Uždaryti
2021-01-17 11:40:25
2021-01-15 00:00:00

Pavasario semestro tvakaraščius rasite čia

Mažvydas Jastramskis. Kokie bus Nausėdos ir Šimonytės santykiai?

Lietuvos politinių institucijų – Seimo, vyriausybės ir prezidentūros – santykiai verčia naują lapą.

Pirmąjį testą šie santykiai patirs jau greitai, su naujo ministrų kabineto formavimu. Tačiau yra ir platesnis klausimas – kaip apskritai sutars prezidentas Gitanas Nausėda ir būsima premjerė Ingrida Šimonytė?

Yra požiūris, kad konkurencija jau užprogramuota. Mūsų pusiau prezidentinė sistema – dualistinė. Vykdomojoje valdžioje turime dvi galvas, prezidentą ir premjerą. Jų mandatai kyla iš atskirų rinkimų. Būtent Nausėda ir Šimonytė varžėsi dėl prezidento posto 2019 m. antrame ture.

Atrodo, ir valdžios dualumas skatina konkurenciją, ir nesuvestų sąskaitų galėtume įžvelgti.

Tačiau panagrinėję praeitį matome: nepaisant tos pačios Konstitucijos, santykių tarp premjerų ir prezidentų būta gana įvairių. Tai priklausė nuo politinių aplinkybių ir asmenybių. Teko dirbti prezidentams ir su savo buvusiais konkurentais. Kaip tas darbas klostėsi?

1998 m. prezidento rinkimus laimėjo Valdas Adamkus. Iki jo kandidatavimo manyta, kad svarbiausia kova vyks tarp Artūro Paulausko ir Vytauto Landsbergio. Pastarasis tada buvo ir Seimo pirmininkas, ir vyriausybėje dominavusių konservatorių lyderis. Landsbergis galiausiai liko trečias.

Nors konservatoriai Adamkų antrame ture ir parėmė, bet po jo išrinkimo būta įtampų – dėl vyriausybės įgaliojimų grąžinimo, ministerijų kiekio sumažinimo, to, kas atstovaus Lietuvą užsienyje. Prie konservatorių Algirdas M. Brazauskas buvo gana simbolinis prezidentas.

Situacija turėjo keistis. Viena vertus, dėl kai ko – kad integracija į NATO tiek pat svarbi, kiek ir į ES – Seimo dauguma ir Adamkus sutarė. Kita vertus, prezidentas turėjo šviežią mandatą ir nemanė nusileisti.

Nepaisant trinties, pradžioje santykiai buvo pragmatiniai. Sutarta dėl kelių ministerijų panaikinimo. Po prezidento kritikos atsistatydino privačiu lėktuvu į Švediją pamedžioti nuvykęs susisiekimo ministras.

Vėliau Adamkaus santykiai su dešiniaisiais gana aiškiai „prarūgo“. Visgi su juo į konfliktą ėjo ne Landsbergis, o prezidento rinkimuose net nedalyvavęs premjeras Gediminas Vagnorius.

Adamkus turėjo priekaištų Vagnoriui dėl skaidrumo ir artėjančios ekonominės krizės ignoravimo. Tačiau ne paskutinį vaidmenį, panašu, atliko ir asmenybių skirtumai – Adamkus linko į demokratišką sprendimų priėmimą, o Vagnorius prezidento nuomonės neklausė, norėjo tvarkytis vienas. Būti „pirmasis virš nelygiųjų“, kaip dažnas Jungtinės Karalystės premjeras.

Tačiau Lietuva – ne Jungtinė Karalystė. Kietakaktiškos Vagnoriaus savybės, konservatorių intrigos ir tautos rinkto Adamkaus populiarumas lėmė, kad premjeras atsistatydino.

Prezidentų santykiai su vyriausybėmis ir vėliau buvo banguoti. Bet nesuvestos sąskaitos iš prezidento rinkimų ten nevaidino pagrindinės rolės. Svarbiau buvo premjero silpnumas ir kitos aplinkybės.

Kas yra silpnas premjeras? Su kolega Luku Pukeliu išskiriame keturis bruožus. Pirma, premjerą silpnina vadovavimas mažumos vyriausybei. Antra, jei ministrų kabinetas yra technokratinis. Trečia, nestabili koalicija ir nepatikimi partneriai. Ir ketvirta, jeigu premjero partija nėra drausminga, jo neklauso. Paprastai kalbant, silpnas premjeras turi menką paramą Seime.

Brazauskas „pirmasis“ 2001-2004 m. buvo stiprus premjeras – jis iš esmės neturėjo nei vieno iš keturių bruožų. Bet į Adamkaus nuomonę keliais atvejais jis visgi atsižvelgė. Atrodo, kad sutapo prezidento ir premjero požiūriai: ministrams „partinis bilietas“ nėra vienintelis kriterijus.

Premjerų pažeidžiamumas buvo viena iš priežasčių, kodėl į vyriausybės formavimą taip efektyviai pavyko įsiterpti Daliai Grybauskaitei.

2009-2010 m. siautusi ekonominė krizė, vyriausybės nepopuliarumas ir prarasta dauguma Seime (skilo Arūno Valinsko partija) lėmė tai, kad premjerui Andriui Kubiliui reikėjo paramos iš prezidentės. Tiesa, jų santykiams padėjo ir panašios pažiūros.

Premjeras Algirdas Butkevičius turėjo nepatikimus koalicijos partnerius ir jo paties autoritetas tarp socialdemokratų buvo ginčytinas.

Grybauskaitei nepavyko užkirsti kelio Darbo partijai į vyriausybę. Tačiau jei ne prezidentės ryžtas, dalis ministrų būtų buvę kiti. Čia ji vardan skaidrumo paaukojo net aukštus reitingus – per konfliktišką vyriausybės sudarymą prezidentės populiarumas sumažėjo.

2016 m. buvo atvirkščiai – „valstiečiai“ pradžioje siekė išvengti susikirtimų. Skvernelis, kuris tada buvo gana silpnas premjeras, plačiai konsultavosi su Grybauskaite. Apskritai, sklandaus vyriausybės formavimo bruožas yra tai, kad diskusijos dėl kandidatūrų per daug neišeina į viešumą.

Tačiau šie santykiai labai greitai komplikavosi. Pagrindinė priežastis – asmenybės. Premjeras gali nebūti itin stiprus, tačiau polinkis į konfliktus ir nuoskaudas „prarūgins“ bet ką.

Taigi, prezidentų ir premjerų santykius lemia visa eilė veiksnių. Asmenybės, pažiūros, autoritetas (populiarumas), premjero stiprumas, neskaidrumo vyriausybėje grėsmė ir įvairios krizės.

Pereikime per kiekvieną iš jų.

Atrodo, Nausėdos ir Šimonytės asmenybės yra palankios neblogam santykiui. Prielaidų rimtiems konfliktams, kaip tarp Vagnoriaus ir Adamkaus arba Skvernelio ir Grybauskaitės, nematyti.

Kai kuriuose pareiškimuose matomas Šimonytės noras turėti tvirtesnę vyriausybės kontrolę, pavyzdžiui, kad ekstremaliųjų situacijų vadovas turi būti vienas, premjeras. Tačiau jai ir būdingas įsiklausymas į argumentus, pagarba demokratijai. Jei prezidentas turės vertą kandidatą į ministrus ar išsakys pagrįstą kritiką, tikėtina, kad Šimonytė į tai atsižvelgs. Be to, paties Nausėdos politinis stilius nėra valdingas ir einantis „va bank“, prezidentas linkęs tartis.

Kita vertus, bent jau pradžioje Šimonytė atitinka stipraus premjero bruožus. Ji turi aiškią daugumą Seime. Nors ir nepartinė, tačiau mažai kam kyla abejonių, kad konservatorių partija tvirtai už jos stovi. Dar daugiau – dėl santykinai liberalių pažiūrų jai yra artimos ir kitų koalicijos partijų lyderės.

Kaip dėl požiūrio į vyriausybės sudarymą? Labai svarbu tai, kad Šimonytė sako: į vyriausybę gali įeiti ir nepartiniai žmonės, ne Seimo nariai. Lietuvoje šį principą įprastai gina prezidentūra – tikėtina, ir dėl to, kad patys prezidentai pas mus būna nepartiniai. Profesionalumą ir kompetenciją aukščiau „partinio bilieto“ akcentuodavo Adamkus, Grybauskaitė, tai tęsia Nausėda.

Jei tokių principų laikosi ir Šimonytė – nebus dėl ko labai nesutarti.

Kaip dėl programos? Kai kurie aspektai, pavyzdžiui, akcentas į žalumą, inovacijas, bendri ir prezidentūrai, ir valdantiesiems. Sunkiau prognozuoti, kaip bus dėl socialinio teisingumo ir mokesčių didinimo. Dešinės vyriausybės įprastai tam neteikia daug reikšmės. Kita vertus, prezidentas labai konkrečių reformų nesiūlo, o ir pati Šimonytė nėra „laisvos rinkos“ tipo liberalė.

2019 m. „Mano balse“ prezidentas ir būsima premjerė nebuvo toli vienas nuo kito, abu rado pažiūrų centrą.

Lieka autoritetas ir galimos krizės. Naujai išrinkta vyriausybė kurį laiką būna gana populiari, bet vis tiek mažiau, nei prezidentas – ši asimetrija išliks ir prie Šimonytės. Atsižvelgiant į pandemiją ir galimą ekonominį nuosmukį, investuoti į gerus santykius su prezidentu būtų racionalu.

Todėl nereikėtų nustebti, jeigu sudarant vyriausybę su prezidentu bus rimtai konsultuojamasi. Ypač dėl užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrų, kurie prie Grybauskaitės tapo iš esmės „prezidentiniais“. Nausėda norės išlaikyti įtaką. Kaip ir tai, kad prezidentas atstovauja šalį Europos vadovų taryboje. Šis dalykas ateityje galimai taps įtampos šaltiniu – bet apie tai jau kitą kartą.

Daugiausiai naudos prezidentas Nausėda ir premjerė Šimonytė išpeš nekonkuruodami, o bendradarbiaudami. Patirtis rodo, kad konfliktas vėliau atsiliepia abiem pusėms. Aišku, ta pati patirtis irgi rodo: einant laikui, santykiai tarp prezidento ir premjero „prarūgsta“.

Bet visada būna pirmas kartas. O dabar – jeigu veikėjai elgsis racionaliai, vyriausybės sudarymas bus sklandus.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.