Uždaryti
2021-01-17 12:28:50
2021-01-15 00:00:00

Pavasario semestro tvakaraščius rasite čia

Kęstutis Girnius. Ar prezidentas galėjo (turėjo) būti atrankesnis?

Netrukus turėsime naują Vyriausybę, mažiau ar daugiau tokią, kokią iš pradžių pasiūlė I. Šimonytė. Prezidentas G. Nausėda atmetė tik du kandidatus, Laisvės partijos kandidatą į susisiekimo ministrus bei konservatorių kandidatę vadovauti Žemės ūkio ministerijai. Taigi, pokyčiai buvo minimalūs ir saugūs, nesukeliantys didesnės erzelynės.

Laisvės partijos kandidatai apskritai buvo silpni (E. Dobrovolska neišlaikė advokato egzamino ir negali dirbti net kaip advokato padėjėja), ir ne vienas apžvalgininkas numatė, jog Adomaitis nebus patvirtintas. D. Miniataitės atmetimas buvo nelauktas, bet ir neskaudus. Ji buvo atsarginė kandidatė, pristatyta vėliau, taigi pakelta iš atsarginio suolelio, nepriklausė konservatorių partijai, tad lengviausiai pakeičiama. Kai kurių komentatorių numatoma didžioji konfrontacija baigėsi audra stiklinėje.

Prezidentas sulaukė nemažai kritikos, esą jis be pagrindo vilkino patvirtinimo procesą, o spaudos konferencijomis bei pastabomis apie kandidatus sukėlė dirbtinį ažiotažą ir nereikalingų įtampų. Šie priekaištai neturi tvirto pagrindo. Šimonytė pristatė kandidatus lapkričio 18 d., taigi tris su puse savaitės po rinkimų. Nausėda buvo kritikuojamas dėl operatyvumo stokos, antrajai savaitei vos įpusėjus.

Anksčiau prezidentas buvo kaltinimas, esą jis neturėjo stuburo, pataikavo „valstiečiams“, nerodė principingumo. Bet savo pastangomis atidžiau įvertinti kandidatų patirtį ir kompetenciją, būtent elgtis taip, kaip jis neva turėjo daryti su ankstesne Vyriausybe, Nausėda užsitraukė kai kurių komentatorių ir žiniasklaidos nemalonę, lyg liberalų ir konservatorių, o ypač Šimonytės siūlomi kandidatai, savaime aišku, nepriekaištingi. Kandidatai į naująją vyriausybę žavėjo savo santykine jaunyste, bet ir baugino savo patirties stoka. Tad rimtesni, ilgesni pokalbiai buvo būtini, nors prezidentas galėjo apsieiti be pastabų apie individualių kandidatų kompetenciją. Tai naujovė, kurios gal nereikėtų pratęsti.

Atrankos procese buvo dar viena naujovė. Dviem kandidatams – A. Dulkiui į sveikatos apsaugos ir D. Kreiviui į energetikos ministrus – buvo pritariama „lygtinai.“ Šimonytė prisiėmė atsakomybę už Dulkį, kurio darbas bus atidžiai stebimas ir kuris esą bus keičiamas, jei nesusitvarkys su iššūkiais. Kreivys turi įrodyti, kad jis gebės nepainioti viešųjų ir asmeninių interesų. Prezidentas gyrė Kreivio ryžtą pasitempti, ir nekomentavo kitą dieną paskelbtos žinios, kad Kreivio verslas vietoj planuotų socialinių butų ir bendruomenės centro Vilniaus Jeruzalėje virto daugiabučiu. Kitomis aplinkybėmis tokia žinia būtų palaidojusi būsimo ministro kandidatūrą.

Vieni mano, kad prezidento vaidmuo, sudarant Vyriausybę, turėtų būti minimalus. Seimo rinkimus laimėjusios partijos sudaro Vyriausybę, kuri atspindi jų norus ir nuostatas, o ne prezidento. Kita mokykla tvirtina, jog prezidentas ir Seimas yra lygiaverčiai Vyriausybės sudėties formuotojai, kad prezidentas gali minimaliai paisyti rinkėjų valios. Šios teorijos metmenis išsakė E. Kūris po 2012 m. rinkimų, kai prezidentė D. Grybauskaitė atkakliai siekė užkirsti kelią Darbo partijai dalyvauti valdančioje koalicijoje, nors ji buvo laimėjusi daugiausia balsų.

Egidijus Kūris tvirtino, jog prezidentė turi daugiau galių formuoti Vyriausybę negu paprastai įsivaizduojama. Konstitucijos 96 straipsnyje rašoma: „Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.“ Taigi, Seimui ir Prezidentui suteikiamos lygios teisės, nė vienai institucijai nesuteikiama akivaizdi pirmenybė. Kūris taip pat atkreipė dėmesį į 92 straipsnį, kuriame rašoma, jog „Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą“. Premjeras esą privalo laimėti prezidentės pritarimą naujos Vyriausybės sudėčiai, nes be jo negali Seimui pristatyti savo programos.

Manau, kad prezidento vaidmuo, formuojant Vyriausybę, turėtų būti ribojamas, bet negalima užmiršti, kad jis yra valstybės galva, labiausiai atsakingas respublikos asmuo, tad negali būti abejingas Vyriausybės sudėčiai. Jis negali nusiplauti rankų ir atsiriboti nuo atrankos proceso vien dėl to, kad ministrus skiria konservatoriai ir liberalai, o ne diskredituoti karbauskininkai. Ir konservatoriai yra mirtingieji, jie tikrai nėra ta partija, kuriai vadovavo V. Landsbergis ir A. Kubilius.

Neprisimenu, kas rašė, kad kandidatai į ministrus neturi turėti kilometrinio CV, bet vis dėl to būtų pravartu, jei CV būtų ilgesnis negu keletas centimetrų, juolab, kad vėliau paaiškėjo, jog Šimonytė kandidatūras teikė nesusitikusi su visais kandidatais.

Yra dar viena, itin svarbi priežastis, kodėl Nausėda privalėjo nuodugniai ištirti kandidatus į ministrus – tai iš esmės vienintelė reali proga paveikti Vyriausybės sudėtį. Jis negali pašalinti net labiausiai susikompromitavusio ministro be Seimo, taigi valdančiosios daugumos pritarimo, o valdančioji dauguma gali nepaisyti pagrįstų prezidento reikalavimų. Nausėda tai patyrė savo kailiu, kai siekė atstatydinti susikompromitavusį susisiekimo ministrą J. Narkevičių. Šį norą vetavo premjeras S. Skvernelis, išreikšdamas palaikymą ministrui.

Verta prisiminti, kad 1999 m. prezidentas V. Adamkus negailėjo pastangų, siekdamas priversti premjerą G. Vagnorių atsistatydinti. Seimui pareiškus pasitikėjimą Vagnoriumi, Adamkaus va banque ėjimas baigėsi katastrofiškai. Prezidentą išgelbėjo vėliau įvykęs nelauktas Vagnoriaus atsistatydinimas.

Esu gana tikras, kad Dulkys išlaikys išbandomąjį laikotarpį, nes, jei jis minimaliai kompetentingas, sunku įsivaizduoti, kad Šimonytė prisipažintų taip aiškiai klydusi jį palaikydama. Saugus ir Dobrovolskos portfelis dėl panašių priežasčių.

Nuosaikią Nausėdos laikyseną kandidatų atžvilgiu buvo galima prognozuoti. Jis ne kartą yra pabrėžęs, kad jo pagrindinis siekis yra kurti gerovės valstybę. Neįmanoma to daryti be Seimo palaikymo, o to pritarimo tikrai nelaimėtų, jei įsiveltų į bergždžias kovas su valdančiąja dauguma. Naujajai Vyriausybei galime tik linkėti sėkmės, nes jos sėkmė yra ir Lietuvos sėkmė.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.