti atsakymų ir ką apie vado poreikį mano autoriaus katės, aiškinosi ir su M. Jastramskiu susirašinėjo Lina Valantiejūtė.

– Pirmas, gana standartinis ir tiesus klausimas: kaip sugalvojai, kad reikia knygos apie Lietuvos prezidento instituciją ir… kad imsiesi ją rašyti pats? Ar jutai stoką, matei, kad tokios knygos apskritai trūksta? Gal susimąstydavai, kad tokia knyga būtų labai pravarti politikos mokslų ir kitų sričių studentams? O gal būta vidinio noro išanalizuoti, suprasti ir aprašyti prezidento institucijos raidą bei atsakyti į klausimą kodėl / ar „Mums reikia vado?“ O gal dar kokių kitų priežasčių?

– Ryškiausiai tokios knygos poreikį pajutau per pirmąją pandemijos bangą, 2020 m. pavasarį. Tada, išrinkus prezidentą Gitaną Nausėdą, viešojoje erdvėje atsirado daugybė klausimų apie jo poveikį vyriausybės sudėčiai (ar gali prezidentas „atleisti“ ministrą) ir lyderystę sveikatos krizės metu (ką prezidentas turi daryti tokioje situacijoje).

Kaip matome dabar, klausimai apie prezidento institucijos galias ir vaidmenį nesiliauja – tai nėra naujiena, jų būdavo ir anksčiau. Tai vyksta ne tik Lietuvoje – vis daugiau pasaulio šalių įsivedant tiesioginius prezidentų rinkimus, o politikoje stiprėjant asmenybių įtakai, prezidentų tyrimai tampa itin aktualūs.

Taigi, kadangi pastaraisiais metais ir akademinėje veikloje gilinausi į prezidento instituciją, publikavau kelis straipsnius mokslo žurnaluose, nusprendžiau – tikriausiai pats laikas imtis knygos plačiajai auditorijai. Be to, prezidentai ir jų galios domino jau senokai, pirmasis mano rašto darbas universitete buvo toks: „Stiprus prezidentas – pavojus demokratijai?“ Tada gavau aštuonis ir pagalvojau – galiu geriau. Tad ir dabarties tyrimai, ir ši knyga yra pažado išpildymas pirmakursiui Mažvydui, žengiančiam pirmus žingsnius į politikos analizę.

– Beje, apie patį knygos pavadinimą: įdėmesni skaitytojai galbūt pastebės, kad čia esama aliuzijos į 1989 m. Nėriaus Pečiūros dainą „Mums reikia naujo vado“, kuri, kad ir perdainuota Algio Ramanausko, simboliškai naujai suskambėjo po prezidento Rolando Pakso apkaltos. Kuo ši aliuzija tau pasirodė svarbi?

– Visuomenės apklausos Lietuvoje ne kartą parodė tvirtos rankos poreikį – ir ta tvirta ranka, atrodo, dažnai siejama su prezidentu, jo galių stiprinimu. Toks poreikis prisidėjo ir prie kai kurių prezidentų, visų pirma to paties Rolando Pakso, išrinkimo. Taigi, knygos pavadinimas yra nuoroda ir į politinę sociologiją, ir į minimą dainą, kuri šaržuoja polinkį į stiprų prezidentą.

Tačiau, kaip argumentuoju jau knygos pradžioje, valstybės sėkmė – kiek ji yra skaidri, demokratiška, ekonomiškai išsivysčiusi – nėra susijusi su prezidento institucijos stiprumu. Be to, matau ženklų, kad ir patys lietuviai gal tiksliai nežino, kokių visgi galių iš to prezidento nori. Kartais, kai prezidentai elgiasi ryžtingai, pasitikėjimas jais apskritai smunka. Todėl knygos pavadinime – ne teiginys, o klaustukas.

– Trijų dešimtmečių prezidento institucijos raidą apžvelgianti knyga tikrai labai turininga, joje daugybė statistikos, šaltinių, interviu, yra net išskirtinių asmeninių pokalbių su prezidentais. Ar gali atskleisti, kaip vyko, kiek laiko užtruko pats kūrybinis procesas? Kas tame kelyje buvo įdomiausia ir netikėta?

– Knygos rašymas užtruko keturis su trupučiu mėnesio – kiek daugiau, nei Stephenas Kingas rekomenduoja pirmam juodraščiui, tačiau dar neperžengia paklaidos ribų. Padėjo tai, kad dalį medžiagos, duomenų turėjau surinkęs iš anksčiau, galėjau pasiremti ir kitų, ir savo paties darytais moksliniais tyrimais – ypač tose knygos dalyse, kur pasakojama apie skirtingų prezidentų (iš)rinkimus.

Esu linkęs į skaičius, tad rašant kiekvieną dieną lydėjo „Excelio“ failas, kuriame žymėjausi, kiek spaudos ženklų parašiau per dieną, savaitę, mėnesį. Rašydamas paraleliai susitikinėjau su knygos pašnekovais – šiek tiek netikėta buvo tai, kad neišgirdau nė vieno „ne“, visi ekspertai ir politikos dalyviai geranoriškai sutiko pasidalyti savo vertinimais ir žiniomis, o kartais – net ir asmeninėmis istorijomis apie prezidentų vakarienes. Asmeniškai itin įdomu buvo rinkti medžiagą, lyginant mūsų prezidento instituciją su kitomis valstybėmis: pats sužinojau daug naujo apie prezidentus nuo Estijos iki Benino.

– Mažvydai, tai ar ras skaitytojai knygoje atsakymą į „Landsbergio klausimą“?

– Kadangi, kaip knygai teigė profesorė Ainė Ramonaitė, atsakymas į šį klausimą dažnai susijęs su politinėmis pažiūromis, tikriausiai skaitytojai jau yra sau atsakę į šį klausimą (šypsosi). O aš pabandžiau žvelgti pagal objektyvius kriterijus – jeigu galime apibrėžti prezidento instituciją ir jo įgaliojimus, kaip tai 1990–1992 m. atitiko Vytautas Landsbergis? Atsakymą knygoje tikrai rasite. Taip pat rasite, ką šiuo klausimu galvoja paskutiniai du tiesiogiai rinkti Lietuvos prezidentai.

– Į kokius kitus svarbiausius, tavo galva, klausimus, pavyko rasti ir suformuluoti atsakymus?

– Knygoje keliu mintį, kad prezidentai gali atlikti tris skirtingus vaidmenis: simbolis, politikos arbitras ir viešosios politikos formuotojas. Manau, kad nesame sau iki galo atsakę, kokį vaidmenį esame suteikę Lietuvos prezidentui – iš to kyla ir daug aktualijų, įtampų, klausimų. Stengiausi pažvelgti į Lietuvos Konstituciją ir skirtingus prezidentus per šią prizmę.

Atrodo, kad tam tikras atsakymas iškilo. Keliaudamas per skirtingus Lietuvos prezidentus, klausiau: kokį indėlį jie davė mūsų supratimui apie instituciją? Kodėl žmonės už juos balsavo? Kaip prezidentams sekėsi siekti savo tikslų, bendrauti su vyriausybėmis? Pagaliau kodėl Algirdą M. Brazauską politologai vadino pasalūnu? Atsakymai – knygoje.

– Knyga baigiama tikrai karščiausiomis politinėmis aktualijomis – skaitytojai čia ras ir naujausių Seimo rinkimų rezultatų refleksiją, ir koronaviruso valdymo kontekstą, ir net Lukiškių paplūdimio klausimą. Tai, man regis, rodo tam tikrą drąsą ir tai, kad pasirinktas sudėtingesnis, tačiau gyvas knygos rašymo kelias suvokiant, jog tai – etapinis darbas, nes knygos pabaiga nereiškia analizės pabaigos. Kas paskatino būtent taip rašyti, neįsisprausti į išankstinę chronologiją ir labai atvirai žvelgti į aktualijas?

– Rašant natūraliai atsirado tam tikrų pasakojimo riboženklių, sutampančių su Seimo rinkimais ir skirtingomis vyriausybėmis – knygoje teigiu, kad prezidento nesuprasime, jei nežiūrėsime, su kuo jam tenka susidurti politikoje. Todėl knygai tikrai pasisekė. Galėjau įtraukti pirmuosius Gitano Nausėdos metus, nes nauji Seimo rinkimai ir naujos Vyriausybės sudarymas įvyko būtent baigiant rašyti.

Žinoma, knygos pabaiga tikrai nereiškia, kad visi klausimai yra atsakyti – kaip būtent pabaigoje ir rašau, reikalų, klausimų ir įtampų tikrai bus. Labai įdomu, ar – ir kaip – mes išspręsime prezidento vaidmens klausimą, kokių prezidentų suformuotomis vėžėmis toliau važiuosime.

– Žinau, kad knygoje yra atsakymas į pavadinime užduotą retorinį klausimą. Bet nesinori to atsakymo išduoti knygos dar neskaičiusiems, tad gal paklausiu kitaip: kaip tavo katės, su kuriomis susipažinti galėjo ir tavo studentai, ir televizijos žiūrovai, jau nekalbant apie tavo sekėjus socialiniuose tinkluose, atsakytų į klausimą, ar joms reikia vado? Ir kodėl?

– Mano katės atitinka šiuolaikinio individualizuoto rinkėjo paveikslą. Stipraus vado joms nereikia, labiau – efektyvaus lyderio, kuris pasirūpintų tam tikrų sektorių prioritetais. Trispalvė katė Pupa pasisako už didesnį Energetikos (šildomų grindų) ir Sveikatos apsaugos (glostymo ir ilgo miego) ministerijų finansavimą. Juodmargis katinas Džo daug dėmesio skiria Susisiekimui (labai mėgsta garsiai komunikuoti). Tad ir prezidentui reikalavimai atitinkami – kad nuolat stebėtų tų ministerijų veikimą (knygoje nemažai pasakoju apie tai, kokią įtaką Lietuvos prezidentai turi vyriausybėms).

– Apie kates paklausiau neatsitiktinai, o ir atsakymas patvirtina, kad labai patrauklus knygos stilius žavi tikrai ne mažiau nei knygos turinys. Tekstas išties atrodo parašytas lengva ranka, labai įtraukia ir tikrai peržengia griežto akademinio rašymo ribas. Taip tarsi stoji į gretas tų akademikų, kurie puikiai geba rašyti plačiajai auditorijai skirtas knygas. Kiek tau pačiam stilius ir lengvumas buvo svarbus rašant?

– Nesu tikras, ar jau išmokau rašyti plačiajai auditorijai. Tai procesas, kuriame nuolat reikia save tikrinti klausiant: ar suprastų močiutė arba politika visai nesidomintis žmogus? Ypač šiais laikais, kai atsiranda nepasitikėjimo mokslu apraiškų, lengvai per socialinius tinklus plinta konspiracijos teorijos, manau, kad mokslininkai – ir tiksliųjų mokslų, ir socialinių, humanitarinių – turėtų stengtis kiek įmanoma paprasčiau ir įdomiau komunikuoti. Negalima turinio aukoti dėl formos, tačiau tikrai įmanoma rasti kampų pateikti jį patraukliau, suprantamiau.

– Susirašinėjame ir taip virtualiai kalbamės artėjant šalies valstybingumo požiūriu itin svarbiai datai – Kovo 11-ajai. Ko matydamas dabartinį kontekstą linkėtum būsimiems prezidentams ir prezidentėms, o kartu ir savo knygos skaitytojams?

– Skirtingai nei daugelis pasaulyje, netgi skirtingai nei kai kurie mūsų kaimynai, turime laisvų ir sąžiningų prezidento (ir kitų institucijų) rinkimų privilegiją. Branginkime šią teisę ir visada matykime platesnį horizontą – demokratiškos, laisvos valstybės, kurioje mums tikrai pasisekė gyventi, idealą.

– Ačiū už pokalbį.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.