Raimundas Lopata. Kur kišasi ir nesikiša Nausėda ir Linkevičius?

Maskva ir Minskas įvėlė Vakarus į ginčą, kas kišasi į Baltarusios vidaus reikalus. Ginče dalyvauja ir Lietuva. Dėl ko iš tikrųjų ginčijamasi?

Lietuva žodžiais labai daug tarpininkauja Baltarusios reikalu. Europos Sąjungos ir Lietuvos pastangomis žadama paremti baltarusių demokratinę visuomenę. ES turi Rytų partnerystės programą, kurioje ir parama Baltarusios demokratijai bei pilietinei visuomenei. Lietuva taip pat turėjo programas, remiančias baltarusių pilietinę visuomenę ir opoziciją.

Dalia Grybauskaitė pirmosios kadencijos pradžioje buvo Minske susitikusi su opozicija, nors jai nelabai patiko opozicionieriai.

Gitanas Nausėda, nors ir tris kartus prašytas, taip pat susitiko su dalimi baltarusių opozicijos veikėjų ir tuo labai po to didžiavosi. Lietuvos prezidentas inicijavo ir planą, kaip reikėtų sureguliuoti padėtį kaimyninėje šalyje: valdžios institucijos nutraukia prievartą prieš savo piliečius, paleidžia suimtuosius, pradeda dialogą su pilietine visuomene.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Seimas nuolatos susitikinėjo su baltarusių opozicionieriais ir disidentais, rengė įvairias konferencijas apie padėtį Baltarusioje.

Seimas priėmė itin griežtą rezoliuciją, raginančią nepripažinti Baltarusios prezidento rinkimų, prezidento Aliaksandro Lukašenkos – legitimiu vadovu, įvesti ES mastu Minsko pareigūnams, atsakingiems už rezultatų klastojimą, žmogaus teisių pažeidimus ir kitus nusikaltimus, sankcijas, kurios apimtų draudimą atvykti ir lėšų įšaldymą, taip pat skirti paramą baltarusių nevyriausybinėms organizacijoms.

Lietuvoje veikia nemažai užsienio valstybių institucinių fondų, kurie remia kovą už žmogaus teises, pilietines visuomenes Rytų Europoje.

Visa tai ir dar daugiau yra mūsų, kaip demokratinėje valstybėje gyvenančių piliečių, pareiga prisidėti prie Rytų Europos demokratizacijos.

Rusija pagal savo supratimą dalyvauja Baltarusios, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos reikaluose, okupuoja teritorijas, skleidžia ne demokratiją ir pan. Ir kai Vladimiras Putinas ar Sergejus Lavrovas pabara Europą, kad negalima kištis, pavyzdžiui, į Baltarusios reikalus, tai visi mūsų lyderiai pradeda kartoti sunkiai suprantamus žodžius: „Mes nesikišame.“

„Bet juk ši nesikišimo sąvoka yra atėjusi iš šaltojo karo laikų, iš sovietinės erdvės, kur ir buvo vartojama, – neseniai visiems priminė vokiečių politikė Marieluise Beck. Ji paaiškino, kodėl naivu raginti Aleksiandrą Lukašenką užmegzti dialogą su opozicija ir kodėl naivu kalbėti apie nesikišimo iš užsienio politiką. Nes opozicijos vadovai įkalinti, o Maskva kuo aktyviausiai kišasi.

„Jei Maskva ir toliau kišis hibridinio karo priemonėmis, kaip tai daro dabar, kaip darė Ukrainoje ir Kryme, tuomet tenka baimintis, kad žmones apleis jėgos, – pabrėžė M. Beck, ¬– nes smurtas bus per didelis, nes mes juos vienus palikome. O tada kalbėsime (kaip apie Vengriją 1956-aisiais, Prahą 1968-aisiais), kad tuos žmones palikome vienus.“

Tiesa yra ta, kad mes „nesikišame“ taip, kaip kišasi Rusija. Bet neigti akivaizdžius faktus, kad „kištis“ į demokratinius procesus yra ne tik teisė, bet ir pareiga, būtų klaida. Todėl nesuprantama, veikiausiai posovietiniams stereotipams veikiant, kad nuolatos teisinamasi nesikišimu.

Pagaliau reikia nustoti aiškintis prieš Kremlių ir aiškiai pasakyti, kad ten, kur paminamos žmogaus teisės, kur okupuojamos teritorijos, kur gniaužoma demokratija, ten mes visada žmonėms padėsime, nes toks mūsų interesas.

Jeigu Rusija tai vadina kišimusi, tegu atidžiai pasižiūri į save.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako