Marija, VU TSPMI baigei tiek politikos mokslų bakalauro, tiek (tuometinės) lyginamosios politikos magistro programas. Kokios buvo svarbiausios studijų Institute pamokos, kuriomis vadovaujiesi ir šiandien?

Iš visų Institute gautų pamokų šiandien labiausiai vertinu įgūdį bendrą reiškinio ar situacijos vaizdą formuoti naudojant faktus ir derinant skirtingas pozicijas. Tam reikia ne tik daug skaityti, bet ir daug bendrauti su žmonėmis, išgirsti juos, išklausti jų apie dalyko esmę, kuri dažnai būna paslėpta. Jau profesinėje veikloje pamačiau, kad sklandaus ir rezultatyvaus proceso neįmanoma turėti be šių dalykų. Todėl kita Instituto pamoka, kurią kiekvieną dieną „kartoju“, telpa į sąvoką „tarptautiniai santykiai“ – juk visų pirma tai – santykiai tarp žmonių. Jie turi būti paremti pagarba kito pozicijai ir smalsumu – būkime smalsūs tam, kad suprastume kitą žmogų, naują reiškinį, painią sistemą.

Nors Tavo gyvenimo aprašymą puošia itin skirtingos patirtys – dirbai Užsienio reikalų ministerijoje, Prezidentės D. Grybauskaitės patarėjų komandoje – nuolat skyrei dėmesį socialinės apsaugos tematikai. Kaip pradėjai domėtis šia sritimi? Kokias esmines problemas matai ar sieki spręsti šiuo metu?

Iš tiesų, mano pirmosios patirtys atitinka klasikinę TSPMI absolvento profesinę trajektoriją – turėjau ypatingai įdomią darbo patirtį diplomatinėje tarnyboje, į kurią atėjau būtent tada, kai Lietuva rengėsi ir pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. Drąsiai sakau, kad tai buvo stipriai formuojanti ir įkvepianti patirtis, kuri padėjo pasiruošti darbui Prezidentės D. Grybauskaitės komandoje. Būtent ten, dirbdama kampanijos „Už saugią Lietuvą“ koordinatore, susidomėjau socialiniais reiškiniais ir pradėjau suprasti jų įtaką politikai – tai politikai, kuri netelpa į „trumpo laikotarpio“ (short term) rėmus ir kuri turi būti kuriama mąstant „ilgojo laikotarpio“ tikslais. Tai nereiškia, kad socialinių problemų nereikia spręsti čia ir dabar – priešingai, atidėlioti sprendimo negalima. Tačiau svarbiausias yra sprendimo pasirinkimas – ar egzistuoja priemonės, kurių poveikį galime sekti ir matuoti, ar galime keltis tikslus, kurie leistų pakilti nuo status quo ir vertinti progresą, pagaliau, ar naudojamės tuo, kas yra inovatyvu, ne tik paremta mokslu, tačiau ir pritaikyta kultūriniam kontekstui. Būtent čia kartosiu jau turbūt nusibodusį pavyzdį apie meškerę ir žuvį. Tik jame irgi yra dvi pusės – to, kuris gali duoti meškerę, ir to, kuriam šiuo metu reikia žuvies. Pridėkime prie posakio dar du elementus – išmokyk naudoti meškerę ir išmokyk kepti žuvį. Štai šios socialinės politikos dalies pasigendu.

Būdama Prezidentės D. Grybauskaitės patarėja kultūros klausimams, koordinavai visos šalies mastu vykusią socialinę iniciatyvą „Už saugią Lietuvą“: po jūsų „skėčiu“ susivienijo specialistai, žymūs žmonės bei socialinę atskirtį patiriančios grupės. Kokius tikslus kėlėte ir kaip pavyko juos įgyvendinti? Kokias patirtis ši iniciatyva suteikė Tau pačiai?

Esu labai dėkinga Prezidentei už galimybę dirbti su kampanija „Už saugią Lietuvą“. Mano nuomone, tai yra unikalus reiškinys. Kodėl? Ši kampanija vyko pagal klasikinius visuomenės mobilizavimo svarbiems klausimams modelius ir jau savo stažuotės Harvarde metu galėjau ją pateikti kaip puikų ir veiksmingą pavyzdį, kaip keičiasi visuomenės nuostatos ir į viešosios erdvės diskursą įvedami nauji tikslai.

Ši kampanija turbūt yra pirmasis atvejis Lietuvos istorijoje, kada aukščiausio lygio politikas, t. y. Prezidentė, paskelbia ilgalaikį įsipareigojimą aktyviai dalyvauti, siekiant socialinių problemų sprendimo ir dar pakviečia į tai įsijungti ne tik žiniasklaidą, politikus, visų sričių profesionalus, bet ir visuomenę apskritai. Teko sugalvoti priemones, kaip į socialinių klausimų sprendimą įtraukti visuomenę, kaip įtikinti, kad kiekvienas gali būti realaus pokyčio dalimi. Reikėjo parodyti, kad socialinės problemos nėra tik socialinių darbuotojų ar ekspertų reikalas, kad jos liečia mus visus ir mes visi galime jas spręsti. Teko adaptuoti žodyną, atsisakyti ekspertinių terminų, kalbėti apie reiškinius suprantamai. Štai vienas iš rezultatų – visuomenė suprato ir išgirdo vaikų dienos centrų naudą, į jų kūrimą ir išlaikymą įsitraukė verslas, vaikų dienos centrų skaičius Lietuvoje išaugo, o kartu išaugo ir turinio kokybė.

Kitas pavyzdys – pamatėme, kad sunkumus patiriantiems vaikams vasaros atostogos yra sudėtingas laikas, nes su mokslo metų pabaiga baigiasi ir nemokami pietūs, popamokinės grupės, specialistų pagalba. O vaiko problemos nesibaigia. Todėl sakėme – vasara yra tas laikas, kai galime vaikams duoti naujas patirtis, parodyti alternatyvas, pagaliau – padovanoti pirmąsias atostogas prie jūros. Ir atsiliepė visa Lietuva. Tokių pavyzdžių, kai pavyko rasti žodyną sudėtingoms problemoms įvardinti ir dar įtraukti į jų sprendimą labai skirtingas visuomenės grupes, yra kiekvienoje kampanijos veikloje, programoje.

O kalbant apie tikslus – jau pats kampanijos paskelbimas tiems, kurie viską matuoja rezultatais, galėjo atrodyti rizikingas: kaip pamatuosi, kas pasiekta? Kaip suskaičiuosi visuomenės nuostatų pokytį? Įvertinsi jo realų poveikį? O vis dėlto, tai, kas buvo pasiekta, galėjome lengvai suskaičiuoti: naujus vaikų dienos centrus, kovai su patyčiomis skirtas iniciatyvas, smurto artimoje aplinkoje sprendimus ir jų paliestus realius žmones, sudėtingus alkoholio ir savižudybių problemų sprendimo algoritmus, kuriuos įsidiegė savivaldybės. Kita pamoka – kampaniją konstravome per teigiamus, geruosius pavyzdžius, tuos pačius, kurių, kaip daugelis mėgsta sakyti, žiniasklaida neima. Bet ar tikrai? Patirtis parodė, kad ima, kad ieško ir kad geras pavyzdys + geras problemos sprendimas yra puikus junginys. Kampanijos poveikį tam sunkiausiai išmatuojamam rodikliui – visuomenės nuomonei – matome ir matysime.

Praeitais metais tapai, ko gero, pirmąja lietuve, kuri buvo išrinkta dalyvauti McCain Institute programoje „Next Generation Leader“, jos metu socialinės atskirties klausimus nagrinėjai Harvardo Universiteto Vaiko raidos centre. Galbūt galėtumei plačiau papasakoti apie šią programą? Ar (ir, jei taip, kaip) skiriasi požiūris į vaikų raidą, socialinę integraciją Lietuvoje ir JAV?

JAV ir pasaulio politikos arenoje Senatorius John McCain buvo neginčijamas moralinis lyderis, kurio balso dabar ypač trūksta: savo gyvenimu ir pasirinkimais jis liudijo vertybėmis ir principais grįstą lyderystę (kai kas sako, kad tai jam kainavo Respublikonų partijos nominaciją Prezidento rinkimuose 2000 metais). Viena iš McCain Institute, įkurto dar senatoriui esant gyvam, programų „Next Generation Leaders“ ir yra skirta tarptautinės lyderystės stiprinimui, didelį dėmesį skiriant būtent vertybiniams principams. Pati programa iš tiesų išskirtinė – kasmet iš tūkstančio kandidatų, kuriuos nominuoja įvairios organizacijos, išrenkama apie 10 žmonių, kurie turi savo valstybės gerovės stiprinimo viziją. Labai dažnai jie renkasi temas, kurios yra sudėtingos, neįdomios ar neparankios didžiojoje politikoje, tačiau yra esminės, norint įgalinti žmones keisti savo gyvenimus.

Dalyvių kvalifikacijos ir vizijos yra įspūdingos: pavyzdžiui, vienas 2019–2020 metų programos dalyvis Vimal Kumar yra iš neliečiamųjų kastos. Jis siekia pakeisti šimtmečiais toleruotą praktiką, kai šiai kastai priklausantiems žmonėms tenka patys žemiausi ir pavojingiausi darbai (pavyzdžiui, atliekų tvarkymas rankomis), o 2018–2019 metais programoje dalyvavusi latvė Ilze Vinkele šiandien yra Latvijos Sveikatos apsaugos ministre. 2019 metais tapau pirmąja Lietuvos atstove, pakviesta dalyvauti šioje programoje. Visa tai tapo įmanoma su  Baltic American Freedom Foundation parama, skirta programos dalyviams iš Baltijos šalių.

Mano kelias šioje programoje nuvedė į Harvardą, Vaiko raidos centrą, kuriame susilieja neuromokslų, ekonomikos, medicinos, biologijos, edukologijos ir socialinių mokslų keliai. Ankstyvos vaiko raidos mokslas yra pagrindas socialiniams ir politiniams sprendimams, kurių naudą galima apskaičiuoti ir įvertinti. Tai yra pati pažangiausia prieiga siekiant Darnaus vystymosi tikslų, nes tiek UNICEF, tiek Pasaulio bankas, tiek Pasaulio sveikatos organizacija sutaria, kad būtent ankstyvos vaiko raidos praktikos yra raktas į visuomenės gerovę. Per pastaruosius 20 metų JAV jau įvyko didelis pokytis – ankstyva vaiko raida tapo politinės darbotvarkės dalimi, atskiros valstijos priėmė sprendimus formuoti savo socialinę politiką remiantis būtent šiuo konceptu. Esminis centro darbas yra kalbėtis tiek su sprendimų priėmėjais, tiek su politikos formuotojais ir vykdytojais, kad jie suprastų ir taikytų šiuos metodus.

Tik primenu, kad kalbėdami apie ankstyvą vaiko raidą, kalbame apie veiksmingus būdus padėti tėvams ar globėjams atliepti vaiko poreikius ir išnaudoti vaiko raidos potencialą. Pagalba tėvams yra suprantama kaip nuosekli sistema, kuri padeda sumažinti streso poveikį, ir tikslinės mentorystės programos, pritaikytos tėvų poreikiams. Harvarde pamačiau ne tik JAV, bet ir kitų valstybių praktiką ir galiu pasakyti – taip, tai kainuoja, bet tai ir atsiperka. O tam tikros priemonės yra net pigesnės, nei dabar taikomos praktikos Lietuvoje. Kodėl? Nes dirbama su problemų priežastimis, o ne tvarkomos pasekmės.

Šią vasarą su Ona Marija Vyšniauskaite laimėjote pokyčių inkubatoriaus „Reach for Change“ konkursą „Talentas keisti“, pristačiusios „MaMaDu“ – trumpąsias žinutes apie vaikų ugdymą, skirtas tėvams, auginantiems vaikus iki trejų metų. Kaip kilo ši idėja ir kaip sekasi ją įgyvendinti?

„MaMaDu“ idėją parsivežiau iš Harvardo – ten mačiau ne vieną ankstyvos vaiko raidos iniciatyvą ir supratau, kad didelės dalies praktikų mes neturime. Suprantu ir žinau Lietuvos realybę, todėl pagrindu pasirinkau tą sprendimą, kuris yra įgyvendinamas ir kuris gali tapti pavyzdžiu, kad ankstyvos vaiko raidos intervencijos yra veiksmingos. Žinoma, „MaMaDu“ yra pritaikyta Lietuvos realybei – už tai dėkojame visiems geranoriškiems partneriams ir konsultantams, ypač iš NVO srities. Jie labai greitai pamatė šios idėjos potencialą, nes „MaMaDu“ gali užkirsti kelią problemoms, sumažinti jų pasekmes. Ir dar – „MaMaDu“ bus skirta visiems vaikus auginantiems tėvams, nes ankstyvos vaiko raidos principai yra reikalingi ir naudingi visiems. Mes nestigmatizuojame tėvų, neskirstome jų, mes tikime, kad visi nori ir gali padėti savo vaikui pasiekti pilną potencialą ir suteikiame įrankį tą padaryti.

Šiuo metu „MaMaDu“ kuriame kartu su partneriais – vaiko psichologijos, mitybos, miego ekspertais, medikais, psichologais, edukologais. Bendruomenė, kuri sako, kad „MaMaDu“ reikia čia ir dabar, yra tikrai didelė.

Dabartinė Tavo veikla gerokai skiriasi nuo ankstesnės darbinės patirties. Kaip išdrįsai (o galbūt kas paskatino) imtis šio pokyčio? Kokios idėjos ar tikslai dabar yra Tavo varomoji jėga?

Kurti socialinį verslą atrodytų tikrai didelis pokytis, tačiau skiriasi tik priemonės, o mane dominantis turinys lieka tas pats. Aš visada kalbu apie Lietuvą kaip sėkmės atvejį – ir, beje, mus taip ir mato. JAV teko daug kartų pasakoti apie sėkmingą politinę ir ekonominę transformaciją. Mums pavyko tai, todėl tikiu, kad pavyks šiuolaikiškai pradėti spręsti ir išspręsti socialinius klausimus.

Kampanija „Už saugią Lietuvą“ jau parodė, kad yra sėkmės istorijų, tereikia jas kartoti. Ir „MaMaDu“, tikiu, bus sėkmės istorija, padėsianti mums atrasti būdus, kaip spręsti problemų priežastis, o ne pasekmes. Aš tuo tikiu, ir to įkvėpta einu naujais keliais, plečiu kompetencijas privačiame sektoriuje ir visur taikau tą „ilgojo laikotarpio“ kartelę, apie kurią, beje, kalbėjo ir Henry Kissinger. Nes tik tada politikoje ir visuomeniniame gyvenime gali atsirasti vizija, kuri iš tiesų keičia situaciją į gerą.