Esate teisininkė, žmogaus teisių bei tarptautinės teisės ekspertė. Kaip pasukote šiuo keliu ir nusprendėte specializuotis būtent šiose srityse?

Jei atvirai, teisininkės kelią pasirinkau ne iš karto, nes į klausimą, kuo būsiu užaugusi, paprastai nedvejodama atsakydavau – istorike. Nuo pakankamai jauno amžiaus domėjausi tuo, kas dabar įvardijama kaip kultūros istorija ir antropologija. Ne maža dalimi tai buvo Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje dėsčiusių nuostabių mokytojų ir asmenybių, tokių kaip Rimvydas Laužikas ir Liudas Jovaiša, nuopelnas. Tai buvo asmenybės, atskleidusios, kad istorijos studijos – ne datų „kalimas“, bet gebėjimas suvokti reiškinių sąsajas, suprasti, kuo ir kodėl gyveno žmonės vienu ar kitu laikotarpiu. Šiurpuliukai vaikščiodavo skaitant tokias knygas kaip J. Huizingos „Viduramžių ruduo“ ar P. Aries „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“. Vis dėlto, kai reikėjo pasirinkti profesinį kelią, galiausiai apsistojau ties teisės studijomis. Na, o tai, kad gavau galimybę nuosekliai gilintis į man asmeniškai įdomiausias teisės sritis – tarptautinę teisę ir žmogaus teises, didžiausia dalimi nulėmė ne kas kitas, o TSPMI (šypsosi).

Dar teisės studijų metu prasidėjo mano pažintis su TSPMI bendruomene, nes įstojau į  neformalias studijas vykdžiusią Atviros visuomenės kolegiją, kur, vadovaujant prof. A. Jokubaičiui, gilinausi į religinio ir sekuliaraus mąstymo tradicijų skirtumus. Kolegija buvo tarsi akademinis Hogvartsas, kur studijavome kartu su dabartiniais TSPMI dėstytojais D. Šlekiu, L. Gudžinsku, Ž. Martinaičiu. O baigusi studijas netikėtai gavau pakvietimą išmėginti jėgas dėstytojos vaidmenyje. Tuo metu TSPMI kaip tik ieškojo, kas galėtų dėstyti tarptautinės teisės ir žmogaus teisių kursus. Tai buvo nuostabi proga, bet kartu ir didžiulė atsakomybė – juk pati buvau ką tik baigusi studijas ir puikiai supratau, kokio dydžio pasitikėjimo kreditas man buvo suteiktas. Ši savotiška avantiūra tapo mano profesinės veiklos pamatu ir atvėrė galimybes gilintis į ypatinga dinamika pasižyminčias teisės sritis. Juk čia atsispindi ir globalūs procesai, ir kasdieniam žmogaus gyvenimui aktualūs sprendimai, čia persipina vertybiniai, pasaulėžiūriniai, ideologiniai klodai, egzistuoja daug erdvės interpretacijai ir diskusijai.

Greta dėstymo Vilniaus universitete, beveik ketverius metus esate teisės programų vadovė Žmogaus teisių stebėjimo institute. Su kokiomis užduotimis čia tenka susidurti dažniausiai ir kurios jų svarbiausios (ar artimiausios) Jums?

Žmogaus teisių stebėjimo instituto komanda nėra didelė, o tai reiškia, kad darbas čia labai dinamiškas, prireikus visi darome viską – ir mokslinius tyrimus vykdome, ir renginius organizuojame, ir finansines ataskaitas rengiame. Kadangi esu teisininkė, daugiausiai dirbu su projektais, reikalaujančiais specifinių teisinių žinių – ypač įtariamųjų ir nukentėjusiųjų teisių srityje. Man asmeniškai artimiausios veiklos, susijusios su nukentėjusiųjų teisių užtikrinimu, smurto artimoje aplinkoje aukų apsauga. Taip pat visada įdomu atlikti tyrimus, kaip teisinės nuostatos veikia realiame praktiniame gyvenime, kaip esamas ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka tarptautinius žmogaus teisių apsaugos standartus, teikti išvadas teisės aktų projektams.

Kaip keičiasi Lietuvos gyventojų požiūris į žmogaus teises: ar galima teigti, kad augant žinioms apie žmogaus teises, visuomenė tampa vis labiau sąmoninga pagarbos joms atžvilgiu?

Kad galėtume pagrįstai kalbėti apie pokyčius, reikėtų atitinkamų sociologinių tyrimų, tačiau ir be jų leisiu sau pasakyti, kad teigiami pokyčiai, nors ir pamažu, bet vyksta. Tiesa, dirbant žmogaus teisių srityje dažnai lengviau pastebėti ir įvardinti trūkumus, taip pat sritis, kur pokyčiai nėra tokie pastebimi, kaip norėtųsi, tačiau, jei žvelgtume į Lietuvos kaip demokratinės valstybės raidą nuo Nepriklausomybės atkūrimo (o žmogaus teisių idėja pirmiausia apibūdina santykį tarp žmogaus ir valstybės), tikrai rastume, kuo pasidžiaugti. Na, o gyventojų požiūrio į žmogaus teises pokyčius, manyčiau, lemia įvairios aplinkybės, sudarančios kontekstą, foną, kuriame skleidžiasi mūsų kasdienybė. Tai ir pokyčiai mūsų teisinėje sistemoje, atskiras grupes nuvertinančio, jų orumą žeminančio žodyno eliminavimas iš viešosios erdvės, socialinės ir švietimo kampanijos. Visa tai prisideda prie laipsniškos socialinių normų kaitos, savo ruožtu jauni žmonės dalykus, kurie kadaise atrodė kaip naujovė (pvz., nepakantumą seksualiniam priekabiavimui, negalią turinčių asmenų nuvertinimui ir kt.), jau dažniau priima kaip duotybę.

Kita vertus, bendra tendencija nepaneigia to, kad kasdieniniame lygmenyje šiuo metu yra nemažai nusivylimo tiek valstybe, tiek ir žmogaus teisėmis. Vėlgi, to priežastys yra įvairios – tai ir socialinis nesaugumas, ir chaotiški valdžios institucijų sprendimai siekiant suvaldyti pandemiją. Be abejo, socialinių teisių užtikrinimas yra brangiai kainuojantis dalykas, tačiau be jų kalbėti apie pagarba žmogaus teisėms grindžiamą visuomenę yra labai sudėtinga. Tuo tarpu kalbant apie pandemijos kontekste įvedamus ribojimus, žmogaus teisių požiūriu privalu, kad tokie sprendimai būtų priimami tik galint aiškiai pagrįsti jų būtinumą, proporcingumą ir nediskriminacinį pobūdį. Be to, šiuolaikinėje visuomenėje labai svarbu minėtus elementus pagrindžiančius argumentus aiškiai iškomunikuoti, sudaryti galimybes suprasti, kodėl priimtas vienoks ar kitoks sprendimas. Labai norisi tikėtis, kad bent jau ateityje šiais principais ir bus vadovaujamasi sprendžiant išties rimtą pandemijos iššūkį.

VU TSPMI dėstote jau ne vienerius metus: kokius pokyčius pastebite Institute, jo bendruomenėje, o galbūt ir savo požiūryje į dėstymą?

Atsakydama į šį klausimą, norėčiau pasiskolinti vieną frazę iš Europos Žmogaus Teisių Teismo. Šis teismas, dar žinomas kaip Strasbūro teismas, yra pasakęs, kad Europos žmogaus teisių konvencija yra „gyvas instrumentas“. Perfrazuodama Europos Žmogaus Teisių Teismą, VU TSPMI apibūdinčiau kaip „gyvą instituciją“ su „gyva bendruomene“. Ir ta bendruomenės gyvybė pasireiškia dvejopai. Pirma, tai būtina ir neišvengiama kaita, kai keičiasi instituto vadovybė, dėstytojai, studentai, nauji žmonės atsineša naujas idėjas, lūkesčius, prioritetus. Antra, keičiantis bendruomenei, išlieka vertybės, kurios sudaro TSPMI etosą, ir, mano akimis, pirmiausia tai – diskusijų kultūra, kuri labai reikšmingai prisideda prie bendruomenės gyvybingumo.

Kartu, kaip labai teisingai pastebėjote, ir kiekvienas iš mūsų nėra statiškas, įgytos patirtys, žinios, suvokimas lemia, jog kiekvieno iš mūsų asmenybei taip pat būdingi didesni ar mažesni pokyčiai. Vertindama savo požiūrį į dėstymą, matyt, pasakyčiau, kad kaip pradedančioji dėstytoja daugiau dėmesio skyriau išmokimo elementui. Tačiau kuo toliau, tuo labiau man svarbu, kad studentai išsineštų pamatines idėjas, principus, ir galimybę juos pritaikyti realiame gyvenime. Taip, yra dalykų, kuriuos būtina žinoti ir kurie yra neliečiami, kaip kad kankinimų, nežmoniško ir orumą žeminančio elgesio draudimas. Tačiau kartu tiek tarptautinėje teisėje apskritai, tiek ir žmogaus teisių srityje konkrečiai egzistuoja daug „pilkųjų zonų“, kur iš anksto paruoštų atsakymų dažnai negausime, ypač susidūrę su naujais iššūkiais. Pavyzdžiui, jau kuris laikas ieškoma atsakymų, kaip suvaldyti tokias hibridines grėsmes kaip dezinformacija ir propaganda, kartu neišduodant, t. y. neproporcingai neapribojant pamatinių žmogaus teisių, pirmiausia – saviraiškos laisvės. Kaip išvengti kovos su pandemija akivaizdoje įvedamų ribojimų normalizavimo ir galimo pamatinių teisių nuvertinimo? Tai tik pora pavyzdžių, rodančių, kad mokymasis nemaža dalimi turi būti nukreiptas į pasirengimą dirbti ne komforto zonoje.

Beje, savotišku išėjimu iš komforto zonos studijų prasme galima laikyti ir nuotolinį mokymąsi, kai tenka ieškoti naujų studentų motyvacijos ir įtraukimo formų, susitaikyti su ribotomis komunikacijos galimybėmis, bendravimu nematant pašnekovų, programinės įrangos ribotumais ar ryšio trikdžiais. Turiu pripažinti, kad laukiu tos dienos, kai galėsime saugiai grįžti į auditorijas ir džiaugtis gyvu bendravimu (šypsosi).

Dėstote, dirbate, Jūsų komentarus apie aktualiausius įvykius galima išvysti naujienų portaluose. Kas Jums geriausiai padeda atitrūkti nuo darbų ir atstatyti energijos balansą?

Iki pandemijos svarbus būdas atsitraukti nuo kartais rutina virstančių veiklų, pergalvoti prioritetus buvo neilgos kelionės, į kurias išvykdavau viena arba, kitaip tariant – tik su savimi. Tokių kelionių ypatingai pasiilgstu – nebūtinai tolimų, tačiau neskubių, lėtai atrandant nepažįstamus miestus ir jų erdves, mėgaujantis kavos puodeliu ką tik aptiktame jaukiame skverelyje, ištirpstant praeivių minioje. Na, o pastaruoju metu pabuvimo su savimi akimirkas atrandu ilguose pasivaikščiojimuose gamtoje.