Uždaryti
2021-09-25 19:23:01
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Nerija Putinaitė. Kam rūpi Nacionalinis susitarimas dėl švietimo

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė ne kartą nurodė, kad dar šios Seimo pavasario sesijos pabaigoje būsiąs priimtas Nacionalinis susitarimas dėl švietimo. Tą ragina daryti ir prezidentas Gitanas Nausėda. Susitarimo idėja grįsta dideliu lūkesčiu, kurį palaiko ne vien prezidentas, net ir dalis valdančiųjų partijų. Tikėtasi, kad susitarimas nubrėš ilgalaikio pokyčio švietime tikslą.

Partijų susitarimas reikštų, kad net keičiantis valdantiesiems, šio tikslo būtų nuosekliai laikomasi. Kas, savo ruožtu, lemtų pokyčių rezultatų tvarumą. Vis dėlto Nacionalinio susitarimo dėl švietimo rengimo procesas ir faktas, kad iki šiol veikiausiai niekas nėra matęs jo teksto, kelia didelių abejonių, ar jis apskritai bus pasirašytas.

Susitarimai gali būti reforminiai, finansavimo didinimo ir jokie. Pirmieji reikštų sutarimą dėl struktūrinių pokyčių, antrieji – numatytų didinti finansavimą tam tikrai sferai, tretieji – apsiribotų bendromis frazėmis ir deklaracijomis gerinti situaciją. Pats susitarimo faktas nebūtinai jau reiškia, kad nuostatos bus įgyvendintos. Tačiau gali būti svarbus ir kaip tam tikra ketinimų deklaracija.

Nacionalinis susitarimas dėl švietimo būtų reikšmingas švietimo ateičiai, jei jame atsirastų konkrečių nuostatų, peržengiančių dabartinę status quo situaciją. Kita vertus, jis veikiausiai nebūtų nereikšmingas, jei jame būtų numatyti ketinimai didinti finansavimą švietimui ar kelti atlyginimus. Partijoms daug lengviau sutarti dėl finansavimo didinimo, „pagal galimybes“ ar vien šiaip reiškiant gerus ketinimus nei dėl reforminių nuostatų. Lengviausiai pasiekiami susitarimai, susiję su finansavimo didinimu, neliečiant esamo sistemos funkcionavimo status quo. Toks buvo 2018 metais pasirašytas nacionalinis susitarimas „Dėl Lietuvos gynybos politikos gairių“, kuriame numatyta didinti finansavimą gynybai.

Nesutarimai tarp partijų randasi, kuomet siekiama reforminių sutarimų. Pavyzdžiui, kai imama kalbėti apie struktūrines pertvarkas, tokias kaip mokyklų ar aukštųjų mokyklų tinklo peržiūrą, jungtinių klasių mokyklose naikinimą, finansavimo perskirstymą ir kitus pokyčius, dėl kurių nukenčia vienos ar kitos grupės interesai.

Struktūrinėms reformoms buvo skirtas 2007 metų birželio mėnesio Lietuvos parlamentinių politinių partijų susitarimas „Dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų“. Jis buvo bene konkrečiausias iš ligšiolinių švietimo susitarimų. Jame buvo numatytas palaipsnis krepšelio principo į studijas įtraukimas ir aukštųjų mokyklų valdymo modelio keitimas, kai universitetų ir kolegijų vadovus renka tarybos. Tai nebuvo susitarimas, nukreiptas į ilgalaikius tikslus, o – į reformą, kuri turi būti įgyvendinta, tikėtina, po rinkimų. Susitarimo prielaida buvo jau 2006 metais stipriai įsisiūbavusios diskusijos dėl aukštojo mokslo reformos. Diskusijoje dalyvavusios pagrindinės partijos turėjo savo konkrečias vizijas ir jas labai ryžtingai gynė.

Į diskusiją buvo aktyviai įsitraukęs prezidentas Valdas Adamkus. Po 2008 metų rinkimų susitarime numatytas pokytis ir buvo įgyvendintas, net jei ir neatitiko susitarimo raidės. Jei po rinkimų Vyriausybę būtų formavusi kitokia politinė dauguma, net ir remdamasi šiuo susitarimu, veikiausiai būtų įgyvendinusi jį kitaip, tačiau abejotina, ar būtų galėjusi ignoruoti.

Lūkesčiai dabar rengiamam susitarimui daug didesni – siejami su švietimo ateitimi. Jo rengimo procesas rodo, kad jis turi silpnų vietų. Susitarimas neturi jokių aiškių proponentų, jei, žinoma, neminėsime prezidento G. Nausėdos. Šalies vadovas iš tiesų gana nuosekliai jau ilgą laiką partijas ragina sutarti dėl švietimo tikslų ir pasirašyti susitarimą. Šie jo raginimai neabejotinai prisidėjo ir prie to, kad kelios partijos Nacionalinį susitarimą įsirašė į 2020 metų rinkimines programas. Susitarimas kaip tikslas įrašytas XXVIII Vyriausybės programoje: „Įsipareigojame, kad kartu su visomis politinėmis jėgomis, mokytojais, tėvais, mokiniais, visuomene parengsime ir imsimės įgyvendinti nacionalinį švietimo susitarimą, kurio pagrindinis tikslas – kiekvienam Lietuvos vaikui užtikrinti vienodas galimybes siekti geriausio išsilavinimo, nepaisant jo gyvenamosios vietos ar socialinės padėties“.

Kaip susitarimo proponentai veikia vienas kitas politikas ar ekspertas, kaip antai Seimo narė Vilija Targamadzė. Ji susitarimą mato kaip reforminį, kaip svarbias švietimo tvaraus vystymosi gaires, kurias būtų galima įgyvendinti nepaisant partijų ar tam tikrų grupių įnorių. Tačiau pačios politinės partijos didelio entuziazmo susitarimo atžvilgiu nerodo.

Ministrė J. Šiugždinienė taip pat negalėtų būti priskirta prie susitarimo proponentų. Ji bent kol kas yra užėmusi susitarimo administratorės poziciją, ir sąmoningai atsisako minėti, kokių konkrečių nuostatų susitarime tikėtųsi. Tad visa susitarimo rengimo eiga vyksta taip, kad, regisi, niekas iš politinių partijų dėl jo nėra pasirengęs laužyti iečių, nelabai kam jo reikia, ir nelabai kas iš jo ko nors tikisi.

Ar iš to, ką skirtingų partijų politikai kalba apie Nacionalinį susitarimą, galima nuspėti apie jo turinį: ar jis deklaruos finansavimo didinimą, o gal sieks struktūrinių pertvarkų? Kad šis scenarijus sunkiai įmanomas, galime spręsti iš opozicinių partijų vadovų ar lyderių pareiškimų. Kovo mėnesio pradžioje „Žinių radijui“ Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad būsią labai sunku sutarti, nes „partijų pažiūros į tam tikrus jo klausimus yra priešingos“. Kaip vieną iš nesutarimų nurodė požiūrį į mokyklų tinklą. Balandžio pabaigoje pasigirdo kalbų, kad LVŽS trauksis iš susitarimą rengiančios grupės.

Balandžio 30 dieną LRT laidoje „Dienos tema“ kandidatas į Lietuvos socialdemokratų partijos vadovus Juozas Olekas kalbėjo apie partijos išskirtinį bruožą priešinantis tam tikroms optimizavimo iniciatyvoms regionuose, taip pat ir rūpinantis „likimu mūsų mokyklų“. Vadinasi, negalime tikėtis, kad politinės partijos sutars dėl tokių konkrečių dalykų kaip mokyklų tinklo optimizavimas, jungtinių klasių naikinimas ar kiti panašūs pokyčiai.

Prezidentas taip pat nėra įvardijęs reforminių nuostatų, kurių tikėtųsi iš susitarimo. Tačiau nurodė ambicingą tikslą įsipareigoti skirti mokslui ir inovacijoms ne mažiau kaip 3 proc. nuo BVP. Labiausiai tikėtina, kad Nacionalinis susitarimas dėl švietimo, jei jis apskritai bus pasirašytas ir jei nesitenkins vien bendromis frazėmis, bus susitarimas dėl didinamo finansavimo. Visos partijos turbūt nesunkiai sutartų siekti, kad iki 2030 m. bendras finansavimas švietimui būtų 6 proc. nuo BVP, o mokslui ir inovacijoms – 3 proc. nuo BVP, kad didėtų mokytojų, dėstytojų ir tyrėjų atlyginimai. Tai taip pat būtų svarbu, nes įgyvendinus šiuos finansavimo tikslus, būtų prisidedama prie Vyriausybės programoje įrašyto ir turbūt kitoms partijoms neužkliūvančio susitarimo tikslo „kiekvienam Lietuvos vaikui užtikrinti vienodas galimybes siekti geriausio išsilavinimo“ įgyvendinimo. Vis dėlto ir toks susitarimas neturėtų jokio įpareigojimo ir įsipareigojimo. Panašūs finansavimo didinimo tikslai išdėstyti ne vienoje ligšiolinėje strategijoje (galima prisiminti Seimo tvirtintas ilgalaikes švietimo strategijas) ir susitarimuose.

Tačiau ar susitarimas iš tiesų turi kokį nors „variklį“, kuris skatintų partijas sutarti bent dėl finansavimo? Susitarimas neturi aiškaus šeimininko, net ir prezidentas, labiausiai jį remiantis, aktyviai rengimo procese nedalyvauja. Ministrė į jį taip pat žvelgia tarsi iš šalies. Į procesą neįtraukti socialiniai partneriai. Iš to, kad viešumoje nevyksta diskusijų galima spręsti, kad pačios partijos nelabai ko iš jo tikisi. Tam tikros gyvybės susitarimo rengimo procesas veikiausiai teturi vien dėl to, kad iki šiol į jį politiškai pernelyg daug investuota. Dabartinis jo rengimo procesas vis labiau ima panėšėti į grumtynės dėl to, kurios partijos nuo jo atsiribos pirmosios ir vėliau bus kaltos ir kaltinamos dėl to, kad susitarimą, į kurį dėta tiek lūkesčių, pametė išleisti kvapą politinėje šalikelėje.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.