Uždaryti
Žydai Lietuvos kariuomenėje, Alytus, 1926 m.

#AtkurtaiLietuvai100: Lietuvos žydai

Tų veikėjų išreikšta buvo tokia pamatinė mintis: pasaulio tremtiniai žydai esą prigimtinai susirišę su tuo kraštu, kur jie yra gimę, t.y., su Lietuva, taigi jie neturi ignoruoti to krašto kalbos ir kultūros, bet atbulai jo gyventojus arčiau pažinti, kad jie taptų draugais: žydų prievolė plėtoti savo tautinė kultūra, bet ne nutautinti (asimiliuoti) to krašto tiek vieniems, tiek kitiems svetima kalba ir kultūra.

Tekstas buvo išspausdintas 1917-ųjų metų lapkričio 20 d. „Lietuvos aide“

Su žydų tauta turime, berods, daugiausia santykių ir kartu mažiausia pažinstame jų visuomenės gyvenimą, jų tautinius ir politikos siekimus. Mūsų santykiai su jais remdavosi ligi šiol beveik vien ekonomijos pamatais, ir tik valst. dūmos rinkimais tekdavo su žydais bendrų žingsnių daryti: čia jungė krūvon bendras pavojus, kad stambioji lenkų bajorija nepasinaudotų netikusia senosios valdžios luomine rinkimų tvarka ir nepaimtų Lietuvos atstovavimo į savo rankas.

Lietuvių ir žydų tautos gyvenimas plėtojosi visą laiką šalimais, nesusisiekdamas, lyg aukšta siena pertvertas. Jis ėjo savo skirtinais keliais, kurie susieidavo jei bent darbo žmonių santykiuose, žydų ir lietuvių darbininkų klasinėje kovoje ar kai kuriuose bendruose miesto būties reikaluose. Čia buvo kalta iš dalies valstybinė tvarka, dirbtinai įstačiusi visuomenės gyvenimą į siaurus rėmus, iš dalies taip pat nusistatę ekonomijos pamatu nepalankūs tarpusavo santykiai.

Ateities tautų klausimas ir mūsų krašto vidujinis nusistatymas spiria dabar jau svarstyti ir aiškinti mūsų santykius su mažumomis; arčiau pažinti jų siekimus ir jų pažiūras į mus.

Visoje etnografinėje Lietuvoje skaitoma žydų gyventojų arti 0,5 milijono. Visi jie beveik tėra mūsų miestų ir miestelių gyventojai, savo gi užsiėmimu pirkliai, pramoninikai, amatininkai ir šiaip darbininkai: žydų šeimininkų mes lyg ir visai neturime. Dėl to mūsų miestuose, kur randasi pramonės ir prekybos centrai, žydai sudaro paprastai didžiumą ir savo rankose turi jų svarbiuosius nervus-fabrikas, bankus, prekybos įstaigas, taip pat jų nejudinamąją nuosavybę – miestų namus, aikštes ir t.t. Verčiamai sukimšti tam tikrose sėslumo ribose, surišti kilnojimosi reikale, jie turėjo eiti varžytinėmis ne tik su vietos gyventojais, bet ir sus saviškiais, ir toje kovoje įgijo savo galybės ir gaivumo.

Taigi mūsų miestuose žydų randame vidutiniškai 50% t.y. pusę visų miesto gyventojų, mažėsniuose gi miestuose ir dar daugiau, Pavyzdžiui, Vydžiuose – 67,6%, Saduvoje – 56,1%, Ukmergėje – 53,8%, Ežerėnuose – 52,6%, Panevėžyje – 50,5%, Telšiuose – 49%, Šiauliuose – 43,3%, Vilniuje – 40%, Kaune – 35%. Tas žydų gyventojų nuošimtis karo metu, rusų valdžiai išgabenus daug žydų Rusijon žymiai sumažėjo ir, reikia spėti, po karo savo senojo laipsnio nepasieks.

Pirmieji bandymai platesniu visuomenės pamatu susieiti su žydais buvo padaryti 1906 m. per dūmos rinkimus. Tie rinkimų ryšiai, tvirtai užsimezgę pirmosios dūmos rinkimais, nesutrūko ir paskesniais rinkimais. Tačiau jie turėjo tik laikinės reikšmės, nes rinkimams praėjus, visuomenės santykiai su žydais vėl sutrūkdavo.

Ilgainiui tik 1913 m. Lenkijoje paskelbus žydų boikotą, atsirado Lietuvoje du žydu veikėju, kurie Vilniuje sutarė darbuotis suartinimui žydų su lietuviais ir gudais (baltarusiais). Vienas jų Kacenelbogen ėmė tuo tikslu leisti rusų kalba laikraštį „Lietuva“, kuris buvo palankiai sutiktas žydų, lietuvių, gudų ir rusų pažangiosios spaudos, bet visgi, ar tai dėl karo aplinkybių, ar dėl kitų priežasčių jis mažai teišsiplatino. Tų veikėjų išreikšta buvo tokia pamatinė mintis: pasaulio tremtiniai žydai esą prigimtinai susirišę su tuo kraštu, kur jie yra gimę, t.y., su Lietuva, taigi jie neturi ignoruoti to krašto kalbos ir kultūros, bet atbulai jo gyventojus arčiau pažinti, kad jie taptų draugais: žydų prievolė plėtoti savo tautinė kultūra, bet ne nutautinti (asimiliuoti) to krašto tiek vieniems, tiek kitiems svetima kalba ir kultūra.

Paskiau, 1914-1915 m., karai iškėlus tautų klausimą, kituose žydų laikraščiuose, kaip antai, „Fraind‘e“ ir „Di Woch“, buvo svarstomi lietuvių ir žydų santykiai, skelbiami jų skiltyse pasikalbėjimai su lietuvių veikėjais (buv. dūmos atstovu A. Bulota ir kit.). Tie rašiniai turėjo atbalsio taip pat gudų, lenkų ir lietuvių („Liet. Žin.“) spaudoje, bet cenzūros sąlygos nedavė tam klausimui aiškesniais pamatais pasiremti.

Šių dienų žydų spauda pradeda po truputį vėl liesti tą klausimą, ypačiai Liet. Konferencijai iškėlus Lietuvos mažumų klausimą. Pav. „Letzte Nais“ randame straipsnį „Apie mūsų kaimynus“, kur yra aprašomi buvusieji ligi šiol visuomenės santykiai tarp žydų ir lietuvių ir žydų spaudos informacinis darbas apie lietuvius. Delei dabartinio momento tuo tarpu tik trumpai pastebėta, kad pradedą rodytis naujo susiartinimo ženklai, kad tame dalyke daug nusverią profesionalinės sąjungos ir darbininkų organizacijos, bendrai dirbdamos visuotinio vargo palengvinimui.

Reikia tik čia pabrėžti, kad šiuo laiku, Lietuvos politikos klausime žydai, rods, dar nėra suradę pamato, ant kurio galėtų bendrai su lietuviais atsistoti. Jų politikos veikėjai, kiek tenka patirti, nėra dar palinkę pripažinti lietuvių tautos obalsio – savarankiškos etnografinės Lietuvos. Vaduodamies vien savo tautos ekonominių reikalų žvilgsniu, jie yra priešingi ypačiai etnografiniam būsimosios Lietuvos dėsniui: jie velytų matyti Lietuvą su Gudija susirišusią, kad gavus savo įtakai daugiau silpnesnių ekonomijos žvilgsniu kraštų, kur būtų platesnės dirvos jų kapitalui plėtotis.

Šiaip ar taip, visgi tas gyvasis dienos klausimas – mūsų mažumų santykiai – nėra dar paaiškėję ir laukia savo išrišimo.