Uždaryti
2021-12-08 05:58:21
2021-09-09 00:00:00

Atnaujintus rašto darbų metodinius nurodymus galite rasti čia.

Nerija Putinaitė. Tėvynė tremtinių prisiminimuose: sutaikanti šventa gyvųjų ir mirusiųjų lietuvių žemė

Tremtinių prisiminimai savaime prašosi būti skaitomi kaip pasakojimai apie kančią, buvimą mirties akivaizdoje, išgyvenimą ir tautiečių atstūmimą. Nors kiekvieno kančios ir mirties artumo išgyvenimo būta indivi­dualaus, pasakojant šiai patirčiai suteikiamos prasmės, susiejančios gyvenimo epizodus į rišlų pasakojimą.

Tremtinių rastas būdas papasakoti rodo jų gyvenimą kaip prasmingą, nepaisant patirčių, kurių kiekviena atskirai galėtų liudyti beprasmiškumą ir nesuvokiamumą to, kas patiriama. Kai kurie tremtiniai patys nurodo išgyvenę, kad papasakotų apie sovietų valdžios neteisingumą, kad neliktų užmiršti vardai suaugusiųjų ir vaikų, prievarta perkeltų gyventi nežmoniškomis sąlygomis, ir mirusiųjų. Ir ypač įdomios atrodo tuose pasakojimuose aptinkamos atramos, nepaisant kančių ir mirties situacijų, suteikdavusios tremtiniams prasmės pojūtį.

Yra įprasta individualias tremtinių istorijas įterpti į daug platesnę tautinės ar kitos bendruomenės istoriją. Vieda Skultans, analizuodama latvių tremtinių pasakojimus, juose atranda „lemties“ (liktenis) motyvą. Jis esąs būdingas latviškajam folklorui, ir Latvijos istorija bendrai suprantama kaip vadavimasis iš žiaurios lemties1. Latvių kaip bendruomenės savivoka atsispindi ir individualiuose latvių pasakojimuose aiškinant ištikusias negandas: „Lemtis“ leidžianti tremtiniams pasiaiškinti, kas vyksta, ir imtis tam tikrų elgesio strategijų.

Latviai tremtį suvokia kaip lemtą aukštesnio proto logikos, kurią tremtiniai realizuoja – klajoja po pasaulį, kad grįžtų stipresni, išmintingesni ir gyventų laimingai2. Lietuvos tremtinių pasakojimuose tokio ryškaus lemties motyvo nesama. Tačiau matyti labai ryškių kitų.

Šiame straipsnyje aptarsime vieną kolektyvinių prasmių sistemų, susiejančių individualius lietuvių tremtinių pasakojimus apie kančią ir mirtį. Tai yra „tėvynės“ (ar Lietuvos) sąvoka. Savo kančias ir nelaimes lietuviai tremtiniai aiškina kaip prievartinį atplėšimą nuo tėvynės ir iškėlimą į žemę, kuri yra nesvetinga gyviems ir nepriima jų net mirusių. Dvasinės, fizinės ir net antgamtinės harmonijos atstatymą jie sieja vien su grįžimu į tėvynę. Net ir mirusieji turi atgulti į „savą“ šventą tėvynės žemę, kad jų kaulai galėtų ramiai ilsėtis.

 Tėvynės kaip šventos žemės sąvokos prasmė – daug universalesnė. Anthony D. Smithas su teritorijos ar tėvynės žemės sakralumu sieja vieną iš keturių tautas grindžiančių mitų grupių – etnoso kilmės (kiti – bendrų protėvių, aukso amžiaus ir tautos žlugimo ir atgimimo mitai)3. Tautinės tapatybės jausmą palaiko keturi pamatiniai tautiškumo matmenys, „šventieji nacijos pagrindai“: bendruomenė, teritorija, istorija ir likimas4.

Anot Smitho, kad apsibrėžtų ir įsitvirtintų tarp kitų tautų, tautai svarbu susisieti su konkrečia teritorija. Ji jei ne fiziškai, tai bent simboliškai yra tautos tėvynė ir „namai“; tai sava „tėvynė“, istorinė teritorija, kuri, žmonių supratimu, jiems priklauso5. Tautai tėvynė esanti „šventa teritorija“. Joje svarbios ir konkrečios vietovės – „mūsų protėvių“ kapai, žuvusių patriotų antkapiniai paminklai, verčiantys mąstyti apie „mūsų praeities“ ir „mūsų tėvynės“ šventumą6.

„Tėvynė“ lietuvių tremtinių prisiminimuose pirmiausia ir reiškia tautai reikšmingą teritoriją, kuri yra viena pagrindinių atramų tautinei savivokai ir jausenai. Kita vertus, tremtinių prisiminimuose „tėvynė“ suteikia prasminį raktą aiškinant individualiai patiriamas kančias, buvimą mirties akivaizdoje ir nepritapimą prie kitų tautiečių. „Tėvynės“ kaip šventos gyvųjų ir mirusiųjų žemės simbolis pateikia ir atsakymą, kaip sutaikyti sovietinio režimo suskaldytą ir degradavusią tautą, kad ji galėtų būti pamatyta kaip vienis, nepaisant gausių vidinių perskyrų ir konfliktų7.

Straipsnyje atskleidžiama tokios tėvynės sąvokos svarba individualiems tremtinių pasakojimams. Tremtiniai praranda tėvynę ir į ją grįžta, nusivilia tautiečiais, bet ryšys su tėvyne ir tauta kaip savitai įsivaizduojama bendruomene išlieka. Daugiausia buvo analizuoti tremtinių prisiminimų rinkiniai, publikuoti 1988–1992 m.8, nors pasitelkta ir keletas vėliau publikuotų prisiminimų. Iš viso pasiremta 78 pasakojimais. Didesnė dalis jų parašyta žmonių, ištremtų 1941 m. birželį, patekusių į nežmoniškiausias tremties sąlygas, patyrusių artimųjų mirtis, išgyvenusių mirties akivaizdą. Šios aplinkybės ir socialinė kilmė (tremiami buvo mokytojai, intelektua­lai, valstybės tarnautojai, politiniai veikėjai) veikiausiai ir lėmė jų motyvaciją kitiems papasakoti apie savo patirtas kančias.

Prisiminimų visuma leidžia išskirti penkis ryškiausius etapus, su kuriais siejami asmeniniai patyrimai. Pasakojimai dažniausiai prasideda NKVD pareigūnų beldimu į duris naktį, reikalavimu susidėti daiktus, vėliau visa šeima išvežama į geležinkelio stotį. Iš čia po dienos ar dviejų krovininiai traukiniai su tremtiniais pajuda į rytus, prisimenamas šokas ir žeminančios kelionės sąlygos, pirmosios mirtys. Trečia, dauguma 1941 m. tremtinių apgyvendinami Pietų Sibire, o dalis jų po metų iškeliami į tolimąją šiaurę, kur badauja, sunkiai dirba, beveik miršta, patiria kitų kančių9. Ketvirta, tremtiniai grįžta į tėvynę, kurioje yra nepageidaujami ir atstumti. Penkta, jie su džiaugsmu pasitinka tautos atgimimą. Pasakojimų išsamumas yra skirtingas, kai kuriuose pasakojama apie pirmus tris epizodus, kituose – apie visus.

Šiame straipsnyje analizuojami trys tremtinių pasakojami epizodai, nes juose ryškiausiai pasirodo „tėvynė“, per juos išryškėja jai suteikiamos prasmės: gyvenimas tremtyje, grįžimas į Lietuvą ir atgimimas. Nemaža dalis prisiminimų rašyti būtent atgimimo metais, tad atgimimas neretai veikia kaip bendras asmeninio pasakojimo fonas.

Tremtiniai sovietmečiu: nepripažintas neteisingumas, nutylėtos patirtys

Masinės tremtys sovietų naujai aneksuotose vakarų teritorijose buvo politinės priemonės, kurių Stalinas ėmėsi siekdamas pagreitinti kolektyvizaciją, industria­lizaciją, galbūt – norėdamas užkirsti kelią galimiems politiniams neramumams ar net valydamas būsimo užnugario teritorijas prieš planuojamą karą Europoje. Tremtiniai ir lagerių kaliniai pirmiausia buvo neapmokama ar menkai apmokama, jokių teisių neturinti ir griežtomis bausmėmis motyvuojama darbo jėga.

Stalino mirtis buvo reikšmingas įvykis, po kurio pasikeitė oficialus santykis su trėmimais, tremtiniams palengva leista išvykti iš tremties vietų.

Nikita Chruščiovas 1956 m.10 žymiojoje slaptoje kalboje „Apie asmens kultą ir jo pasekmes“ stalinines represijas pirmiausia siejo su kitaminčiais komunistais, aktyvistais, kariškiais ir kitais kadrais. Vis dėlto jis minėjo „masinius areštus ir tūkstančių žmonių trėmimus“, taip pat – „ištisas tautas“, prieš kurias vykdytos represijos, moteris, vaikus, senius11. Kalba reiškė bendrą stalininių represijų neteisingumo pripažinimą, bet nebuvo paskelbta viešai, nebuvo diskutuota. Toks partijos politikos posūkis vis dėlto reiškė, kad tremtiniams ir politiniams kaliniams atsirado galimybė būti reabilituotiems ir grįžti į tėvynę. Sovietų Sąjungoje vyko tam tikras rea­bilitacijos procesas, net jei klausimai apie teisingumo atstatymą, kaltųjų identifikavimą nebuvo keliami.

Vis dėlto Stalino kulto ženklai ir pasekmės buvo naikinamos palengva. Lietuvos SSR Stalino kultas nunyko, nebandant kritiškiau vertinti režimo palikimo, nekalbėta apie nusikaltimų įvardijimą, aukų reabilitavimą, faktai apie represijas ir aukas nebuvo atvaizduoti grožinėje ar istorinėje literatūroje. LSSR vadovybei stalininis režimas buvo priimtinas, nes jis leido prievartinį socialinį pokytį12. Apie trėmimus Lietuvoje nebuvo viešai kalbama, tremtinių kančios ir mirties patirtys nutylimos, tremtiniai buvo matomi jei ne kaip nusikaltėliai, tai bent kaip „kaltieji“.

Lietuvos komunistinių lyderių kalbose ir net prisiminimuose nuorodos į Stalino asmenybės kultą retos, jose išimtinai smerktos tik represijos prieš partijos aktyvistus. Pavyzdžiui, Ministrų Tarybos pirmininkas Motiejus Šumauskas privačiame pokalbyje užsiminė apie Stalino represuotus komunistus ketvirtame dešimtmetyje: „visi jie buvo iki kaulo čiulpų ištikimi revoliucijai, dori ir taurūs žmonės“13.

Tuo tarpu tremtinių nekaltumas buvo pripažįstamas tik paskirais išimtiniais atvejais. Tam nustatyti veikė specialios komisijos prie Ministrų Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo, pastarajai vadovavo Justas Paleckis14.

Reabilituojant individualiai, netiesiogiai buvo formuojamas ir palaikomas bendras požiūris į masinius trėmimus kaip teisingą atsaką į vienokią ar kitokią priešišką veiklą. Tai lydėjo kliūtys, sudaromos grįžusiems tremtiniams įsiregistruoti ir įsidarbinti. Toks santykis su masinių tremčių aukomis aiškintinas konkrečiai sovietų Lietuvos administracijos pozicija15. Pirma, vietinė administracija pati aktyviai buvo prisidėjusi prie trėmimų, antra, baimintasi, kad grįžę tremtiniai reikalaus nusavinto turto grąžinimo, trečia, projektuota juos tapsiant aktyvia antisovietiškai nusiteikusia grupe. Pripažinti masines tremtis LSSR administracija galėjo vien pasmerkdama savo pačios vykdytą neteisingumą, ko, akivaizdu, nenorėjo daryti.

Tik 1958 m. visi norėję grįžti į Lietuvą tremtiniai galėjo tai padaryti. Nemaža buvo grįžusių jau anksčiau nelegaliai, kurie individualiai stengėsi legalizuotis tėvynėje16. Gaudami leidimą grįžti, tremtiniai turėjo pasirašyti sutikimą, kad nereikš pretenzijų dėl Lietuvoje juos tremiant nusavinto turto. Sugrįžę jie susidūrė su įvairaus lygio administracinėmis kliūtimis įsiregistruojant, gaunant darbą ar darant karjerą.

Tremtiniai buvo reabilituoti tik 1988 m. spalį, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui priėmus specialų įsaką, kuriuo asmenų iškeldinimas 1941–1952 m. pripažintas kaip „neteisėtas ir nepagrįstas“, o tai patyrę asmenys – reabilituotais17. Iki to laiko sovietų valdžia Lietuvoje ne tik nepripažino masinių trėmimų neteisingumo, tačiau kūrė ir palaikė tremtinių „kaltumo“ vaizdinį. Antai Justas Paleckis prisiminimuose užsimena apie 1941 m. masines represijas kaip apie „neišvengiamą priemonę“ prieš tuos, „iš kurių tarpo hitlerininkai verbavo savo talkininkus“. Taip tebuvo vien izoliuojami „buvusių fašistinių ir kitų reakcinių partijų vadovai, aktyvūs kontrrevoliucionieriai, taip pat žmonės, atsakingi už smetoninės vyriausybės smurto veiksmus prieš darbininkų klasę, prieš liaudį“18. Pokariu vykusi klasių kova, kai atsiradęs gana didelis skaičius „priešiškai nusiteikusiųjų, patekusių į antitarybinės agitacijos įtaką elementų“ arba taip elgtis priverstų banditų teroro19.

Masinėje kultūroje, pirmiausia kine, esama pasakojimų apie grįžusiuosius iš tremties ar lagerio. Jie rodomi kaip vienu ar kitu atžvilgiu kalti: prisidėję prie žydų žudymo karo metais ar palaikę „banditus“ pokariu. 1962 m. filme Svetimi (rež. Marijonas Giedrys) už kolaboravimą su „banditais“ nuteistas tėvas grįžta iš lagerio ir niekaip neatranda santykio su dukra, įsitraukusia į socializmo statybą su kitais komjaunuoliais. Kuriant filmą scenarijaus cenzoriai baiminosi, kad pagrindinis personažas gali sukelti užuojautą, o ne siektąjį pasmerkimą20. Tėvo personažas yra pabrėžtinai atstumiantis dėl polinkio į pinigus, gobšumo, negebėjimo įvertinti pozityviųjų naujojo gyvenimo pusių, užuominų dėl prisidėjimo žudant ir plėšiant žydus. Pats Antanas Sniečkus vienoje kalbų filmą Svetimi pateikė kaip iliustraciją, kaip per dešimtmetį Lietuvoje pasikeitė žmonių pasaulėžiūra21.

1968 m. filme Jausmai (rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius) vienas brolių grįžta atlikęs bausmę už pagalbą pokario partizanams, net jei ir priverstinę. 1976 m. filme Sodybų tuštėjimo metas (rež. Almantas Grikevičius) prieškario inteligentas Gediminas 1940 m. negali priimti sovietų valdžios, nes ji panaikinusi Lietuvos suverenumą ir „niekuo nekaltus žmones sugrūdo į vagonus“. Vienintelė frazė apie trėmimus užkliuvo cenzūrai, ir jau rusiškoje, sąjunginiam vartotojui skirtoje versijoje ji pakeista į „kai kurie lietuviai neteko tėvynės“22. Filme esama ir kito kelių sekundžių epizodo, kai į kaimo kiemą atsitiktinai užsuka tarybiniai kariai, ir juos pamačiusi sena moteris sušunka: „O Jėzau, veža“. Šie du trumpi epizodai savitai yra išskirtiniai, nes trėmimo faktas nėra ideologiškai interpretuotas.

Suprantama, ši tendencija buvo ne vien lietuviška specifika. Sąjunginis Riga Film Studio 1980–1981 m. serialas Ilga kelionė per kopas (rež. Aloizs Brenčs) iš septynių serijų vieną skyrė latvės Martos tremties temai. Marta buvo neteisingai nuteista dėl aktyvaus kolaboravimo su naciais ir pokario partizanais, nes teismo metu nebuvo galima įrodyti priešingų aplinkybių. Tremties neteisingumas čia taip pat „išimtinis atvejis“. Tą įspūdį sustiprina Martos sutikta kita tremtinė Maiga, žiauri nacių kalėjimo prižiūrėtoja.

Tremtinių kaip „kaltųjų“ statusas Lietuvos SSR, nepaisant didelio skaičiaus sugrįžusiųjų iš tremties ar lagerių lėmė, kad jų asmeninės kančios ir mirties patirtys nebuvo viešai žinomos. Joms viešai rastis kelio neatvėrė ir į lietuvių kalbą išversta Aleksandro Solženicyno Viena Ivano Denisovičiaus diena23. Lietuvių tremtinių ar lagerio kalinių prisiminimai nebuvo publikuojami ar aptariami.

Gorbačiovinė perestrojkos politika atvėrė kelius viešinti dešimtmečiais nutylėtas tremties patirtis. Sovietų Rusijoje prisiminimai apie stalininį terorą, represijas, įskaitant ir ištremtųjų ar buvusiųjų lageriuose, viešai pradėti publikuoti ir aptarinėti dar 1987 m. Tais metais pasirodė ir du ryškūs kūriniai apie stalinines represijas: Anatolijaus Rybakovo Arbato vaikai ir Anatolijaus Pristavkino Snaudė naktį aukso debesėlis (apie Šiaurės Kaukazo tautų masines tremtis). Abu kūriniai netrukus buvo ekranizuoti. SSKP CK politbiuras 1987 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutarimą papildomai „tirti medžiagą“, susijusią su ketvirto-penkto dešimtmečių ir šešto dešimtmečio pradžios represijomis.

Lietuvos SSR šie procesai vėlavo. Pirmas žingsnis buvo Justino Marcinkevičiaus straipsnis su Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų fragmentais apie tremtį24. Galiausiai Rašytojų sąjungos oficiozas Pergalė 1988 m. rugpjūtį išspausdino pilnus Grinkevičiūtės prisiminimus Lietuviai prie Laptevų jūros25. Sukrečianti asmeninė istorija reiškė oficialaus tremtinių patirties viešo priėmimo ir legitimavimo pradžią. Politinių tremtinių ir kalinių atsiminimų fragmentai nuo 1989 m. gausiai skelbiami perio­diniuose leidiniuose26, jau 1989 m. pasirodė jų rinkiniai, spausdinti ir 50 000 egzempliorių tiražu27. Per penkiolika metų buvo paskelbti keli šimtai prisiminimų28. Tremtinių atsiminimai atskleidė iki tol nutylėtą ir nepripažintą nemažos dalies lietuvių patirtį, konfliktavusią su sovietmečiu susiformavusia kolektyvine atmintimi.

Prarasta tėvynė: kančia, mirtis ir emocinė priebėga

Prisiminimuose tremties kančia ir mirties grėsmė tiesiogiai siejama su svetingos ir lietuvius globojančios tėvynės prarastimi. Nuo tėvynės atplėštas žmogus patenka į aplinką, prie kurios jis tegali iš dalies pritapti, ar pritapti negali visai.

Pasakojama apie kraštutinę kančią Sibire: nuolatinis šaltis, badas, sekinantis darbas, mylimųjų netektis, visiškas fizinis išsekimas. Visos žmonių pastangos buvo nukreiptos „gyventi ir išlikti“29. Visa tai lydi nežmoniškas, be atjautos ir rūpesčio gyvenviečių viršininkų elgesys tremtinių atžvilgiu.

Negalimybė fiziškai ištrūkti iš esamos situacijos skatino ieškoti emocinių ir dvasinių atramų. Prarastos tėvynės vaizdai, realūs ir supoetinti, stipriai idealizuoti ir sustebuklinti tremtiniams reiškė „emocinę užuovėją“30, leidžiančią bent trumpam ištrūkti iš nepakeliamos rea­lybės. Kai dėl gamtos sąlygų tremtiniai nebuvo verčiami dirbti, susirinkę drauge jie „kalbėdavo vis apie Lietuvą“, dažnai dainuodavo dainą „Leiskit į Tėvynę“: „Kur tik sueiname, ten vis pokalbiai apie Tėvynę“31. Nebuvę nė minutės, kad nebūtų pagalvoję apie Lietuvą: „Ilgėjomės jos kaip saulės ir troškome jos kaip oro“32. Jaunimas sekmadieniais taip pat svajojęs, kad nieko nesą „brangesnio ir šventesnio už gimtąją žemę. […] Ir jūsų druskos, naftos, anglies ir kitų gamtos turtų nereikia. Mes turime savo Tėvynę. Mes kaip paukščiai, išmesti iš lizdo, negalime gyventi be jos“33.

Tėvynės praradimas sukelia ilgesį, tačiau drauge jos prisiminimas teikia stiprybės. Antanina Garmutė pasakoja, kad net ir atsidūrus lengvesnėse nei karo pradžios tremtinių sąlygose, ją kankinęs laisvės, tėvynės ilgesys: „Nenusakomas žodžiais. Neišreiškiamas jausmais. Nesuvokiamas protu!“ Tėvynę praradęs žmogus esąs „vargšų vargšas ir bedalių bedalis“, nes negalįs į ją atsiremti, tarsi pakibęs ore34. Moteris prisimena: „būdavo, jau rytą keliesi, o mintys jau ir sukosi apie Lietuvą, kokia tu brangi esi, Tėvyne, tiktai tas gali gerai suprasti, kas buvo jau kartą jos netekęs“35.

Kita vertus, tėvynės vaizdinys, su gyvenimu Lietuvoje siejami kasdienybės epizodai, atskiri tėvynės vaizdai yra vienas stipriausių prisiminimuose minimų stiprybės ir išgyvenimo šaltinių: „visada širdį šildė jausmas, kad be galo toli, kaip nepasiekiama svajonė yra mūsų Lietuva“36. Susirgus ir gulint barake „mintys lyg pavasarį paukščiai skrenda į pasiilgtą Tėvynę“37.

Tėvynė prisiminimuose yra pažadėtoji žemė, laimės šalis, labai stipriai kontrastuojanti su patiriama gyvenimo realybe. Tėvynė yra sava žemė, į kurią visi tremtiniai tikisi grįžti, gyvi ar mirę. Tėvynė prisimenama ir pasakojama kaip gamta, medžiai, kvapai, pievos, net ir Lietuvos saulė. Sibiro gamta buvusi graži, bet tai „svetimas grožis“, kuris dar labiau primindavo Tėvynę, sukeldavo jos ilgesį. Pamatyti medžiai Sibire primena tėvynės medžius, ir juos pamačius „gera pasidarė krūtinėje“38.

Prisimenama tėvynė ir kaip tam tikras ramybės ir pilnatvės išgyvenimas. Maldose neranda sielos ramybės, džiaugiasi „Lietuvą susapnavę“: „Svajoju Lietuvoj po išpažinties ir gilios atgailos rasti sielos nusiraminimą ir džiaugsmą“39. Prisimenamos vaikų sueigos per Užgavėnes Lietuvoje: „Dabar tai panašu į gražų ir tolimą sapną. Ir tėviškės kvapas, ir brangūs žmonės, kurių gal niekada nebepamatysiu, ir mokyklos suolas“40.

Suaugusiems tremtiniams Lietuva „atrodė lyg tolima svajonė, lyg sapnas“41. Juo labiau vaikai, apie Lietuvą sužinoję iš suaugusiųjų, ją įsivaizdavo kaip stebuklų šalį. Neturint jos fizinės patirties, apie ją įsivaizduojama ir fantazuojama42. Kai leisgyviam gulinčiam barake būdavo šalta, svajodavo „apie Lietuvos saulutę“43. Važiuojant namo vaikas įsivaizduoja Lietuvą kaip kraštą, kur „viskas žaliuoja, daug sodų, o ant medžių auga bandelės“. Mergaitė prieš grįžtant įsivaizduoja, kad „tai dideli vartai, pro kuriuos įvažiuosime į Lietuvą, o vėliau jie užsidarys, palikdami kitoje pusėje tą gyvenimo dalį, apie kurią mama uždraudė ne tik kalbėti, bet ir galvoti“44. Kita mergaitė vis svajoja apie Lietuvą, nors neprisimena, kokia ji: „Mane labai domino, kaip atrodo soduose žydinčios obelys, nors neprisiminiau nei obuolio skonio, nei kaip jis atrodo, o mačiau juos tik paveikslėliuose“45.

Tremtiniai, nors jiems taip tvirtinama, atsisako sutikti, kad jų tremties vieta esanti nauja tėvynė: „Tėvynės negalima lyginti su kokiu nors žvejybos punktu“46. Tremtis juk tik laikina gyvenimo stotelė, kad ir kiek ji tęstųsi. Ir tas tikėjimas taip pat veikia kaip emocinė priebėga: „Nebuvo nė vieno, kuris netikėtų, jog ateis laikas ir grįšime į tėvynę“47. Tremtiniai nenorėjo nė girdėti viršininkų pasakymų, kad jie čia „pereseleny na vsegda“, aiškino, kad čia niekada neliks: „Tikėjimas ateitimi, karštos laisvės svajonės padėjo išlikti. Kitaip dėl nedalios daugelis būtų nusiskandinę gilioje Parbigo upėje“48.

Išnešiota tėvynės svajonė veikia ir realų santykį su Lietuva. Jau nebūdamas tremtiniu, bet dar negalėdamas grįžti į Lietuvą, Vladas trumpam sugrįžta atostogų. Jis stebi gamtą, kuri „pasidabinusi rausvai auksinėmis spalvomis, tokia miela mano sielai ir jausmams. Kokia Tu graži, Tėvyne mano, Lietuva!“, kelias dienas „ištisas valandas“ vaikšto po gimtinės pievas ir laukus, „vaikystėje eitais takais ir bėgiotais takeliais“49.

Poetizuotas, romantizuotas tėvynės vaizdinys padėjo tremtiniams ištverti nepakeliamas tremties sąlygas, nepalūžti ne vien fiziškai, bet ir dvasiškai. Pasakojimai apie tėvynę, prisiminimai apie ją tremtyje palaikė ryšį tarp tremtinių kaip savitos tautinės bendrijos. Tėvynė yra prarastoji šventa žemė, su kurios atgavimu yra siejama ir asmeninės patirties bei lūkesčių išsipildymas.

Grįžimas į tėvynę: „svetimi“ tautinėje bendrijoje

Tremtinių grįžimas į Lietuvą yra lydimas jų nusivylimo, išgyvenamos „naujos tremties“, nes juos atstumia Lietuvoje likę tautiečiai. Jų patirtis atskleidžia konfliktą lietuviškoje tautinėje bendrijoje. Tautą vienijusios bendrybės ir bendra patirtis nebeegzistuoja, tauta kaip bendrija degradavusi. Tremtinių asmeninė patirtis juos skatina reliatyvizuoti ryšį tarp konkretaus individo priklausymo tautinei bendrijai ir jo išskirtinio „artimumo“ ar savumo50. Esama daug rusų ar kitų tautybių žmonių, kurie lietuviui artimesni ir savesni už dažną lietuvį.

Pastebėtina, kad tremtinių prisiminimuose tėvynė beveik nėra ar labai silpnai tėra siejama su „tauta“ kaip etnine žmonių bendrija. Tėvynė labai retai pasirodo kaip vieta, kurioje pirmiausia gyvena artimi žmonės – prarasti mieli šeimos nariai, su kuriais sieja stiprus emocinis ryšys, ar emociškai artima tautinė bendruomenė, „lietuviai“. Tremtinių patirtis parodė, kad žmonių gerumas ar net artimumas neturi tautybės.

Tėvynės svajonių vaizdinys dūžta grįžus ir pamačius prisigėrusį žmogų: „Nejaugi mano išsvajotoj Tėvynėj, šventumo aureole apgaubtoj protėvių žemėj, yra girtuoklių?“51 Grįžimas į tėvynę lydimas nuolatinių nusivylimų, susidūrus su juos svetimais laikiusių tautiečių požiūriu.

Tremtiniai mini keleriopą tautiečių atstūmimą: iš vietinės administracijos, paprastų žmonių ir net pačių artimiausiųjų pusės. Pirmiausia, po Stalino mirties ir politinio pokyčio tremtiniai tikėjosi reabilitacijos ir greito grįžimo į Lietuvą. Tačiau negalėjo grįžti negavę Lietuvos SSR vyriausybės leidimo, kurio laukti tekdavo ilgai52. Moteris prisimena, kad ant jos vyro prašymų grįžti mirgėjusios rezoliucijos „Litovskaja vlast protiv vašego vozvraščienija na rodinu“53. Tai skatinę abejoti, ar pavyks pritapti tėvynėje ir kaip bus galima gyventi su tokiais „broliais lietuviais“. 1958 m. imami išleisti kare dalyvavę tremtiniai, tačiau jų šeimos narių neišleidžia, o ir vyrams reikėję pasirašyti, kad jie gyvensią ne Lietuvoje. Ir tik 1964 m. išleidę be jokių sąlygų dėl gyvenamosios vietos54.

Antra, net ir gavę leidimą grįžti į tėvynę, čia parvykusieji susidūrė su kliūtimis, sukurtomis biurokratų, nuo kurių priklausė jų priregistravimas ir įsidarbinimas. Kildavo sunkumų ir vaikus registruojant į mokyklą. Tremtiniai jautė priešiškumą ir iš visuomenės pusės.

Prisimenama nuvilianti tėvynės tikrovė: „Žodį „tremtinė“, išrėžtą tiesiai į akis, pirmą kartą išgirdau jau Lietuvoje“, „niekas čia mūsų nelaukė“, „[t]ai buvo tarsi naujas ištrėmimas“, „[s]avo krašte buvome diskriminuojami: skriaudė, tyčiojosi, nepripažino jokių nuopelnų“. Tėvynė pasitikusi it kokia „pamotė“55.

Ieškojusi paprasto darbo, moteris gauna atsakymus: „kadangi jūs buvote išvežta į Sibirą, tai į darbą priimti negalime!“, „ištremtųjų nepriima“56. Pastangos gauti darbą ar net kad vaikus priimtų į mokyklą įvardijamos kaip „kryžiaus keliai“57. Atnešę dokumentus darbintis išgirsta: „su jūsų dokumentais nepriimam“58, „my takich ne beriom!“59 Aukštojoje mokykloje dėstytojai, „daugiausiai lietuviai staliniečiai, tokius kaip aš išdavikais vadino (žiūrėdami kaip reaguosim)“60. Diskriminacija jaučiama nuolat: „Visas mano gyvenimas gimtinėje iki Lietuvos atgimimo buvo tarsi paženklintosios“61. Buvusiems tremtiniams dažniausiai po vargų pavyksta įsidarbinti ar įveikti kitas kliūtis, bet tai paprastai lemia atsitiktinumas: sutiktas geras žmogus ar koks ankstesnis pažįstamas, kuris užjaučia.

Atstūmimą tremtiniai jautė ir iš visuomenės pusės. Įvairūs „patriotai“ klijavo etiketes „ne tik buvusiems tremtiniams, bet ir jų vaikams“, „nedaug kas užjautė grįžusius“. Būdavo vadinami „ne mūs žmogus“62. Tremtiniai troško grįžti „į tą brangią Tėvynę, o radome visur nepasitikėjimą, baimę. Sibire buvome lygūs tarp lygių, o čia jaučiausi tarsi „raupsuotoji“63. Buvę kolegos apsimetė „nepažįstą“, tai stiprino išmestumo iš gyvenimo jausmą64. Kai kurios tremtinių šeimos liko Sibire, kai išsiaiškino, „kad Lietuvoje nelaukiami“65.

Atstūmimo priežastis tremtiniai siejo su stalinizmo idėjų ir nuostatų gajumu Lietuvoje: „Nors stalinizmo klaidos buvo pasmerktos, bet stalinistai dar viešpatavo iškėlę galvas“66. Jie jautė, kad Stalino kultas ir jo sukeltos neteisybės taip ir nebuvo pasmerktos, Stalino pakalikai „tapo personaliniais pensininkais, juos visi gerbia“67. Masinių tremčių vykdytojai taip ir nebuvo viešai įvardyti, neteisingumas – neatstatytas: „Štai ten gyvena mus įdavę. Jie gyvena pasiturinčiai, visi sveiki ir valdžioje, turi plačias pažintis – „blatą“, o mes, kurie priešinomės, iš tremties grįžome be sveikatos, netekę namų“68.

Trečia, bene skaudžiausia tremtinių atstūmimo patirtis yra artimų žmonių atstūmimas. Kai kada grįžus nepavyksta užmegzti asmeninio ryšio net su pačiais artimiausiais. Moteris grįžta ir nebeatstato ryšio su giminėmis ir net su sūnumi: „radau visai kitą, nepažįstamą žmogų. Neberasdavau bendros kalbos nei su motina, nei su dėde. Kažkoks kamuolys atsirasdavo krūtinėje. Mama mano pasakojimus laikė pasakomis…“69 Prisimenama ne viena istorija apie Lietuvoje vaikus palikusias mamas: „Kiek vėliau tokios motinos patirdavo skausmo, kai jų, sugrįžusių Lietuvon, nepripažindavo vaikai. Gėdydavosi tremtinės motinos…“70

Vieną grįžusią tremtinę išnaudojo giminaičiai: „reikėjo prižiūrėti vaikus, tvarkyti namus, mokytis naktimis. […] Giminaičiai malonūs, kol nepaliečiama jų kišenė ir ramybė“71. Nepriimta giminaičių, mergina išvažiavo atgal į Sibirą72. Esama istorijų, kai giminaičiai grįžusiems padėdavę, nors tai toli gražu netapo taisykle. Nusivylęs gyvenimu tėvynėje vyras „su sielvartu“ rengiasi grįžti į Sibirą, bet pagelbsti svainis ir sesuo73.

Atstumtumas tėvynėje iš tautiečių pusės, jautimasis svetimu tautinėje bendruomenėje tremtinių prisiminimuose kontrastuoja su Sibire ar net Lietuvoje sutiktais gerais ir užjaučiančiais kitų tautybių žmonėmis. Priklausymas tautinei bendrijai negarantuoja žmogaus gerumo, artimumo, solidarumo ar žmogiškumo. Tremtiniai sutinka gerų ir blogų rusų, gerų ir blogų lietuvių.

Net ir vežant į Sibirą minimas koks nors geras rusų kareivis ir sutikti žmonės, kurie padeda išgyventi74. Sibire neretai solidarumas ir pagalba nebuvo grįsti nacionaliniu bendrumu. Pareigūnais tapę lietuviai „lietuvius spaudžia labiau negu rusai“ ar kitaip blogai elgėsi su tautiečiais75. Paprasti rusai, suomiai ar kitų tautybių atstovai parodydavo daug atjautos ir net išgelbėdavo gyvybes.

Rusai ir kitų tautybių žmonės vertinami kaip artimi tremtiniams nelaimėmis, beteisiškumu, kai „visa Rosija dabar katorgoj“76. Jaučiamas istorinio bendro likimo solidarumas: „Baisus komunistų jungas slegia ne tik mus, bet ir pačią rusų tautą!“77 Rusai vadinami „vargo broliais ir sesėmis“, kuriems norima nusilenkti, nes jie palikę geriausius prisiminimus78. Moteris tremties pabaigoje apsistoja Sibire rusų šeimoje: jie nuoširdūs, užjautė ir ramino, patys skambindavo į saugumą, prašydami jai leidimo grįžti į Tėvynę79. Geologai ekspedicijoje įdarbino tremtinę ir „mūru stojo ginti manęs! Nepažįstami, svetimi“80. Nelegaliai į Lietuvą grįžusį tremtinį nežinodamas, bet veikiausiai nujausdamas jo biografiją, įdarbino viršininkas rusas Kuzminas, „senas bolševikas“: „Už jo pečių mes sėdėjom kaip Dievo užanty, nes jis buvo labai geras žmogus“81.

Tremtiniai mini, kad jų gebėjimus rusai Sibire vertinę daug labiau nei tautiečiai grįžus į tėvynę: „savi, lietuviai, elgėsi kaip su kitos rasės žmonėmis, o Bykove ir Jakutske mūsų žmonėms buvo rodomas didžiausias pasitikėjimas, buvo skiriami aukštesnėms pareigoms, įvertinami“82; „Skaudu, kad svetur tave gerbė, o tėvynėje tau drebia purvą į sielą… Rusijoje nė vienas vietinis gyventojas man neprikišo, jog aš blogas vien dėl to, kad esu tremtinys“83. Sunkiai rasdami kalbą su bendraamžiais Lietuvoje, kuriems „buvo sunku suprasti mane, man juos“, net ir tuokiasi su tremtiniais, kurių panaši patirtis84.

Tremtiniai prisimena ir daug blogų, žiaurių, savanaudiškų rusų, viršininkų ar prižiūrėtojų, kurie visai nerodė žmogiškumo. Pasakoja ir apie daug atvejų, kai tremtyje gelbėdavę būtent tautiečiai. „Gerieji lietuviai“ padėdavo nusipirkti duonos85, o nuvažiavę į artimiausią miestą su reikalais, dirbti ar dėl ligos, dažnai apsistodavo lietuvių šeimose. Nusilpus vaikui, „aplankęs visai nepažįstamas žmogus agronomas lietuvis, paskui surinko iš žmonių pinigų, jai davė“86. Tai išgelbėjo vaikui gyvybę. Vėlesniais tremties metais į lietuvio šermenis „visuomet susirinkdavo visi čia gyvenantys lietuviai tremtiniai“87. Tėvynę tremtiniai taip pat prisimindavo bendruose susibūrimuose, ir tai guosdavo.

Kito žmogaus vertę tremtiniai nustato ne pagal jo tautinį artimumą, o pagal užuojautą ir žmogiškumą. Atsiminimuose „mes“ nėra konstruojama tautiniu pagrindu ar per tautinius skirtumus. Kentėjimo ir mirties patirtys formuoja tam tikrą transnacionalinę kenčiančiųjų bendruomenę. Tautinė bendruomenė jos atžvilgiu yra silpna, nevienijama bendros patirties, nėra stipresnio emocinio pagrindo prie jos prisirišti.

Grįžę į tėvynę tremtiniai aptinka tautą tokioje būklėje, kurią Smithas įvardija kaip „nuosmukį“, kai ankstesnės vertybės nebegalioja ir nėra aiškios kolektyvinės tapatybės idėjos, „iš kurios kiekviena ir bet kuri individuali tapatybė semiasi gyvybės ir prasmės“, randasi „asmeninės tremties ir bendruomenės betiksliškumo“ jausmas88. Iki pat atgimimo tremtiniai Lietuvoje gyveno kaip svetimieji, atstumtieji, kurių patirties didžioji lietuvių dalis nenorėjo girdėti ir jos pripažinti.

Tautos susitaikymo pagrindas: Tėvynė – mirusių protėvių žemė

Grįžę į tėvynę tremtiniai iš pirmo žvilgsnio susiduria su praktine situacija, kuri visiškai prasilenkia su poetiniu tėvynės įvaizdžiu, teikusiu jiems paguodą tremtyje. Ryšys su tėvyne neveda per tautinę bendriją, kuri yra subyrėjusi. Ryšys su tėvyne atstatomas stiprinant tėvynės kaip šventos žemės, visų lietuvių gyvenimo tikslo, vaizdinius. Tai yra labiau mirusiųjų nei gyvųjų žemė.

Atstumti tautiečių, tremtiniai išgyvena labai stiprų ryšį su tėvyne: „Išrauti su šaknimis, pakirptais sparnais, per vargus ir kančias mes sugebėjome vėl prigyti savo gimtoj žemelėj tik todėl, kad ją labai mylėjome…“89 Paleistas iš lagerio vyras svarsto, „gal ir nelaukia niekas čia manęs. Bet dabar man nusispjaut į jų nuomonę, aš jau namuose“90. Sibire tegyveną „mielieji jakutai“, o lietuvis esąs reikalingas „savo tautai, savo Tėvynei“, o ne „svetimoje žemėje tarp svetimų“91 Kai vyrui siūlo likti Sibire sakydami, kad tėvynėje niekas nelaukia, šis reaguoja: „čia man žemė svetima“92.

Tėvynės žemės net ir išorinis pavidalas, jos gamta teikia lietuviui harmonijos ir pilnatvės jausmą. Visai kitokia Sibiro žemė, kurioje nematyti žemės, žolės ar medžių: „Trokštame savo žaliosios žemės“93. Grįžus tėvynės artumas teikia paguodą moteriai net mirus vyrui, likus be namų, nes esama „prie savųjų, kur kiekvienas medelis, kiekvienas takelis taip mielas širdžiai“94.

Buvimas tėvynėje suteikia amžinybės jausmą: „nebeliko pačių artimųjų, todėl tėviškė atrodo kaip kapai, ir tik ežeras nepaliaujamu šnarėjimu kviečia gyventi, ant sudegusios praeities pelenų kurti naują gyvenimą“95. Tėvynės žemė matoma kaip amžina, nepaisant besikeičiančių kartų, jų nesutarimų ir patiriamų kančių, priima gyvuosius ir mirusiuosius. Lietuvis siekia grįžti į tėvynę, kad miręs galėtų su ja susijungti. Mirtis ir atgulimas tėvynės žemėje simboliškai ir reiškia galutinai atstatytą ryšį su ja.

Tremtiniai svajojo sugrįžti numirti ir būti palaidoti tėvynėje, o ne likti svetimoje Sibiro žemėje, nepriimančioje nei gyvųjų, nei mirusiųjų. Vaikas Sibire tebijo vieno dalyko, kad „neteks grįžti į Lietuvą, teks pasilikti čia amžinai“96. Privežus vyrą prie barako, jam dingteli, kad čia teks kaulus palikti, „ir šiurpas nukrato mane“97.

Vyras tremtyje nusprendžia nusižudyti. Jis kreipiasi į Dievą mesdamas kaltinimą abejingumu ir pateikia vienintelį galutinį prašymą: „Jei esi teisingas, nevaryk mano sielos nei į pragarą, nei į skaistyklą, nei į dangų, o leisk jai sugrįžti į Lietuvą ir ištirpti gimtoje žemėje!“98 Dvi „senyvos moterėlės“ bėga iš lagerio, nes „numirti Lietuvoje troško“99. Leidžiamasi į apmąstymus: „Baisu būtų pasilikti gulėti ant nykaus kalnelio, kai kiti lietuviai išvažiuos namo“100. Prisimenama, kad tremtiniai labai mėgę dainą „Ir vieno tetrokštu, o Viešpatie geras, leisk mirti Tėvynės laukuos“ ir troškę būti palaidoti „šventoje Lietuvos žemelėje“101. Tremtiniai net pavydėję pokariu žuvusiems partizanams, nes žūtis miške – „savoje tėvynėje ir už tėvynę, užkas Lietuvos žemėje“102. Tremiama moteris pasiėmė saują tėvynės žemės, „relikviją“, kurios kitos tremtinės pavydi. Moteris prisako: „į karstą įdėsit, ir bus man kaip namie…“103 Mirus tėvui, nevilties apimta dukra jam priekaištaudama dėl mirties šaukia: „tu taip norėjai grįžti, tėveli, tu nematysi Lietuvos!“104

Sibiro žemė nepriima mirusiųjų, yra jiems svetima. Lede iškirsti kapai netrukus išplaunami: „net kaulai ramiai ilsėtis negali. Kur yra amžinas įšalas – ten laidoja negiliai“105. Tolimojoje šiaurėje mirusieji laidojami į ledines duobes, kurias „jūra, pamažu plaudama, negailestingai griauna, kapai virsta į vandenį kartu su karstais ir palaikais…“106 Artimųjų kapai nuolat ỹra, „amžino įšalo žemė nesuteikia ramybės net mirusiems“107.

Sibire net ir įrengtos kapinės nėra mirusiesiems tinkamos, jos niūrios ir apleistos, „vasarą jose ganosi karvės“108, „trinasi priemiesčio gyventojų ožkos, kapstosi starai“109. Tokia palaidojimų ir kapinių būklė vertinama kaip „kapų išniekinimas“110, nors vietiniams tai neatrodo nenormalu. Laidojimo „ceremonijos“, ypač masiškai mirštant pirmiesiems tremtiniams, taip pat neprimena žmogui pritinkančio laidojimo. Mirusieji kraunami į krūvas, kuriose ir praguli ilgą laiką. Karstai kalami iš senų tvoros lentų ar laidojama visai be karsto.

Grįžti į tėvynės žemę bent po mirties tampa didžiausia tremtinių svajone ir jų artimųjų misija. Išvažiuodami į Lietuvą tremtiniai aplanko savo artimuosius apleistose kapinėse, atsisveikina ir pažada: „Ir Tu sugrįši į savo Tėvynę“111. Mintis, kad bus palaidota tėvynėje, buvusiai tremtinei sunkumuose suteikia paguodos ir prasmės ruošiantis „paskutinei kelionei“112.

Grįžusieji į tėvynę jaučia, kad turi įvykdyti tam tik­rą skolą mirusiems Sibire: juos parvežti ir palaidoti į tėvynę. Tai simboliškai suvokiama ne vien kaip jų troškimo įgyvendinimas: „Mamytė labai norėjo nors numirti grįžti į Lietuvą“113, bet ir kaip įsitikinimas, kad tik atsidūrę tėvynėje jų palaikai galės ilsėtis ramybėje, bus atstatytas tremties nutrauktas būtinas lietuvio ir tėvynės ryšys.

Dar prieš prasidedant Atgimimui buvę tremtiniai grįžta į Sibirą prie artimųjų kapų. Moteris paima maišelį smėlio nuo mamos kapo, gauna leidimą Lietuvoje kapinėse netikram kapui: „užkasiau smėlį, supyliau kauburėlį jos garbei Lietuvoje“114. Vėliau pastato ir paminklą. Vyras nuveža Lietuvos žemės ant mirusio tėvo kapo, jį pažymi metaliniu kryželiu115. Minimi atvejai, kai palaikai pervežami į Lietuvą „pusiau slapta“116.

Tik prasidėjus atgimimui, 1988 m. kuriantis tremtinių ir politinių kalinių organizacijoms, pradėtos organizuoti individualios ir valstybės remiamos ekspedicijos tremtinių palaikams iš Sibiro parvežti. Negalint parvežti visų mirusiųjų Sibire, simboliškai buvo užmezgamas ir įtvirtinamas jų ir tėvynės ryšys laidojimo vietose statant kryžius. 1989 m. liepos pabaigoje buvo surengtos ypač iškilmingos tremtinių palaikų, atskraidintų į Kėdainių karinį oro uostą, sutiktuvės. Tai išaugo į tautiniais ženklais pažymėtas visos tautos iškilmes.

Net jei amžininkai šias ekspedicijas vertino kaip nekrokulto išraišką, tremtiniams tai buvo gana natūralus, iš jų patirties kylantis dalykas. Kiekvienas tremtinys svajojo grįžti į Lietuvą, „taip pat ir mūsų tėvas. Mes tik vykdom jo valią“117, „Sibiro kankiniai čia buvo tik laikinai užkasti, jie nebuvo užmiršti, laukė mūsų, kad pasiimtume juos į Tėvynę“118.

Tėvynės kaip šventosios mirusių protėvių žemės vaizdiniai yra tremtinių ryšio su Lietuva raktas, kaip jaustis „savais“ nepaisant bendruomenės atstūmimo. Tai yra raktas į tai, ką galima pavadinti tremtinių siūlomu nacionalinio susitaikymo pasakojimu. Tėvynės žemė neatstumia nė vieno, kuris jaučia jai artimumą. Galutinė žmogaus gyvenimo prasmė po visų kančių yra pasiekiama atgulus į tėvynės žemę. Moteris, papasakojusi apie patirtas kančias, mamos mirtį, tėvynėje gyvenančius privilegijuotus personalinius pensininkus, kitiems sukėlusius daug skriaudų, baigia raginimu: „Nereikia pykčio, nereikia keršto. Turėdami tokią gražią Tėviškę su jos ežerais, miškais, kloniais ir kalneliais, privalome prisidėti prie jos gražėjimo, prie jos atsinaujinimo“119. Išlikimu ir sugrįžimu besidžiaugianti kita moteris prisiminimus baigia amžinybės tėvynėje vaizdiniu: „Ateis laikas – manęs nebus, čia stovės kiti, gal ne tokie liūdni ir ne tiek likimo ir piktų žmonių nuskriausti“120.

Tėvynės kaip šventos mirusiųjų (ir gyvųjų) žemės pasakojimas suteikia pagrindą susitaikymo pasakojimui. Tėvynės žemė yra svetinga labai skirtingiems suskilusios nacijos žmonėms: budeliams ir aukoms, kentėjusiems nuo okupacijos ir gavusiems iš jos naudos. Kad ir tokiems skirtingiems, ji visiems vienodai yra sava. Ji susieja gyvuosius ir mirusiuosius į bendriją, neutralizuoja gyvųjų patirtas kančias ir neteisybes, palaiko kolektyvinę tautos egzistenciją. Galutinis tautos susitaikymas įvyksta per mirtį visiems, laimingiems ir nuskriaustiems, sugrįžus į tėvynės žemę.

Tautos atsinaujinimas: universalizuota kančia ir nepriimtas susitaikymo siūlymas

Tremtinių prisiminimai stipriai kontrastavo su per sovietinį laikotarpį suformuota kolektyvine atmintimi. Jie jai metė iššūkį. Be to, juose neretai labai atvirai pasakojama apie individualią kančią ir mirtį. Visuomenės pokytis, tremtinių ir kitų žmonių grupių liudijimų atsiradimas reiškė, kad būtina nauja kolektyvinė atmintis, suteikianti pagrindą apjungti skirtingas sovietines patirtis. Tremtiniai, kaip parodyta, prisiminimuose siūlė savitą kelią tokiai atminčiai kurti, išryškindami tėvynės kaip šventosios gyvųjų ir mirusiųjų žemės simboliką. Tačiau atgimstant tautai tremtinių siūlomas kelias nebuvo priimtas. Jų kančios ir mirties patirtys buvo pasitelktos konstruojant politiniams ir bendruomenės tikslams daug parankesnį pasakojimą apie visos tautos kančią sovietmečiu.

Kuriant tokį pasakojimą tremtinių prisiminimai pirmiausia suprasti ir pasitelkti kaip liudijimai apie kančią, kurią sukėlė sovietų režimas ir okupacija. Kančia tapo universalizuota, susieta su kiekvieno sovietmečio ir okupacijos paliesto tautiečio patirtimi. Tremtiniai kentėjo ir paliko sukrečiantį liudijimą. Tačiau kentėjo ir iš Lietuvos į Vakarus pasitraukę išeiviai. Kentėjo ir likusieji tarybų Lietuvoje. Universalizavus kančią, net ir sovietinės nomenklatūros atstovai galėjo imti jaustis viduje kentėję ar patyrę sąžinės kančių, kad turėję persekioti savo tautiečius121.

Poetas Bernardas Brazdžionis 1989 m. kaip naujos epochos pranašas atvyksta į Lietuvą. Jis susitinka su tremtiniais. Čia kalbama apie Lietuvos nueitą Golgotos kryžiaus kelią, dviejų tremčių susitikimą122. Jo vizitas tarsi simbolizavo skirtingų Lietuvų, tremties Lietuvos, išeivių Lietuvos ir pasilikusios Lietuvos susijungimą ir susitaikymą.

Šventos vienijančios žemės sąvoka ar net simbolis, sekant Smitho idėja, tebuvo viena tautą galinčių vienyti atramų. Jos nepakako kuriant emociškai paveikų, visiems ir kiekvienam prasmingą tautinį pasakojimą. Kenčiančios tautos vaizdinys palietė bent tris iš keturių pamatinių tautiškumo matmenų: bendruomenės, teritorijos, istorijos ir likimo123.

Kaip pastebėjo Neringa Klumbytė, kentėjimo, kankinystės, pasipriešinimo ir aukojimosi kategorijos, susietos su tautos praeitimi ir dabartimi, Atgimimo laikotarpiu mobilizavo individualias jausenas, padėjo grįsti teisę į nepriklausomybę: sovietai buvo okupantai, kalti dėl lietuvių kančių124. Sovietmetis imtas plačiai suprasti kaip okupacija, sukėlusi visai tautai kančią, o tremtinių gyvenimai – kraštutinės tos pačios bendros kančios patirtys. Visos tautos viktimizacijos, remiantis tremtinių pasakojimais, procesai vyko ir kitose Baltijos šalyse. Jie reiškė, kad išgyvenusieji kančią ir mirtį liudytojai tapo nedideliu epizodu labai plačios aprėpties istorijoje apie tautą kaip auką125.

Kančios sąsaja su okupacija kaip prievarta leido stip­riai išplėsti ir pačią tremties sąvoką, ją paverčiant tam tikra abstrakcija. Violeta Davoliūtė analizavo Atgimimo laikotarpiu atsiradusią metaforą „mes visi esame tremtiniai“, kai tremties sąvoka buvo universalizuota, aiškinta ne vien kaip tiesioginė tremtis, bet ir kaip atplėšimas nuo žemės, kalbos ir kultūros126. Į ją įtraukta ir Lietuvos SSR gyvenusios kartos, paliestos modernizacijos ir industrializacijos, masiškai persikėlusios iš kaimo į miestą, dėl to patyrusios kultūrinę traumą, patirtis.

Tremties, kančios universalizacija kuriantis tautiniam pasakojimui buvo svarbi, nes sucementavo tautinę atmintį, individualias patirtis susiejo su kolektyviniu pasakojimu. Savo patirtis įvardyti kaip vidinę kančią ar tremtį galėjo veikiausiai kiekvienas sovietmečiu gyvenęs lietuvis, nepatyręs realios tremties ar kančią sukeliančių persekiojimų. Kiekvienas galėjo pasijausti ne vien nukentėjusiu, bet ir tam tikru rezistentu.

Bendro tautinio pasakojimo kūrimas, prasidėjęs Atgimimo laikotarpiu, marginalizavo tremtinių kančios ir mirties patirtį, neutralizavo jos išskirtinumą. Juo labiau tapo nebepastebimi prasmės ir simboliai, kurie tremtiniams leido išgyventi kančią, nuo jos atsiriboti ir rasti atspirtį kaip tam tikro kolektyvo individams. Šis straipsnis ir yra skirtas bent kiek sumažinti tokią užmarštį.

Straipsnis parengtas vykdant mokslinių tyrimų projektą ,,Mirties politika sovietinėje Lietuvoje: prasmės, ritualai, simboliai, jausmai“ (reg. Nr. P-LIP-20-54), kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą.

Šis tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ nr. 4.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.

1 Vieda Skultans, The Testimony of Lives: Narrative and Memory in Post-Soviet Latvia, London, New York: Routledge, 1998, p. 43, 61.

2 Inese Treimane; cit. iš: Viktorija Jonkutė, Kolektyvinė atmintis XX a. pab. tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje spaudoje, Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2020, p. 135, in: https://doi.org/10.15388/vu.thesis.76https://orcid.org/0000-0003-0242-175X.

Anthony D. Smith, Myths and Memories of the Nation, Oxford: Oxford University Press, 1999, p. 62–68.

4 Anthony D. Smith, The Cultural Foundations of Nations: Hierarchy, Covenant, and Republic, Malden, etc.: Blackwell Publishing, 2008, p. 40–46.

5 Anthony D. Smith, Myths and Memories of the Nation, p. 64, 219.

6 Anthony D. Smith, The Cultural Foundations of Nations, p. 43.

7 Ibid., p. 46.

8 Žr. Leiskit į tėvynę: Tremtinių atsiminimai, sudarė Kęstutis Pukelis, Kaunas: Šviesa, 1989; Amžino įšalo žemėje, vyresniam mokykliniam amžiui, sudarė Aldona Žemaitytė, Vilnius: Vyturys, 1989; Ešelonų broliai, sudarė Albina Venskevičienė, Vilnius: Vyturys, 1991; Ešelonų sesės, sudarė Albina Venskevičienė, Vilnius: Vyturys, 1994; Kryžius šiaurėje, sudarė Eugenijus Ignatavičius, Vilnius: Vyturys, 1992; Tremties keliais, sudarė Leopoldas Stanevičius, Vilnius: Mintis, 1992.

9 Žr. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti 2003-12-17 išvados „1941 m. birželio 14–18 d. trėmimai“, pagrįstos Arvydo Anušausko istoriniu tyrimu: https://www.komisija.lt/tyrimai/ii-pirmoji-sovietine-okupacija-1940-1941-m/1-sovietinio-rezimo-nusikaltimai/1-3-masiniai-gyventoju-tremimai.

10 Никита Хрущёв, „О культе личности и его последствиях: Доклад первого секретаря ЦК КПСС тов. Хрущёвa Н. С. XX сьезду Коммунистической партии Советского Союза“, 1956-02-25, in: Известия ЦК КПСС, 1989, nr. 3, p. 128–170, žr. https://elar.urfu.ru/bitstream/10995/213/2/hruchev.pdf.

11 Ibid., p. 133, 152.

12 Regina Laukaitytė, „Stalino asmens kulto adaptacija ir demontavimas Lietuvoje 1944–1961 m.“, in: Stalininis režimas Lietuvoje 1944–1953, sudarė Regina Laukaitytė, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014, p. 172.

13 Algis Samajauskas, Ąžuolai nebijo vėtrų: Atsiminimai apie Motiejų Šumauską, Vilnius: Gairės, 2005, p. 136.

14 Alain Blum, Emilia Koustova, „A Soviet Story: Mass Deportation, Isolation, Return“, in: Narratives of Exile and Identity: Soviet Deportation Memoirs from the Baltic States, edited by Violeta Davoliūtė, Tomas Balkelis, Budapest, New York: Central European University Press, 2018, p. 37–38.

15 Violeta Davoliūtė, „„We Are All Deportees“: The Trauma of Displacement and the Consolidation of National Identity during the Popular Movement in Lithuania“, in: Narratives of Exile and Identity, p. 136.

16 Alain Blum, Emilia Koustova, op. cit., p. 38.

17 Žr. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/6e09a4d06d8211e5b316b7e07d98304b?jfwid=bnp209jzp.

18 Justas Paleckis, Dviejuose pasauliuose: Atsiminimai, Vilnius: Vaga, 1983, p. 397.

19 Ibid., p. 503.

20 Anna Mikonis, Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Kinas sovietų Lietuvoje: Sistema, filmai, režisieriai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015, p. 165.

21 Antanas Sniečkus, Su Lenino vėliava: Straipsniai, kalbos ir pranešimai, t. 1: 1927–1969, Vilnius: Mintis, 1977, p. 212.

22 Anna Mikonis, Lina Kaminskaitė-Jančorienė, op. cit., p. 381–383.

23 Aleksandras Solženicynas, Viena Ivano Denisovičiaus diena, iš rusų kalbos vertė Antanas Pakalnis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963.

24 Žr. Justinas Marcinkevičius, „Reabilituota – 1970 metais“, in: Literatūra ir menas, 1988-05-28.

25 Dalia Grinkevičiūtė, „Lietuviai prie Laptevų jūros“, in: Pergalė, 1988, nr. 8, p. 151–159.

26 Apie tai žr. Saulė Matulevičienė, „Dokumentinė literatūra: Pokario ir tremties prisiminimai“, in: Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002), sudarė Giedrius Viliūnas, Vilnius: Alma littera, 2003, p. 323.

27 Žr. Leiskit į tėvynę; tais metais išleista ir Amžino įšalo žemėje.

28 Matulevičienė skaičiuoja, kad 1988–2002 m. tremties ir pokario rezistencijos atsiminimų knygų ir knygelių išleista per 500 (žr. Saulė Matulevičienė, op. cit., p. 320). Reikia turėti galvoje, kad kai kuriose knygose surinkta po keliolika ar keliasdešimt prisiminimų.

29 Leiskit į tėvynę, p. 58.

30 Taip, kaip sąvoką vartoja William M. Reddy, The Navigation of Feeling: A Framework for the History of Emotions, Cambridge: Cambridge University Press, 2001.

31 Leiskit į tėvynę, p. 73, 86, 129, 226.

32 Ešelonų sesės, p. 70.

33 Amžino įšalo žemėje, p. 69.

34 Ibid., p. 75.

35 Elžbieta Ribokienė, Mano tremties prisiminimai, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 1995, p. 27.

36 Kryžius šiaurėje, p. 108.

37 Leiskit į tėvynę, p. 192.

38 Ibid., p. 85, 188.

39 Ibid., p. 225.

40 Ešelonų sesės, p. 362.

41 Ešelonų broliai, p. 85.

42 Tomas Balkelis, „Ethnicity and Identity in the Memoirs of Lithuanian Children Deported to the Gulag“, in: Narratives of Exile and Identity, p. 60

43 Leiskit į tėvynę, p. 83.

44 Pakelės medžiai: Aldonos, Stasio, Kazimiero, Vytauto ir Algirdo Raklevičių prisiminimai, Vilnius: Lietutis, 1999, p. 41, 5.

45 Kryžius šiaurėje, p. 203.

46 Leiskit į tėvynę, p. 37.

47 Tremties keliais, p. 149.

48 Ibid., p. 212.

49 Vladas Šarka, Pragaro turguje, Vilnius: Mintis, 1992, p. 146, 147.

50 Panašias tautiškumo reliatyvizavimo tendencijas lietuvių tarpe yra pastebėjusi Dalia Leinartė, lygindama tremtinių moterų lietuvių ir lenkių tremties patirtis; žr. Dalia Leinartė, „Lithuanian Women and Lithuanian Men in Soviet Exile: Living Through Trauma“, in: Maps of Memory: Trauma, Identity and Exile in Deportation Memoirs from the Baltic States, edited by Violeta Davoliūtė and Tomas Balkelis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 72–89.

51 Amžino įšalo žemėje, p. 96.

52 Leiskit į tėvynę, p. 87, 132.

53 Stasė Striškienė, Ilga povestuvinė kelionė: Prisiminimai, Vilnius: Pradai, 1995, p. 319.

54 Elžbieta Ribokienė, op. cit., p. 28, 29.

55 Leiskit į tėvynę, p. 291, 75, 112, 272, 45.

56 Ibid.

57 Ibid., p. 51.

58 Ibid., p. 75.

59 Amžino įšalo žemėje, p. 119.

60 Ibid., p. 90.

61 Kryžius šiaurėje, p. 204.

62 Leiskit į tėvynę, p. 113, 118.

63 Ibid., p. 133.

64 Ibid.

65 Vincas Algirdas Pranckietis, Baikalo žvejys: Prisiminimai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p. 98.

66 Leiskit į tėvynę, p. 270.

67 Amžino įšalo žemėje, p. 138.

68 Pakelės medžiai, p. 30.

69 Stasė Striškienė, op. cit., p. 223.

70 Tremties keliais, p. 210.

71 Stasė Striškienė, op. cit., p. 223.

72 Leiskit į tėvynę, p. 117.

73 Ešelonų broliai, p. 90.

74 Pakelės medžiai, p. 21.

75 Leiskit į tėvynę, p. 229, 104.

76 Ibid., p. 98, 200.

77 Vladas Vyšniūnas, Šiaurės eskizai, sudarė Liudvikas Gadeikis, Vilnius: Periodika, 1990, p. 67.

78 Tremties keliais, p. 324.

79 Leiskit į tėvynę, p. 256.

80 Amžino įšalo žemėje, p. 80.

81 Ešelonų broliai, p. 93.

82 Stasė Striškienė, op. cit., p. 319.

83 Tremties keliais, p. 323.

84 Stasys Žižys, Jaunystę atidavėm tėvynei: Prisiminimai, poezija, dokumentika, Ukmergė: S. Žižys, 1998, p. 65.

85 Elžbieta Ribokienė, op. cit., p. 19.

86 Leiskit į tėvynę, p. 19.

87 Vladas Šarka, op. cit., p. 237.

88 Anthony D. Smith, Myths and Memories of the Nation, p. 67.

89 Ešelonų sesės, p. 411.

90 Stasys Žižys, op. cit., p. 63.

91 Tremties keliais, p. 404, 397.

92 Stasys Žižys, op. cit., p. 61.

93 Tremties keliais, p. 378.

94 Elžbieta Ribokienė, op. cit., p. 29.

95 Tremties keliais, p. 244.

96 Pakelės medžiai, p. 8.

97 Ešelonų broliai, p. 38.

98 Vladas Vyšniūnas, op. cit., p. 31.

99 Amžino įšalo žemėje, p. 85.

100 Ešelonų sesės, p. 367.

101 Ibid., p. 479.

102 Stasys Žižys, op. cit., p. 5.

103 Amžino įšalo žemėje, p. 59.

104 Stasė Striškienė, op. cit., p. 90.

105 Amžino įšalo žemėje, p. 92.

106 Tremties keliais, p. 377.

107 Kryžius šiaurėje, p. 156.

108 Ešelonų sesės, p. 373.

109 Amžino įšalo žemėje, p. 83.

110 Tremties keliais, p. 347.

111 Vladas Šarka, op. cit., p. 245.

112 Leiskit į tėvynę, p. 46.

113 Amžino įšalo žemėje, p. 130.

114 Ibid., p. 138.

115 Ešelonų broliai, p. 468.

116 Vladas Šarka, op. cit., p. 237.

117 Algirdas Starkevičius, Tremtyje: lespromhozas, Vilnius: Pozicija, 1997, p. 4.

118 Ešelonų broliai, p. 19.

119 Amžino įšalo žemėje, p. 139.

120 Tremties keliais, p. 244.

121 Žr. mano analizę apie Justino Marcinkevičiaus Mindaugo simbolinius įvaizdžius: Nerija Putinaitė, Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2019, p. 281–310.

122 Filme Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas (rež. Algirdas Tarvydas), 1997; žr. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/10591/dokumentinis-filmas-bernardas-brazdzionis-sugrizimas.

123 Anthony D. Smith, The Cultural Foundations of Nations, p. 40–46.

124 Neringa Klumbytė, „Ethnographic Note on Nation: Narratives and Symbols of the Early Post-socialist Nationalism in Lithuania“, in: Dialectical Anthropology, 2003, t. 27, nr. 3–4, p. 286.

125 Aro Velmet, „Breaking the Silence? Contradiction and Consistency in Representing Victimhood in Baltic Museums of Occupations“, in: Narratives of Exile and Identity, p. 194.

126 Violeta Davoliūtė, op. cit., p. 121.