Natalija Arlauskaitė. Prisiduodu

Šiandien paaiškėjo, kad Valstybinė kalbos inspekcija atliko Vilniaus centrinės bibliotekos patikrinimą ir aptiko, jog yra darbuotojų, neišlaikiusių valstybinės kalbos egzamino pagal 2003 m. potvarkį.

Neišlaikė ir dirba. Sprendžiant iš bibliotekos direktorės Rimos Gražienės atsisakymo juos į tokį egzaminą siųsti, dirba gerai. Taip gerai, kad ji verčiau mokės baudas, nei vers juos atlikti žeminantį ritualą. Kodėl žeminantį? Nes juos staiga „išryškino“, įžvelgė jų „silpnąją vietą“, septyniolika metų netrukdžiusią bendrauti su lankytojais ir lankytojomis, bet staiga tokia kliūtimi tapusią iki bus gautas formalus popiergalis.

Tačiau kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka, kuriam didžiojo inkvizitoriaus įvaizdis atrodo šmaikštus, tokią beprasmę priežiūrą laiko savo tiesiogine pareiga.

Nors kodėl beprasmę? Nesvarbu, kad per septyniolika metų galima keliskart išmokti sanskrito giminaitę bet kokiu lygiu, svarbi visai kitokia funkcija. Rūšiuoti ir kontroliuoti. Kontroliuoti ką? – pilietybės pilnatvę. Jei baigei nelietuvių mokyklą iki 1991 m. ir per 30 metų neįrodei tam tikru blanku, kad sugebi darbui reikiamu lygiu ir forma kalbėti lietuviškai, būk dabar miela(s) ir eik, užsirašyk, įrodyk, atlik tokį tinkamumo kūlverstį. Dar sykį – žmonės visą tą laiką dirbą būtent tokį darbą, turi 25 ir daugiau metų darbo patirties, kuri visi vien laikoma nepakankama, nes neatlikta procedūra. Procedūra, kuri jei ir turėjo kažkiek racionalumo prieš dvidešimt metų, seniai jo neteko.

Bet prasmė liko. Būtent šioji – pilietybės kokybės ir apimties skirstymas. Pilietybė šiuo atveju ne formalus santykio su valstybe statusas, o buvimo šioje valstybėje subjektu galimybės, kliūtys, apribojimai, privilegijos ir pan. Šie gali būti formalūs ir neformalūs, suvokiami ir internalizuoti tiek, kad nebepastebimi. Pavyzdžiui, jei manoma (teisiškai ir retoriškai), kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo kūną, bet įstatymiškai ar per paslaugų prieinamumą ši teisė ribojama tam tikrai grupei, pavyzdžiui, reprodukcinių teisių srityje neįgaliesiems, vadinasi, ši grupė turi pilietybės mažiau. Arba jei skelbiamas standartinis konkursas į darbo vietą, bet skirtingų įstaigų priėmimo komisijos, išgirdusios akcentą, linkusios atiduoti pirmenybę tokio ar bet kokio akcento neturintiems, per praktiką, niekaip nereglamentuotą ir net neaptariamą, pilietybė kontroliuojama ir skirstoma.

Būtent šia prasme Valstybinė kalbos inspekcija veikia kaip pilietybę moderuojantis mechanizmas. Stebi, skirsto, disciplinuoja. Nors galėtų inicijuoti tapusios aiškiai inkvizicine tvarkos panaikinimą. Bet to nedaro vadovo lūpomis atkartodama mantrą apie prievolę užtikrinti paslaugų teikimą valstybine kalba, lyg tai būtų bent kiek ryškesnė problema, reikalaujanti valstybinės institucijos etatų ir darbo valandų.

Štai čia ir prisiduodu. Aš, Vilniaus universiteto profesorė, dėstanti virš 20 metų, parašiusi kelias knygas ir kelias išvertusi (iš ir į lietuvių k.), baigiau rusų mokyklą iki 1991 m. ir niekada nesu laikiusi valstybinio lietuvių kalbos egzamino. Vilniaus universitete tokių kaip aš dirba daug. Todėl jei ateis ir jo patikrinimo eilė, turiu pageidavimą: padarykite, prašau, atskirą egzaminą Vilniaus universiteto profesorių grupei. Tiesiog dėl performanso grynumo. Ir surenkite jį, prašau, vasario 15 d., kad grupinė nuotrauka spėtų pasirodyti teisinga proga. Ir kad valstybės ir jos piliečių kategorijos būtų aiškiai matomos.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.