Uždaryti
Kazimieras Viktoras Banaitis

#AtkurtaiLietuvai100: Kazimieras Viktoras Banaitis. Lietuvos himno reikalu

Bet šiais sunkiais laikais, man rodos, lietuviams reikalingas ne tiek oficialnai pripažintas himnas, kiek apskritai tautinė daina, žadinanti karštą tautybės ir vienybės jausmą ir gaivinantį aplinkybių prislėgtą lietuvio dvasią.

Tekstas buvo išspausdintas 1917-ųjų metų lapkričio 24 d. „Lietuvos aide“

Lietuvos savarankiškumo klausimui įgijus stipresnio pagrindo, atsiranda visa eilė mažesnių klausimų, kurių išrišimas šiaip ar taip reikalingas ir naudingas būsimam Lietuvos valstybiniam gyvenimui. Tų klausimų eilėje nepaskutinė vieta pridera ir mūsų tautinio himno klausimui.

Kiekviena susipratusi tauta turi savo himną. Savo himnus turi net ir atskiros žmonių organizacijos, draugijos, visuomenės srovės. Himnas yra tai tautos ar srovės obalsis; jame minimi dažniausia visai tautai ar srovei bendri idealai, troškimai.

Tautos himnas turi atatikti tautos dvasią, nes kitaip jis nedarys tinkamo ir norimo įspūdžio. O idant himnas būtų tikrai tautinis, reikia, visų pirma, kad jo žodžiai derėtų į aukščiausius tautos idealus ir į jos politikinį stovį. Antra gi melodija turėtų turėti pagrinde savosios liaudies muziką. Jeigu šių dviejų ypatybių nėra, tai himnas negali būti tautinis.

Mainantis tautos gyvenimo sąlygoms ir jos siekimams, turi būti mainomas ir himnas, nes senasis tuomet nebederės naujiems gyvenimo reikalavimams ir obalsiams. Rusijos respublika antai, jau nebegalės dainuoti senąjį himną, nes išeitų nesąmonė.

Be aukščiau minėtųjų sąlygų, atsižvelgiant į įvairius dailės ir patogumo reikalavimus, rašant himną, sektinos yra dar šios taisyklės.

Himno žodžiai bei muzika turi skambėti rimtai ir iškilmingai. Tai eina iš paties himno uždavinio svarbumo: jame yra pareiškiamas visos tautos obalsis, jisai turi žadinti gaivinti tautinę dvasią ir piliečio drąsą.

Himnas negali būti perdaug ilgas ir ištęstas. Muzika turi apsieiti be vientonių tysavymų. Nes juo muzikos veikalas trumpesnis ir gyvesnis, juo stipresnio jis palieka įspūdžio.

Himne turi vyrauti žadinamoji forma.

Himno žodžiai privalo būti lengvai suprantami; muzika – padainuojama ne tik išlavintiems chorams, bet ir plačioms žmonių masėms. Jeigu himno melodijoje bus daugybes chromatinių ženklų, jeigu nuolat iš vienos tonacijos reikės keltis kiton (moduliacijos) – tai aišku, jog tokia tautinė daina per savo sunkumą nepaplis ir neprigis žmonėse.

Žinoma, himno muzika turėtų būti taip pat graži; tiktai tas gražumas privalo rištis su iškilmingumu.

Taigi sutraukus krūvon visa, kas pasakyta apie himną, išeina, jog jis privalo būti: tautinis, pritaikintas laiko dvasiai, rimtas, iškilmingas ir gražus, pagaliau, kiek galint suglaustas ir patogus išpildyti.

Dabartinis Lietuvos himnas yra parašytas žymaus mūsų atgimimo laikų veikėjo dr. V. Kudirkos. Jisai aiškiai suprasdamas reikalingumą atgimstančiai tautai bendro vienybės obalsio, parašė žodžius „Lietuva tėvyne mūsų“ ir pritaikino patsai melodiją.

Berods, žodžiai yra perdaug minkšti ir tyliai švelnūs. Jie taip pat persilpnai išreiškia nepriklausomybės jausmą, laisvės troškimą ir pasiryžimą ją ginti. Melodijos gi silpnumus jau senai yra nurodęs mūsų žymusis kompozitorius ir dailininkas M. K. Čiurlionis savo rašinyje „Apie muziką“. Bet už tuos trūkumus mes negalime kaltinti jo autoriaus. Reikia atminti anie laikai, kada darbavosi Kudirka. Jisai turėjo tiek visokių neatidedamų darbų ir, pagaliau, taip trumpai gyveno, kad neapspėjo atsidėjęs susvarstyti tokių melodijos tobulumų.

Todėl dabar mainantis Lietuvos gyvenimo sąlygoms, reikėtų pasigaminti ir tinkamesnė tautinė daina.

Bet ar nėra mūsų muzikos literatūroje daugiau dainų, kurios tiktų himnui?

Teksto tęsinys buvo išspausdintas 1917-ųjų metų lapkričio 27 d. „Lietuvos aide“

Jų yra, berods, net keletas. Pirmiausia čia reikia paminėti Č. Sasnausko himnas „Jau slaviai sukilo“.

Šios dainos žodžiai paimti iš Maironies „Jaunosios Lietuvos“ ir ankštai rišasi su poemos turiniu. Tenai kalbama dar apie spaudos draudimo metus, apie rusų „erelio sparnus“. Todėl tų eilių turinys dera daugiau į mūsų praeitą gyvenimą, negu į dabartinį ar ateinantį. Muzika, reikia pasakyti, yra taip pat ne be trūkumų. Autorius čia dargi yra pradžioje iškreipęs Maironies mintį, suvienydamas du skirtinu sakiniu vienon muzikos frazėn. Maironies antai žodžiai: „Jau slaviai sukilo“ sudaro pirmutinį visai atskirą sakinį; toliau eina antrasis: „Nuo Juodmario krašto pavasaris eina Karpatų kalnais“. Tuo tarpu Č. Sasnauskas šitaip suskaldė: „Jau slaviai sukilo nuo Juodmario krašto“, o paskui: „Pavasaris eina Karpatų kalnais“.

Pati melodija pirmoje savo dalyje primena kai kuriuos svetimus muzikos motyvus (pvz., lenkų sokolų himną); antroji gi dalis – tiesiog paimta iš žinomos rusų giesmės „Kol slaven naš Gospod v Slonie“, parašytos garsaus provoslavių bažnytinio kompozitoriaus Bortnianskio (XVIII am. Pabaigoje ir XIX-jo pradžioje). Tos giesmės gaida, pradedant nuo žodžių „V nošči, vo dni sljanijem…“ lygiai taip pat skamba, kaip ir Sasnausko „Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali“. Sasnausko himno gaidoje yra vykusi nebent tik pati pabaiga „Prikelkime Lietuvą mūsų!”. Bet atgavus Lietuvai savarankiškumą ir ta pabaiga nebetiks.

Panašiai dar, kaip Sasnausko „Petys gi petį“ skamba ir senojo rusų himno žodžiai „Silnyj deržavnyj“. Užtat, nors ši daina skamba gražiai ir išklimingai, bet dėl nurodytųjų trūkumų negali tapti tautiniu himnu.

Toliau eina „Kur bėga Šešupė“. Šios Maironies eilės kiekvieną lietuvį žavėte žavi. Todėl ir nenuostabu, kad joms turime net keturias melodijas: dvi Sasnausko, vieną Naujalio ir vieną Kačanausko.

Pirmutinė Sasnausko gaida (a) tautiniu žvilgsniu geriau yra pavykusi už antrąją ir primena gražią liaudies dainelę „Oi liūdnas, liūdnas žalias berželis“. Bet himnui ji skamba perdaug liūdnai ir nedrąsiai.

Antroji Sasnausko melodija (b) prasideda tuo pačiu motyvu, kaip ir „Petys gi į petį“, o patsai ritmas labai primena finalą iš Glinkos operos „Žizn za caria“ („Slavsia, slavsia“). Vidurinė gaidos dalis šiek tiek panėši į liaudies dainą „Kada noriu verkiu“, bet tiek jau šen ir ten primena vieną populiaringą rusų serenadą (Nakinuv plašč). Dainos pabaiga „Neapleisk, Aukščiausias“ būtų nebloga, betgi ji negali ištaisyti kitų melodijos trūkumų.

Naujalio „Kur bėga Šešupė“ irgi neturi himno privalumų.

Ta pati daina Kačanausko sukomponuota gavo net premiją kadaisiai skelbtame Lietuvių Dailės Draugijos muzikos konkurse ir gal yra geriau vykusi už minėtąsias. Bet ji ligi šiol, rodos, nėra išleista.

Pagalios, „Kur bėga Šešupė“ netinka į himną ir dėl savo ilgumo.

Lieka dar pakalbėti apie St. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“. Žodžiai parašyti Sauerwein‘o – Girėno, skamba šitaip:

Lietuviais esame mes gimę,
Lietuvai norime ir būti
Tą garbe gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūti

Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio,
Lietuvis nieko neatbos!
Kaip eglė, kur prie Šešupėlio
Ir vėtroj ir žiemą žaliuos!

Lietuviais esame ir t.t.

Šitie žodžiai, nors trumpi ir nepergudrūs, visgi aiškokai ir vykusiai pabrėžia pamatinį kiekvieno lietuvio norą išlikti lietuviu ir neduoti pražūti lietuvybės idėjai. Iškilmingai skamba žodžiai: „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio, lietuvis nieko neatbos!“. Gražiai ir kilniai prilygintas lietuvybės nemarumas eglės siūbuonėlės žaliavimui prie Šešupėlio. Šitos eilės savo žadinamąja dvasia, savo prakilnumu, trumpumu ir aiškumu, man rodos, visiškai dera mūsų tautiniam himnui. O jeigu ir yra kokių netebūtumų tekste, tai juos visiškai panaikina St. Šimkaus muzika, kuri yra nepaprastai nusisekusi ir atsako paskirtam tikslui.

Visų pirma, pamatinis motyvas yra grynai lietuviškas, paimtas iš visiems žinomos liaudies dainos „Eisim, broleliai, namo“. Panašiai prasideda ir viena mūsų gražiausiųjų dainelių „Ant ežerėlio rymojau“. Toliau, gaida žodžių „Lietuviais norime“ primena pradžią iš liaudies dainos „Vai, varge, varge“. Vidurinė dalis gali kai kam pasirodyti turinti technikinio etlūdelio ar preliūdijėlės pobūdžio. Bet daug teisingiau į ją žiūrėti, kaip į puikų išdidaus ąžuolų šlamėjimo ir Nemuno liūliavimo pavaizdinimą. Siūbuojantis muzikos pobūdis čia aiškiai tam dera. Tik dėl įspūdžio gilumo, reikėtų ši dalis bent du kartu lėčiau dainuoti negu pirmoji ir paskutinioji; taip pat ne visai tinka čia ir nurodytieji terminai mezzopiano, mezzoforte. Paskutinė dalis yra pirmosios pakartojimas; tik pabaiga skiriasi ir yra nepaprastai triukšminga.

Žodžiu sakant, šitas Šimkaus veikalas turi visas iškilmingumo, energijos ir drąsaus pasiryžimo žymes. Kas, klausydamas šią dainą, nejaučia jos galingos dvasios, jos karšto raginimo bei stiprinimo – „tas ne lietuvis“, Maironio žodžiais tariant! Rodos, L. Gira kadaisiai „Vilytje“ pavadino ją „užu širdies stveriančia daina“. Tai teisinga ir nenuostabu. Ji artima ir suprantama kiekvienam lietuviui: katalikui ir protestantui, inteligentui ir sodiečiui, mažam vaikui ir žilam seneliui.

Tokią tautinę dainą ir tegalėjo parašyti St. Šimkus, kursai iš visų mūsų kompozitorių, berods, geriausiai pažįsta lietuvių liaudies muziką, arčiausiai stovi prie Lietuvos viešųjų reikalų ir veikliausiai dalyvauja visuomeniniame jos gyvenime. Prieš karą savo koncertais po visą Lietuvą, savo uoliu liaudies dainų platinimu, jisai daug prisidėjo prie mūsų tautinės sąmonės kėlimo ir prie inteligentijos artinimo į liaudį.

Atsižvelgiant į nurodytąsias Šimkaus veikalo gerąsias puses, kyla klausimas, ar nevertėtų jis priimti tautiniu lietuvių himnu. Taip padarę, turėtumėm vieną galingiausių Europoje himnų. Be to, tos dainos žodžiai niekuomet nepasens. Ar Lietuva bus pavergta, ar autonominė valstybė, ar monarchija, liuosa respublika, mes vis galėsime sau dainuot:

Lietuvias esame mes gimę
Lietuviai norime ir būti

Nežiūrint betgi į visus tos dainos tobulumus, dabartinėje savo išvaizdoje ji turi vieną didelę ydą. Ta yda – tai jos sunkumas ir nepatogumas sutartinai dainuoti. Ir ištiesų: dainos gaidoje net keliose vietose reikia pereiti iš vienos tonacijos kiton. Ypačiai sunkus perėjimas vidurinėje dalyje po žodžio „neatbos“ į moterų partiją „Kaip eglė…“. Šičia be instrumento pagalbos net ir itšlavintos dainininkės nuslysta kitan tonan. Dar sunkiau paskutinėje dalyje žodžiuose „Tą garbę gavome užgimę“ nuleisti dvi gaidi per pusę tono. Čia chorai dažniausiai suklysta. Tai pastebėdavau dargi per paties Šimkaus koncertus, įsitikrinau taipo pat, patsai taisydamas koncertą Kaune sausio 13 d. 1916 metais.

Apie kitas mūsų tautines dainas, kaip pav. „Lietuva brangi“, „Kur banguoja Nemunėlis“ ir kt. Daug kalbėti netenka. Apie jas yra jau kalbėjęs M. Čiurlionis.

Taigi, matome, jog mūsų muzikos literatūroje neatrandame nė vienos dainos, kuri visiškai tiktų Lietuvos himnui. Tinkamiausia jų, būtent, Šimkaus, nepriimtina dėl savo perdidelio sunkumo. Nebent jei autorius parašytų ją lengviau ir prieinamiau. Bet šiais sunkiais laikais, man rodos, lietuviams reikalingas ne tiek oficialnai pripažintas himnas, kiek apskritai tautinė daina, žadinanti karštą tautybės ir vienybės jausmą ir gaivinantį aplinkybių prislėgtą lietuvio dvasią. Ir tam tikslui geriausia tiktų St. Šimkaus daina. Užtat laikinai ją ir galėtume dainuoti himno vietoje. Tuo būdu nepadarytumėme mes jokio staigaus žingsnio, nes jau keletą metų prieš karą, rusų valdžiai uždraudus Kudirkos himną, daugumas mūsų vakarų ir iškilmių baigdavosi minėtąja daina.

Pagaliau, juk ir kitos tautos ne visuomet dainuoja vieną ir tą pačią tautinę dainą. Antai, anglai sulig reikalu ar ūpu traukia „Rule Britannia“ arba „God save the King“‘ lenkai – „Jeszcze Pnie zg.“ arba „Bože, c. P.“ ir t.t.

Baigdamas norėjau pastebėti dar vieną dalyką. Būtent daugumas krikščioniškųjų pasaulio tautų turi ypatingą dainos – maldos tipą, kurs prasideda žodžiais „Dieve gink…“. Ji dažniausiai giedama nelaimių ir šiaip sunkiose valandose. Šiuo gražiu papročiu reikėtų ir mums lietuviams pasekti.

Gal ne vienam išrodytų tautinio himno klausimas ne taip jau šiandien svarbus. Bet taip manyti būtų klaidinga. Žmonijos istorijoje atrandame nemaža faktų, kurie rodo, kokios nepaprastos reikšmės tautos gyvenime yra turėjęs visus vienijąs ir gaivinąs himnas – obalsis. Prisiminkime tik kiek gyvybės ir patvarumo sužadino nupuolusiai prancūzų dvasiai, didžiosios revoliucijos laikais, naujai parašytoji strasburgiečio Rouget de – Lile‘io „Marseljetė“! Kiek stiprinančios pajėgos suteikdavo ir suteikia lenkams jų patrijotinės dainos! Kokiu ūpo pakilimu dainuoja visa narsioji Bulgarija savąją „Šuni, Marica“, prieš pradėsiant kokį nors svarbesnį tautinį žingsnį.

Ir dar pavyzdys.

Vienas anglų laivas, beplaukdamas per jūres, užėjus didžiai audrai, pradėjo skęsti. Laivo tarnautojai, regėdami besiartinančią mirtį, susirinko visi krūvon ir dvasios sustiprinimui neatrado nieko tinkamiau, kaip užtraukti savo tautinę giesmę „God save the King“ (Dieve, gink karalių). IR šioje karžygiškai iškilmingoje pozoje, paskutinį kartą melsdamiesi už savo tolimą tėvynę ir valdova, nugrimzdo įšėlusios jūros gilumon…

Kazys Banaitis

V – iai 30 sp. 1917 m.