Uždaryti
2021-01-17 11:56:06
2021-01-15 00:00:00

Pavasario semestro tvakaraščius rasite čia

Visi VU TSPMI žmonės

Justė Vežikauskaitė

Viešosios politikos ir vadybos instituto (PPMI) tyrėja bei duomenų apsaugos specialistė

VU TSPMI baigei bakalauro studijas, įgijai viešosios politikos analizės magistro laipsnį. Nuo Tavo studijų pabaigos praėjo jau keleri metai: kuriuos prisiminimus, žinias ar įgūdžius įvardintumei kaip ryškiausius?

Ryškiausiai prisimenu ne kažkurias žinias ar įgūdžius, bet žmones, su kuriais teko galimybė studijuoti. Ypač magistro metais, kai studijavome vos keliolikos žmonių grupėje, prisimenu labai gyvas ir įdomias diskusijas seminarų metu. Kadangi kolegos dirbo įvairiausius darbus (taip pat ir viešojo sektoriaus institucijose), netrūko dalijimosi praktinėmis patirtimis ir politikos įžvalgomis „iš arčiau“. Mano nuomone, tai labai praturtino bendrą iš studijų išsineštą patirtį. Bet, žinoma, tiek bakalauro, tiek magistro metais įgyti įgūdžiai greitai apdoroti naują informaciją, žvelgti į problemas kompleksiškiau, be abejonės, praverčia visose gyvenimo veiklose.

Net ir baigusi studijas nuo VU TSPMI per daug nenutolai: jau kelerius metus dirbi instituto tyrėjų, alumni ir absolventų kupinoje PPMI komandoje. Pasirinkai tyrėjos kelią: kas jame Tave žavi labiausiai?

Tikriausiai įvardinčiau du pagrindinius tyrėjo darbo privalumus. Pirmas – rutinos nebuvimas. Dviejų vienodų tyrimų, sprendžiamų problemų ar vertinimo objektų nėra, todėl kiekviena diena yra vis kitokia, reikalauja kasdien mokytis, tobulėti, o kartu – nenusibosta. Antras labai patrauklus politikos analitiko darbo aspektas – perpratus esminius darbo metodus, jie gali būti pritaikomi tyrimams įvairiose politikos srityse, tad yra galimybių ieškoti širdžiai artimų temų ir padėti spręsti opias problemas jose. Taip pat man patinka, kad analitiko darbe yra daug erdvės kūrybiškumui. Nors intuityviai gali atrodyti, kad darbas turėtų suktis tik apie duomenų lenteles ir interviu išrašus, bet yra daug plonybių, pavyzdžiui, mąstant, kaip užduoti klausimą žmonėms, kurie gali būti linkę nesidalinti informacija, ar kaip pateikti rekomendaciją, kuri ne tik kurtų pokytį, bet ir būtų patraukli viešojo sektoriaus institucijai ją kuo greičiau įgyvendinti. Apskritai, tokiame darbe rezultatai ir atlikto darbo poveikis politikai nemaža dalimi priklauso ir nuo paties įdėtų pastangų, entuziazmo, noro žiūrėti į atliekamą darbą ne formaliai – tai motyvuoja stengtis.

Tavo CV – ir darbo patirtis LR Prezidento kanceliarijoje. Prezidentės D. Grybauskaitės antrosios kadencijos metu dirbai vyriausiąja specialiste vidaus politikos grupėje. Ką reiškia darbas šalies vadovo komandoje ir kokių įgūdžių tai reikalauja?

LR Prezidento kanceliarijoje dirbau tik vienerius metus, studijuodama magistro programoje – tai buvo pirmoji mano darbo patirtis viešajame sektoriuje. Darbas vidaus politikos grupėje buvo įvairus, reikalavo greitai reaguoti į tos dienos aktualijas, todėl dienos eigoje prioritetai galėjo pasikeisti ir kelis kartus, reikėjo mokėti greitai persiorientuoti. Nors toks darbas gali būti nemenkas iššūkis, džiaugiuosi, kad turėjau galimybę padirbėti Prezidentūroje: tai atnešė gana išskirtinių patirčių. Jos buvo ypač aktualios, nes tuo pačiu metu studijavau viešosios politikos analizės magistro programoje, kur vertinome politiką ir viešąjį administravimą iš teorinės perspektyvos, o darbe teko pamatyti ir tai, kaip praktiškai atrodo politikos „virtuvė“. Manau, darbo viešajame sektoriuje patirtis leidžia studentams kritiškiau pažvelgti į studijuojamus dalykus, palyginti, kiek tai, ką studijuojame teoriškai, atsispindi praktikoje.

Domiesi aplinkosaugos tema, savanoriauji nevyriausybines organizacijas jungiančioje Aplinkosaugos koalicijoje. Kada ir kaip pradėjai domėtis šia sritimi? Kuo užsiimate Aplinkosaugos koalicijoje bei kokias pagrindines „pamokas“ atnešė ši savanorystės patirtis?

Aktyviau domėtis aplinkosauga pradėjau ne taip seniai, prieš maždaug dvejus metus. Šios srities atradimas įvyko, kai bandžiau sujungti siekius prisidėti prie prasmingos veiklos, panaudoti jau turimus įgūdžius bei padėti spręsti aktualias, bet nepagrįstai mažai dėmesio sulaukiančias problemas. Taip mano akiratyje atsirado aplinkosaugos tema, kuria iš pradžių domėjausi savarankiškai, o pavasarį susisiekiau su skėtine nevyriausybine organizacija Aplinkosaugos koalicija ir nuo vasaros pradžios aktyviai joje savanoriauju. Apskritai, koalicija užsiima aplinkosaugos advokacija, gina viešąjį aplinkosauginį interesą teisės aktų priėmimo procese, teikdama pastabas įstatymų projektams bei dalyvaudama Seimo komitetų ir ministerijų posėdžiuose. Prieš šių metų Seimo rinkimus taip pat atlikome partijų programų vertinimą, prie kurio prisidėjau ir aš. Labai džiaugiuosi savanoryste Aplinkosaugos koalicijoje – labiausiai dėl ten dirbančių ir savanoriaujančių žmonių, įgijusių skirtingą išsilavinimą, dirbančių skirtingose srityse, kurie surėmę pečius ir panaudodami turimas kompetencijas, savo laisvalaikį skiria Lietuvos aplinkosaugai. Tai labai įkvepia.

Gyvename įtemptu laikotarpiu – darbai veja darbus, turime daugybę galimybių. Koks Tavo receptas, kaip randi balansą tarp darbų, poilsio ir laisvalaikio pomėgių?

Neapsimesiu, kad išmanau subalansuoto gyvenimo taisykles, etapų būna visokių (šypsosi). Bet, tikriausiai tradiciškai, norint pasimėgauti gyvenimu ir veiklomis, kuriomis užsiimu, tenka išmokti atsisakyti kai kurių galimybių. Pastebėjau, kad esu linkusi prisirinkti įsipareigojimų, įsukančių mane į milžinišką lėkimą, kuris labai greitai pradeda nebedžiuginti. Tad bandau laikytis disciplinos ir, prieš leisdamasi į naujas avantiūras, pasveriu prioritetus, kieno sąskaita galėsiu skirti laiko naujai veiklai. Kol kas atrodo, kad mažiau kompromisų poilsio, laiko su artimaisiais ir sporto sąskaita leidžia nuveikti daugiau, kokybiškiau, ir labiau pasimėgaujant tuo, ką darau.