Uždaryti
2020-12-01 13:49:12
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Kęstutis Girnius. Nausėdos pabudimas ir pergalė

Prieš savaitę daugelis apžvalgininkų ir politikų laikė prezidentą G. Nausėda silpnu ir neryžtingu vadovu, neturinčiu didesnės įtakos šalies politikoje. Nepaisant jo pastangų palaikyti gerus ryšius su valstiečiais ir valdančiąja koalicija, valstiečiai ir kai kurie ministrai atvirai iš jo tyčiojosi.

 

Prezidento raginamas nutraukti savo atostogas ir deramai reaguoti į teisėsaugos pradėtą tyrimą dėl greitųjų COVID-19 testų, Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga niekinančiai atkirto, kad jis padėtį jau aptarė su savo vadovu premjeru, „ir galėčiau tik priminti – sprendimus dėl mano, kaip ministro, atostogų priima mano vadovas“.

Jei premjeras išreikštų nepasitikėjimą, „aš nė dienos neabejočiau, nesvyruočiau ir jau kitą dieną jūs manęs pozicijoje nebematytumėte“. Atseit, prezidentas turėtų tylėti ir suprasti, kad jo norai ir žodžiai nieko nereiškia.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras A. Monkevičius mandagiau, bet ir ironiškai, atmetė prezidento priekaištus dėl nesėkmingų moksleivių matematikos egzaminų rezultatų. Neiškentė ir R. Karbauskis, aiškindamas, kad Verygai taikyti prezidento priekaištai „yra labai politizuoti, turintys kaltinamąją potekstę“, nes lyg ir nurodinėjo teisėsaugos institucijoms imtis priemonių prieš ministrą. Nepagarba akivaizdi.

Per savaitę padėtis pakito. Jei ne Lietuvoje, tai bent Europoje, Nausėdos markė ženkliai pakilo, ir jis pasidarė bene ryškiausias Baltarusijos valdžios kritikas ir demokratijos šalininkų gynėjas, kurio pasisakymus ir veiksmus plačiai komentavo tarptautinė spauda.

Daugiausia dėmesio sulaukė jo trijų punktų planas, raginantis Baltarusiją nutraukti prievartos naudojimą prieš savo piliečius, paleisti visus suimtuosius ir kad prezidentas A. Lukašenka sutiktų sukurti „nacionalinę tarybą“, kuri suburtų valdžios ir pilietinės visuomenės atstovus. Latvijos ir Lenkijos prezidentai palaiko šią iniciatyvą.

Plačiai nuskambėjo ir Nausėdos interviu su britų televizija „Sky News“, kai jis pareiškė, kad „negalime vadinti A. Lukašenkos legitimiu, nes Baltarusijoje nebuvo laisvų demokratinių rinkimų“. Nausėda dar įspėjo, kad Baltarusija gali būti pilnai integruota į Rusiją, „jei mes tik pasyviai stebėtume šį procesą“.

Imtasi ir kitų žingsnių, kurie buvo teigiamai priimti. Jis telefonu bendravo su į Lietuvą atvykusia Baltarusijos opozicijos kandidate prezidento rinkimuose S. Cichanouskaja ir aptarė savo pagalbos Baltarusijai planą.

Ketvirtadienį susitikęs su Baltarusijoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovais, Nausėda pasakė, kad Lietuva yra pasirengui padėti Baltarusijos žmonėms, suteikdami prieglobstį persekiojamiems bei medicininę ir psichologinę pagalbą nukentėjusiems protestų dalyviams.

Jei Baltarusijos valdžia nepriims jo plano, tarptautinė bendruomenė turės imtis griežtų priemonių – taip pat ir sankcijų. Nausėda pranešė, kad jis ketina dalyvauti rugpjūčio 23-ąją – Baltijos kelio dieną – organizuojamoje gyvoje grandinėje nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos.

Nėra jokių abejonių, kad tą dieną jis bus žiniasklaidos dėmesio centre.

Ne tik Nausėdos dėka Lietuva vaidina ypatingą vaidmenį, siekiant suvaldyti Baltarusijos krizę. Lietuva jau kelis dešimtmečius priglaudžia Baltarusijos opoziciją bei skatina ES daugiau dėmesio skirti Rytų politikai. Esama žmonių, kurie gerai susipažinę su padėtimi Minske, tad galėjo duoti patarimų prezidentui ir jo komandai.

Nausėda greitai suprato, kad negalima tylėti, reikia ištiesti ranką Baltarusijos gyventojams, pasiūlyti planą krizei pašalinti. Ir jis rado tinkamą būdą ir toną tai daryti. Kontrastas su buvusia prezidente D. Grybauskaite akivaizdus.

Savo Tviterio paskyroje ji rašė, lyg ji būtų uoli JAV prezidento D. Trumpo mokinė: „Diktatorius kruvinomis rankomis #LukashenkoLeaveNow (liet. Lukašenka, pasitrauk dabar). Pats nusprendei savo likimą – jokios ateities ant Baltarusijos žemės.“ Gal šitoks kovingas pasisakymas suteikė Grybauskaitei pasitenkinimo, bet jis neprisideda prie padėties gerinimo.

Persistengė ir Lenkijos gynybos ministras M. Blaszczakas, pareiškęs, kad įvykiais Baltarusijoje visų pirma turi rūpintis kaimyninės šalys ir kad šio klausimo neverta svarstyti NATO lygiu.

„Manau, kad tai, kas vyksta Baltarusijoje, yra visų pirma kaimynių paramos klausimas. Šiuo atveju yra Lenkijos ir Lietuvos prezidentų bendra iniciatyva, pasiruošimas tarpininkauti deryboms, išreikštas abiejų valstybių prezidentų…“ Šitoks arogantiškas mėginimas pasisavinti krizės sprendimą, nustumiant sąjungininkus, nepadidins Lenkijos draugų Briuselyje skaičiaus.

Man niekada nebuvo abejonių, kad Lukašenka atmes Nausėdos planą. Pritarimas reikštų, kad Lukašenka pripažįsta, jog jis nebevaldo padėties Baltarusijoje, kad kitos šalys turi teisę kištis į šalies vidaus reikalus, ir kad jis laiko opoziciją lygiaverčiu partneriu derybose dėl šalies likimo. Tai Lukašenkai visiškai nepriimtina.

Prezidentas turėjo vilčių, jog Baltarusija rimtai traktuos jo planą, pažymėdamas, jog diplomatiniais kanalais gauta signalų, „kad mūsų pasiūlymai yra sekami, vertinami“.

O Baltarusijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad Minskas pasiruošęs „konstruktyvioms ir objektyvioms“ deryboms su užsienio šalimis.

Šios viltys bliuško, kai, užsitikrinęs Rusijos paramą, Lukašenka atmetė užsienio siūlymus tarpininkauti. Vis dėlto planą reikėjo paskelbti net numatant jo nesėkmę, nes juo buvo siunčiamas padrąsinantis priminimas demonstrantams, jog jie ne vieni, bei raginimas Briuseliui ką nors daryti dabar, o ne po trijų savaičių.

Veikiausiai nebus antrojo Maidano, bet nežinia, kaip toliau vystysis padėtis? Vakar dienos demonstracija pranoko didžiausio optimisto svajones, bet kiek kantrybės ir ištvermės turės demokratijos šalininkai, ar jie atlaikys ekonominį spaudimą, jei bus atleidžiami iš darbo, ar Lukašenkai pasiseks veiksmingiau mobilizuoti savo rėmėjus, ypač provincijose, kiek ilgai tęsis demonstracijos ir kas bus daroma po jų? Ką darys Putinas? Jam rūpi Baltarusijos, ne Lukašenkos, likimas, tad palaikytų tinkamą pakaitalą, jei toks atsirastų ir jei būtų galima jį įtvirtinti valdžioje be naujų rinkimų. Pakartotini rinkimai būtų perdėm pavojingas precedentas, kad Putinas jiems pritartų.

Nausėdos ir Lietuvos veiksmai bus atidžiai stebimi Baltarusijoje (ir valdžios, ir opozicijos), Rusijoje ir ES. Negalima sėdėti ant laurų, bet bus sunku sugalvoti naujų ir reikšmingų iniciatyvų. Yra realus pavojus, kad prezidentas ir jo aplinka jaus spaudimą pasisakyti, nors ir neturi ko pasakyti, kas devalvuotų jo pareiškimus ir veiksmus.

Lig šiol prezidentas puikiai sužaidė savo kortomis. Jo prestižas užsienyje ženkliai pakilo, bet lieka atviras klausimas, ar užsienio politikos laimėjimai sustiprins jo įtaką vidaus politikoje.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako