Uždaryti
2021-07-27 12:51:14
2021-07-27 10:42:00

Liepos 28 d. 11 val. vyks nuotolinis susitikimas su VU priėmimų skyriaus vadovu, kuris atsakys į stojančiųjų klausimus bei pristatys šių metų stojimo į bakalauro studijas taisykles.
Kviečiame dalyvauti paspaudus šią nuorodą.

2021-07-27 12:51:14
2021-07-22 00:00:00

Nuo liepos 26 d. iki rugpjūčio d. VU TSPMI pastate vyks remonto darbai. Instituto administracija dirbs nuotoliniu būdu. Kilus klausimams kreipkitės el. paštu.

Ramūnas Vilpišauskas: Svarbiausios rizikos Lietuvos atsigavimui po pandemijos

Lietuvos ekonomikai atsigaunant po 2008–2009 metų krizės šalyje įsibėgėjo diskusijos apie tai, kaip išvengti vidutinių pajamų spąstų, kai, atlyginimams augant sparčiau už produktyvumą, kyla rizika ekonomikai prarasti konkurencingumą. Lietuvos tvarkymasis su COVID-19 pandemijos sukelta krize rodo, kad aktualesnė gali būti rizika įstrigti vidutinių viešojo sektoriaus gebėjimų spąstuose.

Lietuvos ekonomika stebėtinai gerai atlaikė COVID-19 pandemijos sukeltą krizę. Europos Komisijos vertinimais, 2020 m. Lietuvos BVP smuko tik 0,9 proc. – mažiausiai iš visų ES šalių. Istoriškai išskirtiniu vadinamas ekonomikos visoje ES nuosmukis praėjusiais metais siekė 6,1 proc. (euro zonos vidurkis net 6,6 proc.).

Šių metų pirmą ketvirtį Lietuvos ekonomika augo, nors ir ES, ir euro zonos šalių ekonomikos vis dar rodė neigiamus BVP pokyčio vidurkius. Taip pat augo pramonės gamyba, investicijos, atlyginimai ir užimtumas. Lietuva viena pirmųjų ES pasiekė priešpandeminį ekonomikos lygį.

Žinoma, vidurkiai slepia skirtumus atskiruose ekonomikos sektoriuose – apgyvendinimo, maitinimo, turizmo bei laisvalaikio paslaugų srityse dirbančių padėtis dėl pandemijos metu įvestų apribojimų buvo ir tebėra sudėtinga.

Tuo tarpu dominuojančios pramonės šakos, kurių produkcijai paklausa krizės metu smuko tik trumpam ar kurios apskritai nuosmukio nepatyrė, auga ir jau susiduria su darbuotojų trūkumu. Klausimų kelia ir vis dar nemažas nedarbo lygis, nors kartu daugėja skelbimų apie laisvas darbo vietas.

Tačiau lyginant Lietuvos ekonomikos tendencijas šios krizės metu su kitų ES šalių atitinkamais rodikliais, reikia pripažinti, kad šalies įmonės krizę atlaikė santykinai gerai, ypač prisimenant pesimistines 2020 m. pavasarį skelbtas prognozes.

Be to, per 2021 m. sausio-balandžio mėnesius į valstybės ir savivaldybių biudžetus įplaukė 511 mln. eurų (arba 15,5 proc.) daugiau, nei buvo prognozuota priimant šių metų biudžetą.

Atsižvelgiant ir į teigiamus lūkesčius, kuriuos turėtų stiprinti santykinai geri skiepijimo Lietuvoje rodikliai, atrodo, jog blogiausias šios krizės etapas jau praeityje. Belieka įtikinti skiepytis dvejojančius, kad ir kontaktines paslaugas teikiančios organizacijos galėtų pilnai atnaujinti veiklą, ir tinkamai suvaldyti valstybės paramos nutraukimą.

Kaip tokiame fone vertinti gegužės mėnesio viduryje Vyriausybės paskelbtą šių metų biudžeto korekciją, kuria siūloma papildomai 732 mln. eurų (įskaitant ir ES lėšas) didinti išlaidas, o tai padidintų planuojamą biudžeto deficitą nuo 7 proc. iki 8,4 proc. BVP? Ar pagrįstas šis siūlymas, kuris šalies skolą šiemet padidintų iki 52,3 proc. šalies BVP, o link Vyriausybės kadencijos pabaigos ji pasiektų 58 proc. BVP?

Iš pirmo žvilgsnio vertinant, atrodo, kad Vyriausybės siūlymas yra pagrįstas. Kol kas skolinimosi sąlygos išlieka kaip niekada geros, o ir finansų ministrė teisi, sakydama, kad Lietuvai mažiau kainuos pasiskolinimas ir lėšų nukreipimas į atsigavimo poreikius dabar, nei pernelyg ankstyvas susirūpinimas viešųjų finansų būkle.

Be to, Vyriausybės planai didinti išlaidas rodo, jog didžioji jų dalis būtų skirta sveikatos ir socialinei apsaugai, daugiausia COVID-19 pandemijos valdymo priemonėms, kurių poreikis didelių abejonių nekelia.

Tačiau teiginys apie tai, jog efektyviau skolintis tiek, kiek reikia išėjimui iš krizės dabar tam, kad būtų sukurtas pagrindas tvariam atsigavimui ateityje remiasi svarbia prielaida – jog šie pinigai bus panaudoti taip, kad po krizės pagerės viešojo sektoriaus paslaugų prieinamumas ir kokybė.

Kitaip sakant, prielaida, jog kartu su didesniu finansavimu bus įgyvendinti ir pokyčiai, kurie sustiprins viešojo sektoriaus paskatas ir gebėjimus dirbti veiksmingiau. Tai pasakytina ir apie valstybės tarnybą, ir apie tokias viešojo sektoriaus paslaugas kaip sveikatos apsauga ir švietimas bei mokslas.

Įvairių Lietuvos viešojo valdymo, sveikatos apsaugos bei švietimo srityse naudojamų kokybės rodiklių palyginimai su kitų ES šalių atitinkamais rodikliais rodo, kad dažniausiai esame vidutiniokai. Tuo tarpu šių, mokesčių mokėtojų lėšomis finansuojamų paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbūs ne tik tiesiogine Lietuvos piliečių gyvenimo kokybės prasme, bet ir administracinės naštos verslui prasme.

Kitaip sakant, viešasis sektorius formuoja teisinę, administracinę ir paslaugų infrastruktūrą, kuri svarbi ir ekonomikos plėtrai. Nepaisant jos svarbos, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo ji keitėsi lėtai, dažnai nenuosekliai, nuolat lydima atotrūkio tarp deklaruojamų politinių ketinimų imtis pertvarkų ir jų praktinio įgyvendinimo pažangos. Beje, ir šios krizės valdymo metu viešojo sektoriaus gebėjimų trūkumas buvo ypač matomas.

Tad išaugusi skola neturėtų tapti ilgalaike našta tvariam Lietuvos vystymuisi, jei ši krizė bus išnaudota susitvarkant „higieną“ viešajame sektoriuje. Daugelis dalykų, kuriuos reikėtų padaryti, yra žinomi ir buvo gana aiškiai išdėstyti šio mėnesio viduryje patvirtintame Naujos kartos Lietuvos plane.

Ypač svarbu, kad pertvarkant valstybės tarnybą bei kitas viešojo sektoriaus paslaugas, būtų nepamirštamos ir juose dirbančiųjų motyvaciją, ir gebėjimus stiprinančios priemonės. Vien atlyginimų didinimas, nekreipiant dėmesio į gebėjimų stiprinimą atves prie rimtų ilgalaikių viešųjų finansų (ir mokesčių naštos) problemų, ypač įvertinant demografines Lietuvos tendencijas, pvz. mažėjančią darbingo amžiaus gyventojų dalį.

Vien dėmesys gebėjimų stiprinimui, nekeliant motyvacijos, aštrins jau dabar aiškiai matomą norinčiųjų dirbti viešajame sektoriuje trūkumo ir dažnos jų kaitos problemą. Bendrai kalbant – svarbu atrasti tinkamą santykį tarp to, ką šalyje prisiima atlikti valstybė, kiek išteklių tam ji nori ir gali surinkti, ir kaip tie ištekliai naudojami, kad juos sumokantys jaustų, jog jų lėšos ir laikas panaudojami efektyviai ir teisingai.

Augantis valstybės vaidmuo nestiprinant jos gebėjimų atlikti prisiimtas funkcijas kelia riziką, jog Lietuva gali įstrigti vidutinių viešojo sektoriaus gebėjimų spąstuose, kurie bus ne mažiau svarbūs, nei ekonomikos transformacijos poreikis, be to ir trukdys pastarajam.

Atrodo, jog dažnai politikai kalbomis apie poreikį keisti ekonomikos struktūrą ir diegti inovacijas versle tiesiog nukreipia dėmesį nuo to, ką jiems priklausytų spręsti pirmiausia – viešojo sektoriaus institucijose dirbančių motyvacijos ir gebėjimų stiprinimo. Klausimas – ar šį kartą bus kitaip?

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.