Uždaryti
2020-09-20 16:57:48
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-20 16:57:48
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

(c) Edmundas Trumpa
(c) Edmundas Trumpa
Visi VU TSPMI žmonės

Saulė Kubiliūtė

VU TSPMI politikos mokslų bakalauro programos ketvirtakursė

Pirmiausiai, kaip atsidūrei VU TSPMI? Ar mokykloje žinojai, kad nori mokytis čia ir būtent politikos mokslus?

Visad visiems abiturientams rekomenduoju turėti pasiruošus atsakymą, kur jie stos – visai nesvarbu, kad jie dar tiksliai nežino kur stoti ar ką daryti su savo ateitimi. Klausiantiesiems dažniausiai ne taip rūpi, kaip mums atrodo – pakomentuos kažką ir viskas, paliks ramybėj. Pati visiems sakydavau, kad studijuosiu anglų ir prancūzų filologiją, o vokiečio mokytojo pasiūlymo kandidatuoti į patrauklią stipendiją Vokietijoje atsisakiau argumentuodama, kad tikrai studijuosiu lietuvių kalbą. Man labai daug kas siūlydavo stoti į TSPMI, bet aš vis papurtydavau galvą. Vis dėlto mintinai buvau išmokusi dominančias studijų programas ar tiksliau, kas man jose patiko. Tas programas studijuodama turėjau omenyje ir TSPMI. Man patiko programos įvairiapusiškumas, galų gale, labai svajojau save sieti su rašymu – skaičiau forumuose, kad TSPMI gerai parengia būsimus žurnalistus. Galiausiai atsitiko taip, kad tapau viena tų abiturientų, kurių lietuvių kalbos egzamino rezultatas buvo kur kas prastesnis nei žadėjo mokytojas. Tada prisiminiau, kaip Liudas Vasaris knygoje apibūdino vieną personažą, neva jis gabesnis visuomenės mokslams negu humanitariniams. Padariau išvadą, kad, matyt, ir aš tokia esu ir, nepaisydama puikiai išlaikyto tarptautinio vokiečių kalbos egzamino bei gero anglų kalbos egzamino rezultato, prisiminiau TSPMI universalią programą ir nusprendžiau atsidurti čia. Tai taip ir atsidūriau!

Ką tik atidavei ir apsigynei bakalauro darbą – apie ką jis ir kaip sekėsi rasti norimą temą bei kaip vyko rašymo procesas? Ar karantinas turėjo tam įtakos?

Mano bakalaurinio tema – Baltijos šalių nacionalinė tapatybė šimtmečio kine. Trečiame kurse latvių kalbos žinios pradėjo duoti vaisių, taigi nuo pat pradžių žinojau, kad mano bakalauro darbas bus apie Lietuvą ir Latviją. Vasarą jau Latvija atsibodo, prisiminiau ketinimus pradėti mokytis estų kalbos ir taip nusprendžiau, kad mano dėmesys turėtų aprėpti visas tris Baltijos šalis. Labai, labai sunku buvo išsirinkti tyrimo objektą, tačiau „bingo” mane ištiko visai netikėtai – pasižiūrėjau įstabų suomių filmą apie Žiemos karą „Talvisota”. Atpažinau skaitytos literatūros dėsnius, užsimaniau parašyti apie partizaninį karą Baltijos šalių filmuose, tačiau, deja, Estijoje ši tema, panašu, nėra tokia populiari – jei Lietuvoje ir Latvijoje buvo serialai skirti konkrečiai šiai temai („Laisvės kaina” bei „Sarkanais mežs” arba lietuviškai „Raudonasis miškas”), tai estai šiai temai teskyrė tik 3-4 serijas seriale „Tuulepealne maa” (liet. „Vėjuota žemė”). Taip galiausiai grįžau prie tokios ganėtinai abstraktybės kaip nacionalinė tapatybė – buvau įnikusi į Baltijos šalių nacionalinius ypatumus ir idėja, kad galėčiau tai patyrinėti moksliškai, skambėjo viliojančiai.

Kadangi man nereikėjo kalbinti žmonių, tai susiveikti Baltijos filmus karantinas nesutrukdė. Tiesa, galbūt Latvijos kino institutas neatrašė dėl to, kad tuo metu nedirbo – filmus pamačiau pažįstamo Latvijos lietuvio dėka. Šiaip tikriausiai vienas smagiausių potyrių rašant bakalaurinį darbą buvo susirašinėjimas su autorinių teisių agentūromis – štai vieni estai, neturėję savo filmo skaitmeniniu formatu, nepasibodėjo man paštu atsiųsti DVD. Kiti estai neetikėtai pasveikino lietuviškai. Buvo labai smagu.

Visgi ir aš susidūriau su tam tikromis kliūtimis. Mano manymu, karantinas įrodė, kad kas veikia teoriškai, ne visada suveikia praktiškai. Atrodytų juk, kad jeigu socialiniuose tinkluose matai visus užsidariusius namie, tai nesijauti toks vienišas rašydamas tą savo baigiamąjį darbą, o ir pagundų kur kas mažiau. Galų gale, didžiausią dalį savo darbų esu nuveikusi namuose. Visgi tas visas pandemijos fonas blaškė, trikdė, buvo sunku susigaudyti, kas vyksta, kas čia toliau bus. Tas triukšmas ir visuotinė nežinia šiek tiek palėtino rašymo tempą ir kokybę. Kuriam laikui tikrai buvau sustojusi vietoje, buvo išties sunku susikaupti.

Moki, be gimtosios, dar ir latvių bei estų kalbas. Gana neįprastas pasirinkimas, papasakok, kaip jas išmokai? Ką su jomis veiki, kur jas naudoji?

Ačiū už komplimentą! Na, latvių kalba seniai mane domino, tačiau ir sugalvojimo išmokti šias kalbas istorija yra gana neįprasta. Tiesiog švęsdama Lietuvos šimtmetį žvilgtelėjau į tris pakeltas Baltijos šalių vėliavas ir pamaniau, kad būtų įdomu išmokti ir kitas dvi kalbas. Nežinau, kas mane tąkart apsėdo, bet jau tą patį vakarą susiradau Alvydo Butkaus „Latvių kalba. Gramatika ir patarimai” ir pradėjau mokytis. Estų kalbos literatūros man kažkodėl nebuvo taip lengva rasti, todėl pradžiai susikoncentravau į latvių kalbą, kurios panašumai į lietuvių kalbą man atrodė labai mieli ir kartais net filosofiški. Pavyzdžiui, man labai patiko, kad „bija grūti” reiškia „buvo sunku”. Skamba lyg „bijau griūti”. Taigi, iš pradžių „bijau grūti”, o tada viskas, kas iš to belieka, tai tik pasakymas, kad „bija grūti”, t.y. „buvo sunku”! Estų kalbą pradėjau mokytis tik pernai metų vėlyvą vasarą, kai jau buvo įgrįsusi latvių kalba. Vėliau pradėjau lankyti nemokamus kursus Filologijos fakultete.

Tiesą sakant, mane masino mintis, kad šitos kalbos galėtų padėti man surasti savo nišą, apie kurią galėčiau rašyti. Nesuklydau. Netyčia užsimezgė kontaktas su latviais „Twitter”. Taip mane surado literatūros agentas, pasiūlęs versti latvių literatūrą į lietuvių kalbą. Kuris laikas išnaudojau savo „Twitter” paskyrą kalbos įgūdžių tobulinimui, vėliau ir savotiškam ten esančių lietuvių ir latvių suartinimui, dar vėliau – pritraukiau ir užsieniečius, Baltijos šalių mylėtojus. Manau, kad šios nišos suradimas atsipirko – savo pirmu rimtu uždarbiu lakau šiemet laimėtą 3 rektorių stipendiją, kurią man Šv. Jonų bažnyčioje įteikė tuometis Vilniaus ir Tartu universitetų rektoriai. Dieviškai gražiai išėjo, kad nusprendžiau mokytis Baltijos šalių kalbų Vasario 16-ąją, o Kovo 11-ąją mane už tai apdovanojo.

Ši stipendija padėjo susipažinti ir su nuostabiais, be galo įdomiais jaunais žmonėmis iš Baltijos šalių. Mūsų, mokančių visas tris kalbas, ne tiek ir mažai, nors faktas, kad vieni apie kitus bent jau išgirstame. Tai tarsi nedidukė sekta žmonių, kuriems rūpi tai, kas daugumai nelabai rūpi. Man tai labai patinka. Manau, kad šie žmonės yra didžiausias mano pasiekimas šioje istorijoje.

Papasakok apie blogus „Proto Akvarelės“ ir „The Sunny View“ – kaip jie gimė, ką ten rašai?

Blogo „Proto akvarelės” priešistorė gana dramatiška – manęs nepriėmė į Filologų konkursą, labai savimi nusivyliau, ištryniau absoliučiai viską, ką buvau iki tol parašiusi (iki šiol susigraužiu prisiminusi kai kuriuos ištrintus tekstukus) ir prisiekiau, kad niekada niekada nieko neberašysiu. Toks pyktis ant savo nevykėliškumo truko kokį mėnesį. Tada nusprendžiau, kad vis dėlto moku rašyti, tik gal ne prozą. Sukūriau šį blogą kaip dramatišką sugrįžimą. Iš pradžių siekiau, kad šis blogas suvienytų visus jaunus žmones, kurie mėgsta rašyti, tačiau ištikimiausia rašytoja likau aš. „The Sunny View” priešistorė kur kas paprastesnė – kai pamačiau, kaip noriai „Twitter” mane seka latviai, nusprendžiau, kad gal būtų verta pabandyti sukurti tarptautinį blogą, kuriame rašyčiau anglų kalba.

Abiejuose bloguose rašau apie tai, kas mane duotuoju momentu domina. Jau esu paruošusi medžiagos įrašui „Proto akvarėlėse” apie vieną įdomią, tikrai mažai kam girdėtą, bet vertą dėmesio, gan dramatišką asmenybę. Šiame lietuviškame bloge esu publikavusi savo, kaip aš vadinu, enciklopedinį interviu apie Latviją, panašų ketinu šią vasarą parengti ir apie Estiją. Angliškai rašyti man ne taip labai patinka, bet ypač didžiuojuosi savo „Twitter” grandine apie Vasario 16–osios signatarų biografijas, kurią vėliau pritaikiau ir savo angliškam blogui. Buvau sugalvojusi kiekvieną dieną skirti biografijų apie signatarus skaitymams, tada parengdavau tweetus anglų kalba. Anglų kalba, nes norėjau, kad savo istoriją pažintų ne tik lietuviai, bet kad su Lietuva susipažintų ir užsieniečiai. Saikingai laužytą anglų kalbą ištaisius, ilgą laiką JAV gyvenusi Eglė Makaraitė dar sugalvojo pasidalinti šiuo įrašu išeivijos grupėse. Už šį tekstą, kaip ir už minėtąjį interviu apie Latviją, sulaukiau labai šilto grįžtamojo ryšio ne tik iš lietuvių, bet ir geriau Lietuvą pažinti norinčių užsieniečių.

Aktyviai reiškiesi socialinėse medijose. Kaip manai, koks jų, kaip naujienų šaltinių, poveikis mūsų informacijos srautams, suvokimui? Kaip atsirinkti informaciją?

Na, kai manęs pradedantieji blogo rašytojai klausia, kurią platformą reikėtų pasirinkti, visada sakau, kad pirmiausia reikėtų apsvarstyti, kad socialiniai tinklai jau patys savaime yra kaip tinklaraščiai. Jų didžioji stiprybė – lengvas pasiekiamumas. Nereikia nieko spausti, tiesiog tavo sraute atsiranda tau aktuali informacija. Manau, kad tai dar labiau paspartina globalizacijos procesus.

Ir čia, iš tiesų, visai nelengvas klausimas. Šiomis dienomis matėme „virtualius ideologinius susirėmimus” tarp tų, kurie išėjo į gatves protestuoti arba palaikė „Black Lives Matter” protestus ir tų, kurie piktinosi, kad nėra atkreipiamas dėmesys į Lietuvos aktualijas. Mačiau visai man patikusių aiškinimų, kad jaunųjų protestuotojų mąstysenai didesnę įtaką daro tokios socialinės platfomos kaip „TikTok”, „Instagram”. Tokių socialinių tinklų įtaka lemia, kad kartais, būdamas vienoje lokacijoje, tu gali domėtis tuo, kas vyksta kitur arba pasaulyje, gali pajausti ir pareikšti empatiją visai kitame pasaulio krašte esantiems žmonėms. Lygiai tuo pat metu, tave lengviau pasiekianti informacija galbūt ir leidžia nepamatyti tų dalykų, kurie gali vykti tavo paties kieme. Tai nebūtinai yra blogai. Tu ne protestuodamas dėl Lietuvos problemų susimąstysi, kad kitur blogiau (tai dažnai verčia numoti ranka į savas problemas), bet protestuodamas dėl problemos svetur sužadinsi taip vadinamus „whataboutistus”, kurie būtinai sukels diskusiją apie tai, kaip Lietuvoje sekasi romams. Čia toks sveikas, net naudingas whataboutism.

Tačiau turiu prisipažinti, kad kartais turiu tokį nerimą, jog tas virtualaus pasaulio globalizmas gali būti gana pavojinga, kol kas dar mieganti ateities problema. Kai rašydavau „Twitter” latviškai, atkreipiau dėmesį, kad yra pakankamai daug lokalių nuoskaudų, kurios tikriausiai yra nejudinamos ir nuo kurių socialinių tinklų įtaka mus bent kol kas visai neblogai apsaugo – mes tiesiog nenukreipiame ten žvilgsnio. Lietuviai su latviais nežino pernelyg daug vieni apie kitus, bet labai įdėmiai stebėjo ir stebi, kas vyko „Brexit” derybų metu, kas dabar vyksta JAV. Toks mūsų budrumas yra sveikintinas – esame maži ir neturime prabangos būti abejingi pasauliui. Manau, tas domėjimasis „didžiaisiais įvykiais” padeda palaikyti pasaulio tvarką ir stabilumą. Kita vertus, kiek Vakarų pasaulio socialiniai tinklai protestavo, mirgėjo solidarumu su Ukraina, kai Rusija patyliukais atplėšė Krymą? Kiek jie mirga dėl koncentracijos stovyklų Kinijoje (beje, viena mergina „TikTok” buvo įkėlusi video apie šią problemą ir įrašas buvo ištrintas), įvykių Hong Konge, pilietinio karo žiaurumų Sirijoje? Va, štai čia gali būti ta ateities problema – kažkuri pasaulio dalis visada patirs problemas, kurios nėra aktualios Lijphaarto įvardintų postmaterialistinei pasaulėžiūrai – jos nepatirs ekologinio, ekonominio kracho, apie kurį nebus galima lengvai kalbėti. Galų gale, panašu, kad gyvename „sąskaitų suvedimo” laikais. Kol pasaulis kalbės apie praeities nulemtus dalykus – išlikusią rasių, tautinių grupių atskirtį, skirtingas Antrojo pasaulinio karo perspektyvas, kažkur pasaulyje problemos vyksta čia ir dabar, žūsta žmonės. Mes to nepamatysim veikiami dar vis vyraujančio XX a. diskurso – manau, mes paniškai bijome, kad tik ir vėl nekiltų toks didelis karas. O tie kenčiantys kraštai irgi prisimins mūsų abejingumą; kaip mes susiraukiame, kai Vakarų jaunuolis aiškina apie tai, koks rojus buvo Sovietų Sąjunga.

Atsirinkimo būdas pats geriausias, mano manymu, yra bendravimas su tikrais, gyvais žmonėmis. Nereikia užsidaryti savo burbuluose, nereikia net jų įsivaizduoti – kažkur kitoje etninėje grupėje, kitokių ideologinių pažiūrų grupėje tu gali sutikti ištikimą draugą. Jis skaitys, jam algoritmai rodys kitokią informaciją. Tu jos irgi gausi pasižiūrėti. Yra žymiai sunkiau svaidytis griežtais sakiniais tada, kai pažįsti žmogų ir labai tvirtai žinai, kad „ne visi tokie” arba kad kitaip manantys nėra paprasčiausi fanatikai. Manau, to pasauliui pritrūksta. Paprasto gyvenimiško universalumo.

Kaip leidi savo laisvalaikį, kokių pomėgių turi?

Labai prigavote su tokiu klausimu po karantino ir bakalaurinio rašymo, nes net susimąsčiau! Šiaip labai mėgstu skaityti apie temas, apie kurias labai mažai girdžiu. Tikrai labai mėgstu atrasti kažką nauja ir tuo pasidalinti su kitais. Kartais visai raminančiai veikia pasidomėjimas kokia svečia kalba. Mėgstu bendrauti. Mėgstu pristot prie užsieniečių ir klausti, kaip mano lengvai verčiama pavardė skambėtų jų kalba. Kol kas labiausiai patiko čekiškas variantas – Bednářová (Bednaržova). Pastebėjau, kad pastaruoju metu daugiausiai džiaugsmo suteikdavo nuvažiavimas į kokią Lietuvos vietą – nebūtinai nežinomą. Kad ir į tą patį Kauną. Su Lietuva santykį kurti ir perkurti kažkaip smagu, o ypač, kai dauguma draugų studijuoja užsienyje ir čia sugrįžta kartais.

Kokios buvo tavo studijos VU TSPMI? Kokius prisiminimus išsineši? Kokiam žmogui/būsimam studentui rekomenduotum rinktis politikos mokslų bakalauro programą?

Na, paskutinius du kursus stebinau kurso draugus seminaruose įsijungtais verčiamais tekstais arba atsakymais, kad mokausi latvių kalbos. Keistai jausdavausi, o ir esu sulaukusi klausimų, ką aš veikiu ne filologijos studijose. Tačiau VU TSPMI palieku tapusi sąmoningesnė Lietuvos, Europos Sąjungos ir pasaulio pilietė.  Šilčiausi ir ryškiausi prisiminimai susiję su rašto darbais. Antrame kurse darėme tyrimą su tautinių mažumų mokyklų mokiniais apie jų tapatybę, labai įdomu buvo stebėti kurso draugų ne-vilniečių reakciją į jiems mažiau pažįstamus tapatybinius reiškinius. Vėliau šis tyrimas paskatino pasirinkti praktiką Tautinių mažumų departamente. Egzotiškiausias rašto darbas buvo apie skirtingas Arabų pavasario pasekmes Sirijoje ir Tunise. Man kliuvo rašyti apie sociokultūrines ypatybes. Rašiau susiradusi arabiškos popmuzikos! Šiek tiek teko pasikankinti mėginant pažinti kitokį pasaulį, nepažįstamas sąvokas. Bet buvo tikrai verta. Esame kalbėje su kurso draugais, kad rašto darbo būdu išmokstama daugiausiai. Be abejo, ir bakalaurinis tikriausiai ilgainiui taps išties šaunus prisiminimas – kad ir kaip ten man pasisekė ar nepasisekė, man pavyko moksliškai parodyti tai, ką seniai nujaučiau domėdamasi Baltijos šalimis – Lietuva yra kitoniškiausia iš trijų Baltijos šalių, ne Estija, kaip neretai atrodo lietuviams.

Labai sunku patarti, kokiam žmogui reiktų stoti į VU TSPMI. Mano kurse susirinko labai, labai skirtingų ir pažiūrų, ir interesų, ir patirčių jauni žmonės. Mes visi pasukome gana skirtingais keliais – kas rašo blogą apie Euroviziją, kas patraukė į Jungtines Tautas, kas išmoko Baltijos šalių kalbų, kas jau įsidarbino politikos analitikais. Manau, kad tai ir yra VU TSPMI grožis – pačios studijos yra universalios, todėl jos pritraukia tikrai skirtingus žmones. Smagiausia, kad visi šie žmonės nebūtinai yra aktyvistai, bet jie visada noriai apmąsto pasaulį. Labai džiaugiausi savo kursu ir savo kurso draugų palaikymas visada mane labai pradžiugina.