Uždaryti
2020-09-18 14:24:19
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-18 14:24:19
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

„Tikras pokalbis yra akiračių suliejimas.“ Mintys apie H.-G. Gadamerį. Ingos Vinogradnaitės ir Augustės Dementavičienės komentarai.

Hansas-Georgas Gadameris (1900–2002 m.) buvo vokiečių filosofas, labiausiai žinomas dėl darbų, skirtų apmąstyti humanitarinių ir socialinių mokslų metodus, paskirtį ir santykį su tiesa. Žinomiausiame savo veikale „Tiesa ir metodas“ (1960 m.) jis bandė nusakyti tai, kaip turėtų atrodyti filosofinės hermenutikos – srities, siekiančios kuo tikslesnio ir gilesnio tekstų supratimo – tyrimas, ir tai, ką apskirtai reiškia suprasti. Anot Gadamerio, supratimas yra skirtingų horizontų susidūrimas – priklausydami konkrečiai kultūrai ir istorinei aplinkai, mes susiduriame su kito laiko ir kultūros mąstymu. Svetimą perspektyvą suprantame priimdami ją kaip prasmingą, įdomią bei svarbią.

Šiemet H.-G. Gadameriui būtų suėję 120 metų. Ta proga trys su šiuo mąstytoju susidūrusių akademikių – doc. dr. INGOS VINOGRADNAITĖS, AUGUSTĖS DEMENTAVIČIENĖS ir dr. JŪRATĖS LEVINOS atsakymai į klausimą: „Ko jus išmokė Gadameris?“

Dr. Inga Vinogradnaitė, politologė, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė

H.-G. Gadameris nepriklauso politologams perskaityti privalomų autorių sąrašui. Su Gadamerio tekstais ir idėjomis paprastai susiduria tie politologai, kurių neįtikina jų disciplinoje dominuojančios idėjos apie tai, kas yra politikos mokslas ir kokia jo paskirtis, arba tie, kuriuos suvilioja vadinamoji „hermeneutinė priega“. Pastaroji reiškia kvietimą studijuoti visuomenes siekiant suprasti veikėjų pasaulėžiūras ir jas formuojančias reikšmių sistemas, užuot ieškojus visuomenės gyvenimą veikiančių priežastinių dėsnių. Susidomėjus hermeneutine prieiga, neišvengiamai pradeda kilti klausimai: ką vis dėlto reiškia „moksliškai“ suprasti? Kokia tokio supratimo vertė? Kokie teisingo supratimo kriterijai, ar, perfrazuojant Gadamerį, kokią tiesą toks supratimas pasiūlo ir koks jo metodas? Štai tokių klausimų akiratyje neišvengiamai tampa reikalingi Gadamerio tekstai.

Ko jie gali išmokyti? Visų pirma, kad supratimas yra pokalbis, kuriam nepridera didelė ar maža arogancija, atsiduodanti pastanga rekonstruoti praeities (ar tiesiog kitų kultūrų) idėjas kaip mums svetimas, nesuprantamas, naivias, „atsilikėliškas“ ir įdomias tik kaip istorinis faktas. Supratimas yra mokymasis iš praeities ir pokalbis su praeitimi, kuris turi remtis prielaida, jog praeitis turi ką pasakyti, kad ji byloja tiesą, kad į praeitį verta įsiklausyti. Tai skiriasi nuo to, kaip įprastai suprantamas idėjų istoriko darbas – tiesiog rekonstruoti tai, ką norėjo ankstesni autoriai pasakyti, pažiūrėti į pasaulį praeities akimis ir vėl grįžti į dabartį, likus nė kiek to nepaveiktam. Gadameriui tikras pokalbis su tradicija yra akiračių suliejimas, dabarties supratimą keičiantis įsiklausymas. Ši pokalbio etika svarbi ne tik nagrinėjant politines idėjas, bet siekiant suprasti kitas kultūras bei netgi savo bendrapiliečius.

Gadameris taip pat išmoko kitaip vertinti savo tradiciją ir ją puoselėjančius humanitarinius mokslus. Mes įpratę galvoti, kad, jei priklausome kokiai nors bendruomenei, tai mums priklauso ir jos tradicija, visa tai, ką praeities kartos sukūrė. Tam tikra prasme tai yra teisinga, iš tiesų esame veikiami iš praeities ateinančių prielaidų. Tačiau tradicijos perėmimas niekada nėra aklas ir automatiškas, jis reikalauja pastangų – skaityti, gerbti ir siekti suprasti.

Augustė Dementavičienė, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja

Mano ir H.-G. Gadamerio santykis labai buitiškai akademiškas. Prieš aštuonerius metus, kai pradėjau dėstyti Socialinių mokslų filosofijos kursą, reikėjo paruošti paskaitą apie hermenutiką. Ankstesnis žinojimas buvo labai ribotas, ir tikrai turėjau daugiau klausimų, kas ta hermenutika, nei atsakymų. Vis dėlto, kol neturi to išdėstyti studentams, gali nešiotis tą nežinią ir neaiškumą, „kol atsiras laiko pasidomėti“ ar „pasipainios gera knyga, pokalbis ar pan.“ Atsiradus poreikiui surasti savitą pasakojimą, pradėjau skaityti Gadamerį, ir jis man tikrai padėjo suprasti, kaip galima mąstyti apie hermeneutiką, kodėl ji yra svarbi, ką ji gali suteikti žmogui, kaip hermenutika gali tapti atsvara pozityvizmui, kokių įvairių gali būti socialinių ir humanitarinių metodų ir kodėl apie tai reikia dėstyti politikos mokslų studentams.

Skaitydama jo tekstus toliau, radau labiau asmeninį santykį, ypač skaitydama tekstą „Prometėjas ir kultūros tragedija“. Savo disertacijoje bandau apmąstyti žmogaus ir naujųjų technologijų santykį, tad būtent šis Gadamerio tekstas padėjo atrasti mitinį Prometėjo pasakojimą bei permąstyti, kiek šis pasakojimas vis dar svarbus, ką jis reiškia dabar, kaip mes patys sau pasakojame apie naująsias tecnologijas ir kiek jose likę nendrėje Prometėjo atneštos dievų ugnies.

Dr. Jūratė Levina, literatūrologė, vertėja, VU A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro dėstytoja

Skaityti Gadamerį pradėjau studijų laikais privaloma tvarka ir, matyt, gerokai per anksti ar per mažai, nes pačių pirmųjų bakalaurinių savo bandymų visai neprisimenu, o iš kiek vėlesnių magistro laikų metų atgaminu tik jo minties abstraktumo įspūdį. Greta poststruktūralistų ir postmodernistų, kurių tuomet skaičiau itin daug, Gadameris atrodė labai griežtas ir pernelyg teoriškas, beveik metafiziškas. Man labiausiai rūpėję meno ir literatūros patirties aprašymai reikalavo sunkiai įveikiamų minties šuolių nuo vienos šiokio tokio suprantamumo salelės iki kitos, ir niekada nebuvau visai tikra, ar Gadameris iš tiesų sako tai, ką jaučiuosi supratusi, ar veikiau jo abstrakcijose išgirstu kažką, kas man artima ir atrodo teisinga.

Prireikė daug metų darbo su pačiais įvairiausiais tekstais ir pašnekovais, tekstiniais ir gyvais, kol supratau, kad ši dviprasmybė smelkia kiekvieną supratimo įvykį, ir išmokau vertinti jos įtampą. Juk tik supratęs, ko nesupranti, aiškiai matydamas savo supratimo ribas, iš tiesų suvoki, ką supratai, ir gali tęsti pokalbį su savo pašnekovu, mėgindamas išplėsti abipusio supratimo akiratį ir taip pokalbyje geriau suprasti tai, ką abu stengiatės suprasti. Tik nesupratimo akivaizdoje, iš susipratimo ir tiesos geismo, neįmanomo patenkinti visiškai, gimsta ir gyvuoja interpretacijos pastanga ir joje atrastos, suprastos tiesos. Jų daugiskaita anaiptol nereiškia, kad „kiekvienas turi savo tiesą“, ir tiesų yra tiek, kiek žmonių, o veikiau pažymi nuovoką, kad kiekviena suprasta tiesa yra baigtinė, galiojanti tame akiratyje, kurį įstengei aprėpti, ir negali žinoti, kas nutiks tai tavo suprastai tiesai ir tau pačiam, kai tavo akiratis pasislinks.

Dabar Gadamerio griežtumą vadinčiau mąstymo drausme, būtina įsipareigojus siekti tiesos; jo teorinį abstraktumą – atvirumu galimybei ir įpareigojimu skaitytojui mąstyti kartu su Gadameriu savų rūpesčių akiratyje, prisiėmus atsakomybę sukonkretinti jo mintį jos neiškreipiant ir suformuluoti, išgryninti savąją, kaip reikalauja apmąstomas dalykas. Šios hermeneutinės Gadamerio pamokos reikalingos suprasti ne tik jį patį, bet kiekvieną pašnekovą, jei tik išties siekiame dialogo, susikalbėjimo ir susipratime pasiektos tiesos. Juo labiau jos reikalingos šiandien, kai gyvename kasdien augančiame ir visa ką praryjančiame monologų kakafonijos triukšme.

Perspausdinta iš Bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.