Uždaryti
2021-06-23 07:29:59
2021-06-22 00:00:00

Pranešame, kad stojimas į Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro studijų programą baigėsi. Į kitas magistro programas prašymus galite teikti iki birželio 30 d.

Ramūnas Vilpišauskas: Konferencija dėl Europos ateities pasmerkta nuo pat pradžių?

Gegužės 9-ąją prasidėjo ilgai laukta konferencija dėl Europos Sąjungos ateities. Proceso pradžioje skeptikai girdimi gerokai garsiau nei optimistai. Ar kritikai teisūs ir kaip turėtų elgtis Lietuva?

Gegužės pradžioje turime ne tik progą prisiminti, kad Lietuva jau 17 metų yra ES nare. Simbolinę gegužės 9-ąją, kai minima Europos diena, ES oficialiai pradėtas procesas žinomas kaip konferencija dėl Europos ateities. Kaip teigiama ES institucijų pranešimuose, pagrindinis šios konferencijos tikslas – per maždaug metus laiko suteikti galimybę piliečiams išsakyti savo nuomonę jiems rūpimais klausimais, susijusiais su ES ateitimi bei jai kylančiais iššūkiais. Tam sukurta daugiakalbė skaitmeninė platforma, kurioje bus kaupiami piliečių siūlymai, jie bus tematiškai susisteminti ir vėliau perduoti ES bei jos valstybių institucijoms.

Pastarosios su šiais siūlymais … darys neaišku ką. Aišku tik tiek, kad daugelyje ES šalių sostinių norima išvengti baigties, kokia nutiko, kai prieš porą dešimtmečių buvo organizuotas panašus platus diskusijų dėl ES reformos rengiantis plėtrai į Rytus procesas. Tada buvo sukurtas konventas dėl Europos ateities, 2003 m. pateikęs siūlymus reformuoti ES, o tų siūlymų pagrindu parengta Sutartis dėl Konstitucijos Europai 2005 m. buvo atmesta referendumuose Prancūzijoje ir Olandijoje. Šitaip balsavus minėtų valstybių piliečiams, tolesnis sutarties ratifikavimas buvo sustabdytas. Prasidėjo svarstymai apie politinę krizę ES ir galimus skirtingus jos raidos scenarijus, o galiausiai atsisakius kai kurių simbolinių elementų, įskaitant termino „konstitucija“ naudojimą, daugelis atmestos sutarties nuostatų priimta Lisabonos sutarties forma.

Tad šį kartą politikai atsargiau kalba apie ES sutarties keitimo perspektyvą. Toks atsargumas ypač pastebimas Europos Vadovų Tarybos pozicijoje dėl konferencijos dėl Europos ateities, numatančioje, kad piliečių idėjos 2022 m. bus pristatytos ataskaitoje Europos Vadovų Tarybai, o tada visos pagrindinės ES institucijos nuspręs, ką savo kompetencijos ribose daryti su tais siūlymais, konstatuojant, kad šiam procesui netaikytinas ES sutarties 48 straipsnis. Išvertus į paprastą kalbą – kad ir ką siūlytų piliečiai, ES šalių vadovai neplanuoja keisti ES sutarties, tad ir institucinių galių bei politikos kompetencijų peržiūra neplanuojama.

Toks ribotas konferencijos dėl Europos mandatas yra viena iš priežasčių, kodėl dar oficialiai jai net neprasidėjus imta abejoti jos prasmingumu, nors ginčai dėl jos darbo organizavimo vyko iki paskutinės darbo dienos prieš oficialią jos inauguraciją. Tokioms abejonėms yra ir daugiau priežasčių. Viena jų susijusi su pernelyg trumpa, tik metus planuojama jos trukme. Siūlymai pradėti šią konferenciją ir diskusijas dėl ES ateities buvo reiškiami dar prasidėjus Jungtinės Karalystės išstojimui iš ES. Europos Komisija ir Europos parlamentas pasitvirtino savo pozicijas šiuo klausimu 2020 m. pradžioje. Tada planuota, kad konferencija bus netrukus pradėta ir tęsis dvejus metus iki 2022 m.

Tačiau tada kilo COVID-19 pandemija, kuri tapo svarbiausiu ES ir jos šalių darbotvarkės klausimu. Be to, kaip ES įprasta, įsisiūbavo tarpinstituciniai ginčai dėl to, kas turėtų vadovauti konferencijai. Ginčai užsitęsė maždaug metus ir baigėsi taip pat gana įprastu gremėzdišku kompromisu, įtraukusiu visas tris ES institucijas į, jų pačių apibūdinimu, „liekną“ konferencijos organizacinę struktūrą („liekna“ valdysena pagal ES, kaip ironiškai pakomentavo „Politico“). Tačiau nepaisant to, kad oficialiai konferencija pradėta metais vėliau, jos pabaiga išlieka 2022 m., t. y. siejama su prezidento rinkimais Prancūzijoje (beje, būtent E.Macronas laikomas pagrindiniu šio proceso iniciatoriumi).

Kita skeptiško požiūrio į šią konferenciją priežastis – įsitikinimas, kad šiuo metu ES institucijų ir šalių vadovai turėtų užsiimti ne diskusijomis apie institucines reformas, kurios nerūpi piliečiams, bet susitelkti į svarbiausių problemų sprendimą – vakcinaciją bei ekonomikos augimo atkūrimą. Turbūt aiškiausiai šį požiūrį išdėstė Timothy Gartonas Ashas, pabrėždamas, kad šiuo metu, kai ES susiduria su egzistenciniais iššūkiais, jos vadovai turėtų ne švaistyti laiką konferencijai dėl Europos ateities, o susitelkti į praktinius rezultatus spręsdami klausimus, kurie, kaip rodo apklausos, labiausiai rūpi piliečiams.

Vis dėlto konferencija dėl Europos ateities prasidėjo. Į jos parengimą buvo investuota per daug politinio ir institucinio kapitalo, kad ES vadovai galėtų pripažinti jos netikslingumą bei ją atšaukti. Tuo tarpu pratęsti jos trukmę trukdo rinkiminiai ciklai valstybėse narėse (ypač Prancūzijoje) ir jų keliamas neapibrėžtumas. Tad konferencija vyks ir prasmingiausia išnaudoti šį procesą kaip politinę mobilizaciją aktyviau įtraukti visuomenę į diskusijas apie tai, ką ir kaip veikia ES ir koks jos santykis su piliečiais bei valstybėmis narėmis, sprendžiant sienų nepripažįstančias problemas ir koordinuotai reaguojant į šiuolaikinius iššūkius.

Lietuvoje šis procesas pradėtas praėjusiais metais ir jau suteikė medžiagos politikos formuotojams – tiek užsakius nuomonės apklausas, tiek ir atlikus svarstomų ES reformų vertinimą Lietuvos interesų požiūriu ir aptariant tai su politikais, diplomatais, jaunimo organizacijų ir NVO atstovais (plačiau apie šias diskusijas URM puslapyje). Diskusijas planuojama tęsti ir šiais metais. Tačiau tam, kad jos neliktų tik ES reikalais besidominčių pareigūnų ir analitikų dėmesio objektu, būtinos dvi sąlygos.

Pirma, reikėtų siekti, kad būtų išsakyta ne tik gerai organizuotų interesų grupių nuomonė, bet įtrauktos ir tos visuomenės grupės, kurios dažnai dėl menko gebėjimo susiorganizuoti ir išsklidusių interesų yra mažiau girdimos. Pavyzdžiui, svarstant ES žemės ūkio politikos reikalus tradiciškai garsiau savo poziciją reiškia ir politikų labiau girdimos yra ūkininkų organizacijos, o ne vartotojai bei mokesčių mokėtojai, kurie paprastai sumoka už paramą ūkininkams dažnai to net nežinodami.

Antra, kad ši konferencija netaptų tik parodomuoju vienkartiniu konsultacijų pratimu, o turėtų ilgalaikį poveikį, reikia matyti platesnį vaizdą apie su ES susijusius Lietuvoje vykstančius procesus bei išnaudoti šį postūmį konsultacijų su visuomene kokybei stiprinti. Juk Lietuvos institucijos nuolat rengia konkrečias nacionalines pozicijas ES svarstomais klausimais ir šio proceso metu turėtų sistemingai konsultuotis su visuomenės grupėmis, rengdamos Europos Komisijos siūlymų poveikio Lietuvai vertinimus. Seimo Europos reikalų komitetas turėtų atverti visuomenei savo posėdžius, kuriuose svarstoma Lietuvos pozicija. Beje, ir diskusijos dėl Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės laikytinos dalimi diskusijų dėl ES ateities, o jų organizavimas Lietuvoje buvo pavėluotas.

Naivu būtų manyti, kad politikos veikėjai ES ar jos valstybėse atsitrauks nuo institucinių galios žaidimų ir susitelks ties politikos turinio klausimais. Kaip rodo Lietuvoje tebevykstantis ginčas dėl to, kas – prezidentas ar premjerė – turėtų dalyvauti Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose, galios klausimai yra vieni svarbiausių politikoje. Tačiau demokratijos ir viešosios politikos kokybei būtų naudinga šį konferencijos dėl Europos ateities procesą išnaudoti stiprinant konsultacijų su visuomene kokybę, išbandant naujas jų formas ir praktikas bei susiejant tai su rutininėmis politikos sprendimų rengimo metu turinčiomis vykti konsultacijomis.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.