Kęstutis Girnius. Laukiant Nausėdos imprimatur

Pirmasis I. Šimonytės siūlomos Vyriausybės įspūdis yra dviprasmiškas. Kandidatai į ministrus jauni, tarp jų tiek pat moterų, kiek vyrų.

Tai teigiamas žingsnis. Lyčių lygybę reikia įgyvendinti, o ne tik skelbti. Santykinis jaunumas irgi privalumas. Jaunesni žmonės mažiau dalyvavo politikos kovose, turi mažiau nuoskaudų, mažiau įsisenėjusių išankstinių nuostatų, atviresnį žvilgsnį į pokyčius. Jie nemanys, kad reikia elgtis taip, kaip elgtasi lig šiol. Jų draugai ir pažįstami taip pat jaunesni, tad mažiau bus kalbama apie praėjusį, iš tiesų niekada neegzistavusį aukso amžių.

Bet kiek jie turi patirties ir kompetencijos? Patirties – nedaug, bet ją galima greitai įgyti. Kompetencija rimtesnė problema. S. Skvernelis pasakė, kad Šimonytė esanti „labai, labai, labai drąsi kolegė… su tokia komanda audringu vandenynu aš neplaukčiau net kaip keleivis“.

Pasak buvusio premjero, nemažai kandidatų į ministrus neturi supratimo apie viešąjį sektorių, valstybės tarnybą, viešąjį administravimą, valdymą, tad jiems bus be galo sunku, juolab per porą metų tų gebėjimų neįgysi.

Skvernelis perdėm pesimistiškai. Ministrams susigaudyti padės jų politiniai patarėjai, partijos kolegos, ministerijos tarnautojai. Kai kurie suklups, kaip suklumpa ir veteranai. Bet reikėtų klausti, ar kandidatai praeitų konkursą į atsakingas pareigas privačiame ir valstybiniame sektoriuje, o jei ne, tai ar jie tinka būti skiriami ministrais.

Dėmesys į atskirus kandidatus į ministrus nustelbė reikšmingesnį momentą. Nors buvo kalbama apie artimesnį bendradarbiavimą ir kiekviena koalicijos partnerė atvirai išdėstė savo norus ir reikalavimus, naujoji Vyriausybė bus tradicinė.

Konservatoriai savęs nenuskriaudė, dalydami portfelius. Jie sau pasiliko devynias ministerijas, tarp jų svarbiausias, būtent Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ir Finansų, taip pat ypatingos reikšmės šiuo metu turinčias Sveikatos apsaugos bei Švietimo ir mokslo.

Ministrai keisis, vieni patys išeis, kiti bus išprašomi, bet ministerijos liks partijos rankose. Portfelių dalyboje sekėsi Laisvės partijai, kuriai patikėtos trys svarbios ministerijos. Nors Liberalų sąjūdis laimėjo Seimo pirmininko postą, jam, lyg kokiam pavainikiui, teko tik dvi ministerijos, viena jų – Kultūros – gal mažiausiai reikšminga.

Ne visi kandidatai į ministrus sulauks prezidento imprimatur. Šalies vadovai paprastai atmeta vieną ar du kandidatus, tuo įrodydami, kad jie dalyvauja Vyriausybės sudaryme. Nepasikartos 2012 m. šou, kai Grybauskaitė atmetė aibę Darbo partijos kandidatų, esą ir dėl menko anglų kalbos mokėjimo. Net santūrusis V. Adamkus 2004 m. atmetė du kandidatus į ministrus.

Nausėda nebus išimtis, juolab, kad jau pasakė, jog kandidatų „sąrašas dar nėra išduoti pasai, ministrų portfeliai“. Naujoji koalicija tuo neturėtų skųstis, nes būdami opozicijoje ji priekaištaudavo Nausėdai, kad jis nebuvo pakankamai reiklus „valdančiųjų“ atžvilgiu.

Jau spėliojama, kurie kandidatai netenkins Nausėdos, dažniausiai minimi Arūnas Dulkys, Gintarė Skaistė ir Evelina Dobrovolska. Prezidentas nesiūlė Dulkio antrai kadencijai vadovauti Valstybės kontrolei, nes pasigedo ambicingesnės įstaigos vadovo vizijos. Vargu, ar jo nuomonė pakito. Gal dėl to Šimonytė taip aistringai gina Dulkį. Skaistei priekaištaujama dėl patirties ir kompetencijos stokos, taip pat už vairavimą išgėrus, nors jaunystės klaidos po kiek laiko turėtų būti užmirštamos ir atleidžiamos.

Daugiausia kontroversijos sukelia Dobrovolska. Galima numoti ranka į priekaištus, kad ji siekė įteisinti piliečių asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba. Bet pro pirštus negalima žiūrėti į profesinės kvalifikacijos stoką, į tai, kad ji net negalėtų dabar dirbti kaip advokato padėjėja, tad nemažai advokatų ir teisėjų laikytų ją autoriteto neturinčia mėgėja. Dobrovolska savo bylai nepadėjo, teigdama, kad ji kritikuojama, nes yra moteris ir lenkė. Vyras su jos profesine patirtimi sukeltų ne mažiau abejonių, sulauktų tiek pat kritikos, ką turėtų suprasti panašiais argumentais stojusi ją ginti Šimonytė.

Yra dar viena bėda. Laisvės partijos „atsarginis suolas“ yra nepaprastai trumpas, nėra iš daug ko rinktis, jei Dobrovolska netenkintų prezidento. Tik 2008 m. Tautos prisikėlimo partijos („šoumėnų“) nariai turėjo mažiau politinės patirties.

Prezidentas pritars Armonaitės ir G. Landsbergio kandidatūroms. Abu yra savo partijų pirmininkai, tai jų atmetimas reikštų nepasitikėjimą jų partijoms, kas ilgam užnuodytų santykius. Landsbergio kandidatūra šiek tiek nelaukta, nes jis paskelbė būsiantis frakcijos seniūnu. Nežinau, kodėl jis persigalvojo, gal manė, kad seniūno postas per kuklus.

Kiti partijos nariai: A. Ažubalis ir Z. Pavilionis, turi gerokai daugiau patirties, bet užsienio politika nėra branduolinė fizika, joje galima labai greit susigaudyti, tad Landsbergiui neturėtų kilti problemų, išskyrus jei jis nutartų vykdyti savarankišką politiką. Tuo atveju jis veikiausiai sulauktų V. Ušacko likimo, kurį greit pašalino Grybauskaitė.

Landsbergiui užsienio ministro portfelis yra idealus, nes jis atskaitingas ir prezidentui, ir premjerui, bet pirmiausia prezidentui. Tuo Landsbergis išvengia nepatogios padėties, kuri kiltų, jei jis būtų tiesiogiai pavaldus (ne)partinei premjerei, nes kaip pagrindinės koalicijos partijos pirmininkas, jis turėtų būti tas politikas, kuris labiausiai lemia pagrindines valdžios politikos gaires.

Praeitą savaitė Nausėda pakartotinai pabrėžė gerovės valstybės reikšmę. Socialinio dialogo tarp darbuotojų ir darbdavių stiprinimas turi būti vienas svarbiausių būsimos Vyriausybės uždavinių, o ekonominė transformacija, būdama puikia galimybe verslui, turėtų žengti koja kojon su socialinėmis permainomis.

Realistiškai tai neįmanoma, nedidinant įplaukų į biudžetą, taigi nedidinant mokesčių.

Savo ruožtu Laisvės partija savo programoje skelbė neįvesianti naujų mokesčių, net siūlė sumažinti gyventojų pajamų mokestį iki 15 proc. Armonaitei siūloma Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kuri, tarp kita ko, prižiūri verslą, tad konfliktas lyg užprogramuotas. Kitam Laisvės partijos nariui būtų sunkiau laimėti Nausėdos pritarimą šiai ministerijai.

Savaitės pabaigoje kilo neskoningas ginčas tarp R. Karbauskio ir naujosios daugumos, Seimui atmetus Norkienės kandidatūrą į Seimo pirmininko pavaduotojus bei mėginus iš opozicijos atimti galimybę skirti Seimo audito pirmininką. „Valstiečiams“ turėtų būti leidžiama nutarti, kuris partijos narys bus pirmininko pavaduotojas.

Būtų gerai, kad Karbauskis įgyvendintų savo pažadą atsistatydinti, bet aferos nepuošia naujosios koalicijos – kodėl bovytis smulkiu kerštavimu, už kurį su pagrindu buvo kritikuojami „valstiečiai,“ kai laukia dideli ir Lietuvai svarbūs darbai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.