Pastebi, kad N. Savčenko ukrainiečiams neberūpi – tokie herojai reikalingi laikinai

Tokie herojai, kaip Nadija Savčenko, dažniausiai iškyla esant krizei, bet vėliau tampa nereikalingi, nes visuomenei prireikia ne revoliucionierių, o tų, kurie atliktų darbus. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto docentė Margarita Šešelgytė. Tą pačią nuomonę išreiškia ir visuomeninės organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas, dažnai besilankantis Ukrainoje. Anot jo, ukrainiečių palaikymą N. Savčenko prarado greitai po to, kai grįžo į Ukrainą.

Kovojant už Ukrainos laisvę siūlė įvesti diktatūrą

Praėjusį ketvirtadienį Ukrainos aukščiausiosios Rados deputatai balsavo, kad iš N. Savčenko būtų atimta parlamentinė neliečiamybė ir ji būtų suimta. Netrukus po to ją sulaikė nacionalinės saugumo pajėgos. Buvusiai parlamentarei gresia įkalinimas iki gyvos galvos už ketinimus surengti karinį pučą. Pati N. Savčenko paskelbė bado streiką.

Vertindama šiuos įvykius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentė M. Šešelgytė teigia – situacijoje, kai Ukrainos herojė staiga tampa nusikaltėle, skandalingumo galima įžvelgti. Tačiau, pabrėžia M. Šešelgytė, reikia atkreipti dėmesį ir į kitą medalio pusę – N. Savčenko yra kontrastinga asmenybė, kuri, kalbėdama apie Ukrainos laisvę, iš tiesų teigė, kad būtina diktatūra.

„Ji tikrąja to žodžio prasme yra karė, kovotoja, bet priemonės, apie kurias ji kalba, kurios reikalingos kovoje už Ukrainos laisvę, Ukrainos stabilumą yra tokios, sakyčiau, šiek tiek radikalios. Paskutiniu metu ji nemažai kalbėjo apie tai, kad Ukraina nežengia tuo keliu, kuriuo turėtų žengti, kad yra labai daug problemų, susijusių su korupcija, kad valdžioje esantys žmonės iš tiesų yra Ukrainos priešai, kurie ne padeda, o kaip tik gramzdina Ukrainą giliau į recesija, į korupcijos liūną. Ji sakė, kad Ukrainai reikėtų diktatūros, panašios į Čilės“, – sako M. Šešelgytė.

Seimo narys Arvydas Anušauskas taip pat primena, kad N. Savčenko tapo Ukrainos heroje po to, kai buvo įkalinta Rusijoje. Jo vertinimu, įvyko natūralus procesas, kai, esant krizinei situacijai, vykstant konfliktui, surandami žmonės, kurie gali vienyti, simbolizuoti kovą.

„Jie būna įtraukiami į potencialių ateities politikų gretas, net neturėdami galimybių tiesiogiai dalyvauti politikoje. Kai N. Savčenko atsidūrė Ukrainoje, ji, be abejo, į šį politinį procesą įsijungė“, – pastebi A. Anušauskas.

Jam antrina M. Šešelgytė – nors kai kurie žmonės yra puikūs revoliucionieriai, kovotojai ir sugeba mobilizuoti žmones, jie nebūtinai yra tinkami politiko, valdininko ar reformatoriaus pozicijai: „Tiesiog reikia visiškai skirtingų kompetencijų, skirtingų gebėjimų. […] Kai N. Savčenko grįžo į Ukrainą, ją rėmė gana didelis skaičius žmonių, buvo sakoma, kad ji netgi galėtų būti Ukrainos prezidente. Berods 15 proc. ukrainiečių rėmė jos kandidatūrą, tačiau labai greitai jos žvaigždė pradėjo leistis.“

Anot M. Šešelgytės, šiuo metu N. Savčenko prezidento rinkimuose palaikytų mažiau nei 1 proc. ukrainiečių. Docentė svarsto, kad sunku daryti išvadą, ar pati N. Savčenko iššvaistė savo politinį kapitalą, ar su ja, kaip pati buvusi parlamentarė tvirtina, buvo susidorota. Vis dėlto, M. Šešelgytės nuomone, išsaugoti krizės metu sukauptą kapitalą sutrukdė politinių gabumų trūkumas.

J. Ohmanas: ukrainiečių nuomonė apie N. Savčenko – jokia

Visuomeninės organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas, visuomenininkas J. Ohmanas, paklaustas, kokia ukrainiečių nuomonė apie N. Savčenko, atsako trumpai – jokia. „Galiu pasakyti iš karto – bendrauju su žmonėmis, kurie ten kariauja. Gana greitai šie žmonės, kariai, tiesiog pradėjo nekreipti į ją jokio dėmesį. Kai N. Savčenko grįžo į Ukrainą, pasakysiu taip, gana greitai pradėjo nusišnekėti“, – pasakoja J. Ohmanas.

Jo teigimu, savanoriai, kurie kartu su N. Savčenko tarnavo viename batalione, su ja nebuvo linkę net kalbėtis. Vis dėlto J. Ohmanas, kuriam pačiam teko bendrauti su N. Savčenko, priduria – ji elgiasi ir mąsto adekvačiai, puikiai suvokia situaciją ir į ją pažvelgti gali netgi filosofiškai.

„Kaip žmogus, kaip stebėtoja, ji tikrai [gera]… Bet kaip politikė, kaip viešas žmogus, ji gana greitai parodė, kad tiesiog yra per sudėtinga asmenybė, galima taip pavadinti. Šiuo metu, kiek su kuo teko bendrauti, niekam net neįdomu apie tai kalbėti, gal truputį gėdinga. Jie sako turintys ir kitų bėdų“, – tvirtina J. Ohmanas.

Panašius įspūdžius iš pokalbių su N. Savčenko išsako ir A. Anušauskas: „Turiu pasakyti, kad gynybos komitete, kur ji darbavosi, ko gero, tai buvo vienas iš tų žmonių, kurie adekvačiai suvokė situaciją. Su ja vyko labai normalūs pokalbiai. Negalėčiau net įtarti, kad ji galėjo tuo metu (nes tai buvo vos prieš kelis mėnesius) planuoti kažkokius kitus veiksmus.“

J. Ohmano nuomone, N. Savčenko sugebėjo suvienyti žmones tik savo iškilo pradžioje. Anot pašnekovo, iš pradžių ji tapo stipriu Ukrainos pasipriešinimo, valios simboliu: „Tai savotiškas atveji – įkalintas žmogus yra vertingesnis ir stipresnis. Ji Rusijoje tikrai pasirodė puikiai, galima taip sakyti. Ta kita dalis… […] Jau po savaitės nuo jos grįžimo žmonės pradėjo kalbėti, kad čia nebus nieko gero.“

N. Savčenko sulaikymą Rusija išnaudoja propagandos tikslais

M. Šešelgytės pastebėjimu, skirtingų šalių spauda į N. Savčenko sulaikymą reagavo skirtingai. Kaip teigia docentė, Ukrainos žiniasklaida pateikia daug faktų: „Akcentuojama, kad tai yra teroro aktas, akcentuojama, kad galbūt N. Savčenko kažkuriuo metu paslydo, būdama Rusijoje, kad ji galbūt yra dviguba agentė, kad Rusijai tai naudinga. Įvairios versijos keliamos.“

Vakarų spauda, kaip teigia pašnekovė, taip pat pateikia faktus: nurodoma, kad turimas įrašas, kuriame N. Savčenko kalba apie perversmą. Taip pat informuojama, kad už N. Savčenko parlamentinės neliečiamybės panaikinimą balsavo didelė dalis Rados, o kas iš tiesų vyko, išsiaiškins teismas.

„Rusiją, matyt, mažiau domina pats procesas, bet labai daug kalbama apie Ukrainą, kaip nepavykusią valstybę, kur herojai staiga tampa didžiausiais priešais – Ukraina nusirito, gyvenimas blogėja, nuo 2014 m. vyrauja infliacija, reformos nevyksta, didelis korupcijos lygis ir t. t. Rusija tiesiog labai puikiai šį faktą išnaudoja savo propagandiniams tikslams, teršdama Ukrainos vardą ir bandydama įrodyti, kad Ukraina yra nesvetinga valstybė, kurioje ir toliau bus rimtų problemų“, – pastebi M. Šešelgytė.

Tikina, kad N. Savčenko situacija Ukrainos žmonių nesuskaldys

Pašnekovai abejoja, kad N. Savčenko sulaikymas galėtų suskaldyti Ukrainą. Anot J. Ohmano, N. Savčenko išsakytoje kritikoje yra daug tiesos, ji atkreipia dėmesį į šalies problemas, tačiau ji tiesiog nebėra taip vertinama.

„Tikrai nemanau, kad ji gali turėti kažkokį lemiamą vaidmenį. Kalbos apie karinį pučą – nieko naujo. Kai kalbu su žmonėmis, jie nuolat kalba, kad reikėtų kitaip, kad reikėtų Čilės ar Argentinos varianto. Sakau – ką jūs čia kalbate? Būna tokių atvejų, kad nusiramina, bet vėliau ir vėl girdisi“, – pasakoja J. Ohmanas.

Jis primena, kad panašių politinių situacijų Ukrainoje buvo ir daugiau. Viena labiausiai žinomų – buvusio Gruzijos prezidento ir buvusio Ukrainos Odesos regiono gubernatoriaus Michailo Saakašvilio. „Ten tų herojų nereikia. Supraskit, kiek ten yra kariškių, karininkų, kurie tikrai labai rimti žmonės […] ir mes matome, kad jie sistemingai tiesiog perkeliami truputį į šoną, kad jų per daug nebūtų. Ten vyksta tokie liūdni politiniai procesai“, – sako J. Ohmanas.

A. Anušausko nuomone, M. Saakašvilis pasižymėjo viešųjų ryšių triukais, kurie pritraukdavo minias ir kurių netaikė N. Savčenko, tačiau net ir jo pasitraukimas nesuskaldė žmonių.

„Palyginti galima, tačiau šiuo atveju palyginimas turbūt nebūtų N. Savčenko naudai tiek mastu, tiek to eksprezidento hiperkatyvumu. Jis tikrai hiperaktyvus. Jo kalbėjimas apie reformas, apie valdžią nuo stogo, žinoma, atrodo įspūdingai viešųjų ryšių prasme, bet vis dėlto lyginimas šiuo atveju ne N. Savčenko naudai“, – komentuoja A. Anušauskas.

M. Šešelgytė akcentuoja, kad tokie asmenys, kaip N. Savčenko, dažniausiai skirtingose visuomenėse iškyla tik krizės laiku, tačiau vėliau tampa nereikalingi: „Iš tiesų man tokių herojų iškilimas, žvelgiant į įvairias valstybes, visuomenes, įmanomas, ko gero, pereinamuoju periodu, krizių periodu, kai reikia revoliucionierių, herojų, šnekančių nuo stogo. Paskui, kai procesas normalizuojasi, reikia, kad kažkas ateitų ir darytų darbus.“

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.