Uždaryti
2021-07-27 11:30:03
2021-07-27 10:42:00

Liepos 28 d. 11 val. vyks nuotolinis susitikimas su VU priėmimų skyriaus vadovu, kuris atsakys į stojančiųjų klausimus bei pristatys šių metų stojimo į bakalauro studijas taisykles.
Kviečiame dalyvauti paspaudus šią nuorodą.

2021-07-27 11:30:03
2021-07-22 00:00:00

Nuo liepos 26 d. iki rugpjūčio d. VU TSPMI pastate vyks remonto darbai. Instituto administracija dirbs nuotoliniu būdu. Kilus klausimams kreipkitės el. paštu.

Mažvydas Jastramskis. Posovietinių diktatorių ir teroristų klubas

Buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright knygoje „Fašizmas. Įspėjimas“ rašo apie despotų kolegiją: laisvę mindantys diktatoriai mokosi vieni iš kitų ir palaiko savus.

Tai panašu į JAV sociologo Charles‘o Tilly apibrėžtą varžymosi repertuarų sąvoką. Tam tikrame istorijos periode skirtingi socialiniai judėjimai turi bendrą veiksmų repertuarą – tai gali būti streikai, protestai, peticijos ir t.t. Naujas metodas greitai patenka į repertuarą, išmokstamas kitų.

Remdamiesi Albright, galime kalbėti ir apie diktatorių repertuarą: kaip pažaboti žiniasklaidą, kaip užvaldyti teisės sistemą, kaip suklastoti rinkimus. Kaip smurtauti prieš savo piliečius.

Verta atsiminti, kokie lyderiai pasveikino Aliaksandrą Lukašenką po suklastotų 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų – Kinijos, Rusijos, Kazachstano, Turkijos. Tai valstybės, kuriose žmogaus teisės yra apverktinos būklės.

Net ir despotų klube išsiskiria posovietiniai diktatoriai, kurie, siekdami išlikti valdžioje bet kokiais metodais, labai dažnai naudoja smurtą prieš opoziciją. Politikos mokslininkai Nicas Cheesemanas ir Brianas Klaasas knygoje „How to Rig an Election“ pateikia statistiką pagal regionus: kokiame skaičiuje rinkimų opozicija patyrė persekiojimą, smurtą arba įbauginimą. Buvusi Sovietų sąjungos teritorija užtikrintai pirmauja su 47 procentais. Problema ryški ir Azijos (39 proc.), Vidurio Rytų bei Užsacharės Afrikos regionuose (38 procentai).

Geriausiai žinome Rusijos pavyzdžius, kur režimo oponentams tenka sunkios represijos. Jevgenijus Urlašovas, buvęs Jaroslavlio meras ir viena ryškiausių opozicijos figūrų, 2016 metais nubaustas 12,5 metų laisvės atėmimo bausme.

Kiti nužudomi, kaip Borisas Nemcovas, arba apnuodijami, kaip Sergejus Skripalis. Arba ir apnuodijami, ir pasodinami už grotų, kaip Aleksejus Navalnas.

Demokratinėse šalyse opozicijos lyderiai ir žurnalistai kažkaip su tokiomis problemomis nesusiduria.

Brutalus smurtas prieš laisvą žodį nėra tik Rusijos reiškinys. Štai Kazachstane (kiti Lukašenkos sveikintojai) laikraštis „Respublika“ 2002 m. paskelbė medžiagą, kad prezidentas Nursultanas Nazarbajevas pasisavino milijardą dolerių iš šalies naftos įplaukų. Po straipsnio prie redakcijos kažkas pakabino šuns lavoną be galvos. Su įbestu atsuktuvu ir žinute: „kito karto nebus“.

Po trijų dienų laikraščio redakcija buvo susprogdinta.

Almatos meras Zamanbekas Nurkadilovas buvo vienas iš pagrindinių opozicionierių Nazarbajevo valdžiai. 2005 m. jį negyvą rado namuose. Oficiali versija – nusišovė. Tris kartus į dvi skirtingas vietas (galvą ir krūtinę). Toks sutapimas, kad tai įvyko mažiau nei mėnesį prieš prezidento rinkimus.

Tokių pavyzdžių posovietinėje erdvėje – nors vežimu vežk. Tai bendras posovietinės erdvės diktatorių repertuaras, tobulinamas jau ne pirmą dešimtmetį. Mes apgaudinėjome save galvodami, kad Aliaksandras Lukašenka yra kitoks, kad su juo galima žmogiškai susitarti.

Ar „Ryanair“ lėktuvo priverstinis nutupdymas ir Ramano Pratasevičiaus sulaikymas (mažai abejonių, kad ir kankinimas) yra teroristinis aktas? O gal apskritai smurtas prieš opoziciją – tai valstybinis terorizmas?

Terorizmas yra išplaukusi sąvoka – skaičiuojama daugiau nei šimtas jo apibrėžimų. Dažniau pasitaikantys bruožai: asimetrinis jėgos panaudojimas (įprastai silpnesnio veikėjo prieš stipresnį), nevalstybiniai, užsislaptinę vykdytojai, smurtas nutaikytas prieš civilius, tikslas yra paveikti platesnę publiką (įbauginti).

Jei terorizmą atsiejame nuo vykdytojo tipo ir traktuojame kaip strategiją – tada smurtas prieš opozicionierius yra pats tikriausias terorizmas. Ir nesvarbu, ar tai daro pati valstybė dienos šviesoje (Pratasevičiaus sulaikymas nutupdant lėktuvą), ar neatsekami, bet režimui naudingą darbą vykdantys veikėjai (Nemcovo, Nurkadilovo žmogžudystės, nuodijimai, redakcijų sprogdinimai).

Tai terorizmas, nes be civilinio taikinio sunaikinimo (palaužimo, suluošinimo), šie veiksmai turi platesnį tikslą – įbauginti piliečius ir paskleisti žinutę, kad priešinimasis režimui daug kainuoja.

Šiuo požiūriu Putinas, Lukašenka ir kiti posovietiniai diktatoriai yra patys tikriausi teroristai. Juos sieja veiklos repertuaras, kurio metodai turi vienintelę prasmę – išlikti valdžioje. Dar daugiau: diktatoriai suinteresuoti vienas kito išsilaikymu, nes demokratinės bangos yra užkrečiamos.

Diktatorių parama vieni kitiems yra pasaulinio masto reiškinys ir kartu didelė problema. Mes gyvename tarptautinėje sistemoje, kurioje vis labiau ryškėja perskyra tarp demokratijos ir autoritarizmo.

Kinijai demokratija nėra užsienio politikos dalis – ji nekritikuos kitų šalių dėl politinių laisvių pažeidinėjimo. Nes ji pati jas pažeidinėja. Netgi atvirkščiai, kaip rašo Cheesemanas ir Klaasas, šios valstybės parama padėjo sustiprinti daugybę autokratinių režimų. Kinija realiai eksportuoja diktatūrą. Tą patį posovietiniame regione daro Rusija, kartu eksportuodama terorizmo repertuarus.

Jau girdžiu kritiką: tačiau ar ne taip pat moraliai pagedę yra ir Vakarai, kurių parama demokratijai geriausiu atveju yra fragmentiška, priklauso nuo pragmatinių motyvų (pavyzdžiui, Azerbaidžano naftos)?

Ne visai taip. Skirtumas tarp ES ir JAV bei Rusijos ir Kinijos yra tas, kad pastarasis blokas yra totaliai vieningas. Jis be išimčių eksportuos diktatūrą. Pirmasis blokas, kad ir kaip vertinsi pastangų nuoširdumą, dėl demokratijos vien savo vidaus pavyzdžiu yra padaręs gerokai daugiau.

Ir dabar šių pastangų reikia daugiau negu bet kada. ES atsakas į Lukašenkos terorizmą teikia vilčių.

Ir posovietinės erdvės, ir viso pasaulio diktatorių klubas turi pats gauti žinutę: priklausymas jam turės savo kainą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.