Uždaryti
2021-09-27 13:50:59
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Kęstutis Girnius. Entuziazmas žudymui

Penktadienį vienas iškiliausių Irano branduolinės fizikos specialistų M. Fakhrizadeh buvo nužudytas per išpuolį netoli Teherano. Fakharizadeh buvo numanomos Irano branduolinių ginklų programos „tėvas“, Irano revoliucinės gvardijos narys. Tai ne pirmas toks nužudymas. Sausio pradžioje JAV nužudė aukšto rango Irano generolą Q. Soleimani, kai jis lankėsi Bagdade. Praeito dešimtmečio pradžioje buvo nužudyti keturi ar penki Irano mokslininkai, dalyvaujantys šalies branduolinėje programoje. Mažai kas abejoja, kad juos, kaip ir Fakharizadeh, nužudė Izraelio smogikai.

Izraelio premjeras B. Netanyahu neslėpė, kad Fakharizadeh buvo Izraelio mirties būrių taikiklyje. Nežinia, kodėl mokslininkas buvo nužudytas šiomis dienomis.

Gal tik atsirado puiki proga. Bet JAV žiniasklaida spėlioja, kad pagrindinis atentato tikslas – tai užkirsti kelią naujai išrinktam prezidentui J. Bidenui mėginti šiek tiek sureguliuoti su Teheranu.

Jei Iranas laikysis santūriai, tai branduolinės programos vadovo nužudymas Izraeliui nieko nekainuotų. Bet jei Iranas smogtų atgal, Bideno galimybės atnaujinti dialogą būtų smarkiai suvaržytos, atrodytų kaip nepateisinamas pataikavimas. Nežinia, kaip Bidenas reaguos į šį tikrą ar menamą Izraelio bandymą pakirsti jo užsienio politiką, ar jis tai laikys nedraugišku Izraelio veiksmu.

Fakharizadeh nužudymas yra dar vienas žingsnis griaunant teisinės viršenybės principu grindžiamą tarptautinę santvarką, mėginimas pateisinti ir tarpautinėje teisėje įteisinti tikslinę žmogžudystę. Tai reikšmingas ir rūpestį keliantis reiškinys.

Kaip pažymi tarptautinės teisės specialistas ir buvęs JTO specialusis pranešėjas neteisminių ir savavališkų egzekucijų klausimais P. Alston, tokių žudymų įteisinimas yra dramatiškas žingsnis atgal, nes per paskutinius XX a. dešimtmečius buvo visiškai diskredituota mintis, kad viena valstybė gali medžioti ir žudyti žmogų kitoje valstybėje, nevykstant tarptautinės teisės apibrėžtam konfliktui.

Šį žudymą, kaip ir ankstesnius, gaubia tyla, lyg viskas būtų normalu, lyg nėra ko apgailestauti, kad taikos metu liberalios demokratijos vykdo neteisminius civilių žudymus.

Europos Sąjungos diplomatijos vadovas J. Borrellis šeštadienį buvo išimtis. Šeštadienį jis pareiškė užuojautą Irane nužudyto branduolinės fizikos specialisto artimiesiems ir palinkėjo pasveikti kitiems per išpuolį sužeistiems žmonėms. „Tai yra nusikalstamas veiksmas, prieštaraujantis pagarbos žmogaus teisėms principui, kurio laikosi ES.“

Esama bandymų dorovės požiūriu pateisinti mokslininkų neteisminius žudymus, viena uoliausių jų gynėja yra izraelietė filosofė Tamar Meisels. Nors Ginkluoto konflikto įstatymai draudžia žudyti civilius ir tokiais laiko ginklų gamyklų bei logistikos darbuotojus, esą jie gali nukentėti, kai bombarduojamos jų gamyklos ar vilkstinės, tapdami netyčinėmis aukomis arba „netiesiogine žala.“ Jų imunitetas nėra absoliutus, iš dalies, nes savo veiksmais jie prisideda prie karo ir sukelia netiesioginių grėsmių priešo kareiviams.

Pasak Meisels, jei karinė būtinybė leidžia sunaikinti karinius objektus, puolant juos gaminančius ar gabenančius civilius gyventojus, tai panašiais principais galima pulti ir žudyti mokslininkus, kurių įnašas į karą didesnis, nes savo darbu ir žiniomis jie gali smarkiai padidinti potencialaus priešo karinius pajėgumus.

Eilinis darbininkas prisideda prie karo tol, kol dirba gamykloje ar vairuoja vilkiką. Mokslininkai visada su savimi neša savo sukauptas karines žinias ir kompetenciją. Tad galima juos tiesiogiai pulti ir žudyti, net kai jie yra savo namuose, važiuoja ar eina Teherano gatvėse.

Doroviniai principai turi lygiai galioti visiems. Jei galima žudyti Irano mokslininkus, kodėl nė Izraelio, JAV ir kitų šalių? Siekdama išvengti šios jai nepriimtinos išvados, Meisels aiškina, kad esą skirtumų tarp mokslininkų, kurie dirba taikiose liberaliose demokratijose, ir tų, kurie savo darbu didina genocidinių tikslų turinčių valstybių karinius pajėgumus. Irano mokslininkai savo patirtimi ir žiniomis gal prisidės prie masinių žudynių, tad jie netenka savo imuniteto nuo tiesioginių išpuolių. Demokratijų mokslininkai to nedarys, tad jie negali tapti teisėtais taikiniais.

Šis argumentas atmestinas, nes grindžiamas orientalizmo persunktais, nepatvirtintais empiriniais teiginiais. Kol kas Iranas, skirtingai nuo Izraelio ir JAV, nėra puolęs savo kaimynų, Izraelis, ne Iranas, engia palestiniečius. Tikrovės neatitinka iš piršto laužti apibendrinimai apie mulų ir ajatolų neracionalumą, nors jie kartais itin karingai šneka.

Bet yra dar didesnė skylė Meisels argumentuose. Ji kalba apie galimus ginkluoto konflikto įstatymų pokyčius ir pataisas, nurodo, kaip eiliniai darbininkai gali tapti taikiniais. Bet nėra karo tarp Irano ir JAV ar Izraelio, išskyrus analogine, metaforine prasme. Nereikia apsisaugoti nuo priešo antpuolių, nėra fronto, ištisus mėnesius nėra karo veiksmų (šnipinėjimas ar žvalgybos duomenų rinkimas nėra karas). Tad Meisels nekalba apie priešo arba jo antpuolio atrėmimą, bet apie tiesioginį civilių žudymą, paprastus atentatus, mirties būrių veiklą.

Ne be pagrindo draudimas žudyti yra vienas griežčiausių dorovės reikalavimų, kaip ir draudimas karo metu žudyti civilius. Jų atsisakius, sunku nubrėžti naują ribą, kuri būtų daugeliui suprantama ir gerbiama. Prezidentas Obama, kurį laikau vienu geriausių JAV prezidentu, nebuvo žiaurus žmogus, karo kurstytojas. Jam net buvo priekaištaujama, kad jis buvo per švelnus ir nesmogė Sirijos pajėgoms, po to kai jos pažeidė jo nubrėžtą raudoną liniją ir vartoja nuodingas dujas prieš civilinius gyventojus.

Vis dėlto jam prezidentaujant, septynis kartus padidėjo bepiločių lėktuvų antpuoliai Pakistane, daugelį kartų jis nutarė, kas gyvens ir kas mirs, nors numatomiems taikiniams neturėjo progos gintis nuo jiems taikomų kaltinimų. Tokia galia galima labai lengvai piktnaudžiauti.

Kai pašalinami ar užginčijami draudimai žudyti civilius, ypač ne karo metu, atsisakoma esminių dorovės principų mainais į trumpalaikius taktinius laimėjimus, ir grįžtama į barbarizmą.

Borrellis kritikavo nužudymą, o ką darė Lietuva, kuri nuolat skelbia vertybių svarbą užsienio politikoje? Ji tylėjo, kaip ji visada tyli, kai JAV ar Izraelis nepaiso ar pažeidžia tarptautines normas. Naujoji Vyriausybė veikiausia seks savo pirmtakų pėdsakais.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.