Uždaryti

Mažvydas Jastramskis. Pandemija – ne karas, karantinas – ne totalitarizmas

Pavasarį rašiau apie tai, kad Aurelijus Veryga – ne nacis, o Gabrielius Landsbergis – ne partijos diktatorius.

Temą verta tęsti, nes sąvokų devalvacija vyksta ir toliau. Ypač kalbant apie COVID-19 pandemiją.

Kurį laiką buvo populiaru šią sveikatos krizę vadinti karu. Taip, skaudi koronaviruso pasekmė – didelis papildomų mirčių skaičius – yra lygintina su kariniais konfliktais. Bet kaip rašė karybos tyrėjas Deividas Šlekys, pandemija visgi yra taikos meto krizė: „Jos metu miestai nevirsta griuvėsiais ir per mėnesį niekas kirviais neužkapoja pusės milijono žmonių.“

Per antrąją pandemijos bangą daugeliui šalių vėl įsivedus karantiną, natūraliai kilo nepasitenkinimas griežtomis priemonėmis, laisvių suvaržymais. Atsirado sugretinimų su diktatūra.

Štai profesorius Saulius Čaplinskas teigia, kad „per ilgai užsižaista tais totalitariniais ribojimais“.

Nesu sveikatos ekspertas ir apie priemonių efektyvumą daug kalbėti negaliu. Tačiau šį tą žinau apie politinius režimus.

Taip, pandemija kelia svarbių klausimų apie demokratiją. Pavasarį baimintasi, kad ši krizė parodys autoritarizmo pranašumą: tokios šalys galės griežčiau uždaryti, efektyviau reaguoti, sekti piliečius.

Tačiau paveikslas nėra vienareikšmiškas. Kaip rašo istorikas Davidas Stasavage, COVID-19 ir panašios krizės tiesiog išryškina skirtingus režimų atsakus. Demokratijos turi informacijos ir laisvo mokslo pranašumą. Bet jos dėl decentralizuoto sprendimų priėmimo vėluos reaguodamos.

Pajėgios autoritarinės valstybės, kaip Kinija ar Singapūras, gali būti greitesnės su atsaku.

Tačiau autoritarizmas turi didelį minusą – neskaidrus režimas dažnai slepia informaciją. Nepajėgios diktatūros iš viso patiria krachą, nes nei savo piliečius gerai informuoja, nei turi infrastruktūrą.

Iškalbingas pavyzdys yra Burundis, kuris ignoravo pandemiją tol, kol nuo COVID-19 mirė šalies prezidentas. Ir atvirkščiai, efektyvios demokratijos turi savų kozirių – pažiūrėkime į sparčiai vakcinaciją vykdantį Izraelį.

Visgi kitas klausimas yra gal net svarbesnis: laisvių suvaržymai suteikia galimybes pateisinti autoritarizmo stiprėjimą. Per paskutinius 15 metų demokratijos lygis smuko. Trečdalis pasaulio žmonių gyvena šalyse, kuriose mažėja politinių laisvių.

Jeigu atsiversite IDEA instituto sudarytą COVID-19 įtakos demokratijai žemėlapį, pamatysite: visame pasaulyje mirga marga klaustukų. Labai neramina Indija – didžiausia pasaulio demokratija, stipriai paveikta pandemijos. Klaustukų randame ir ES. Pavyzdžiui, įžvelgiama, kad Bulgarijoje ir Slovakijoje karantino priemonės diskriminuoja tautines mažumas.

Visgi tame žemėlapyje taip pat pamatysime, kad Lietuva nėra pažymėta. Be to, tarp laisvos šalies ir totalitarizmo turime didžiulį spektrą būsenų. Lyg tarp sveiko, atsparaus organizmo ir mirties.

Galiu suprasti sveikatos ekspertus, darančius paraleles su politika – juk medicinoje kartais taip atsitinka, kad tenka gelbėti dar tik prieš porą dienų puikia sveikata besigyrusį žmogų. Visgi politinė realybė yra kitokia. Demokratijos erozija įprastai vyksta pamažu.

Jau nekalbant apie totalitarizmą, kuris yra ypatinga, kraštutinė autoritarizmo forma.

Pažiūrėkime į totalitarizmo apibrėžimą, kurį pasiūlė politikos mokslininkai Carlas J. Friedrichas ir Zbigniewas K. Brzezinskis. Toks režimas turi šešis bruožus: viena partija, viena ideologija, teroro sistema, komunikacijų monopolis, komandinė ekonomika ir ginklų monopolis.

Karantino ribojimus lyginti su totalitariniais – vienpartine sistema, teroru, privačios nuosavybės nebuvimu – yra, švelniai tariant, absurdiška. Ir nejautru tų žmonių, kurie nacių ir sovietų režimuose iš tiesų patyrė žiaurias represijas, atžvilgiu. Neužsiimkime politinių sąvokų devalvacija.

Karantinas nekeičia fakto, kad Lietuva yra laisva šalis, atitinkanti liberalios demokratijos bruožus.

Ar per karantiną galite kritikuoti valdžią, gauti įvairią informaciją, jungtis į asociacijas? Ar Lietuvoje veikia vyriausybė, išrinkta laisvuose ir konkurencinguose rinkimuose? Ar parlamento ir vyriausybės sprendimus gali peržiūrėti tokios institucijos kaip Konstitucinis teismas ar prezidentas? Ar opozicija gali oponuoti, reikšti savo nuomonę žiniasklaidoje?

Į visus klausimus atsakymas yra „taip“. Lietuvoje pilnai veikia politinės ir pilietinės teisės. Stabdžių ir atsvarų sistema, horizontali valdžios atskaitomybė nedingo. Skirtingai nei kai kuriose kitose ES šalyse – štai Vengrijoje demokratija nusmuko ir be karantino.

Po teisybei, mes pavėlavome tą karantiną įsivesti būtent todėl, kad turime papildomų demokratinių ypatybių – vyriausybės formavimas užsitęsė, nes ministrams reikėjo praeiti prezidento filtrą.

Apskritai, sveikatos apsauga yra specifinė viešosios politikos sritis, kurioje iš vienos priemonės ar epizodo labai sunku daryti toli siekiančias išvadas. Jeigu žiūrėtume į abortų politiką, tai Kinija atrodytų labai liberali valstybė. Lengvai surasime ir atvirkščių pavyzdžių.

Istorikas Peteris Baldwinas sako: jeigu vertintume tik tabako apribojimus, tai Kembridžo miestas – viena liberaliausių pasaulio vietų – atrodys kaip absoliutinės monarchijos laikų Prūsija.

Tokios išvados būtų akivaizdžiai nesąmoningos, nes pagal demokratinių teisių visumą Kinija yra nelaisva, o JAV – laisva valstybė.

Taip, pandemija tikrai kelia klausimų dėl demokratijos ir laisvių suvaržymo. Tačiau Lietuvoje raudonų signalų kol kas tikrai nematyti. Atitinkamai turėtume nedevalvuoti sąvokų.

Nes kai sutiksime tikrą autoritarizmo grėsmę, galime būti atbukę ir jos jau nepažinsime.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.