Uždaryti
2021-09-20 00:00:16
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Linas Kojala. Naujasis šaltasis karas. Ar ne?

Markas Tvenas kadaise rašė, kad istorija nesikartoja. Tačiau rimuojasi. Šiuolaikinei politikai būdingas problemiškas santykis su istorija.

Viena vertus, niekuomet netrūks teigiančių, kad istorijos pamokos nėra deramai išmokstamos – elementari žinių stoka lemia klaidas, kurias kažkas jau yra padaręs.

Kita vertus, kyla bene priešinga rizika istorijos subanalinimui, pasitelkiant klišes ar paviršutiniškas analogijas. Tai leidžia prisiliesti prie istorijos tėkmės, bet kartu, įgijus papildomą ryžtą, nueinama šunkeliais.

Tiek vienu, tiek kitu atveju sprendimų priėmėjai įveliami į diskusijas, kurios nesudaro prielaidų kokybiškesniems sprendimams. Bet to išvengti nepavyksta, nes pasaulis toks daugialypis, kad yra būtina konkrečiai ir lakoniškai gebėti apsibrėžti savo santykį su kitu.

Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – Jungtinių Valstijų ir Kinijos santykiai. Gausus būrys ekspertų teigia, kad tai – tikrų tikriausias šaltasis karas. Galbūt netgi tikresnis, nei originalusis – juk Kinija pretenduoja kada nors prilygti JAV ne tik karine galia, bet ir ekonomikos dydžiu (Sovietų Sąjungos ekonomikos dydis net geriausiais laikais tesiekė apie pusę JAV).

Netrūksta ir kitų sankirtos taškų. Kad ir kokie skirtingi būtų Donaldas Trumpas ir Joe Bidenas, abiejų prezidentų administracijos Kinijos elgesį su Sindziango provincijoje gyvenančia uigūrų mažuma vadina genocidu. Kurios nors valstybės veiksmus laikyti tyčiniu ir sisteminiu tautinės, etninės, rasinės ar religinės grupės naikinimu yra svarbus politinis pareiškimas.

Panašiai ir prekybiniuose santykiuose. Trumpo administracija įvedė muitų tarifus kiniškoms prekėms, teigdamas, jog Pekinas globalioje ekonomikoje konkuruoja nesilaikydamas taisyklių.

Pavyzdžiui, dėl su Kinija siejamų intelektinės nuosavybės vagysčių, valstybinės paramos privačioms kompanijoms, nenoro įsileisti amerikietiškų įmonių į Kinijos rinką ir pan. Bidenas tokiai pirmtako taktikai nepritarė, tačiau tikina, kad įvestų muitų neskubės atšaukti (juk tai susilpnintų derybines pozicijas).

Problemiška ir geopolitika. „The Economist“ prieš kelias savaites savo viršelyje pavadino Taivaną „pavojingiausia vieta žemėje“.

Svarstoma, kad Pekinas gali bandyti jėga susigrąžinti šios teritorijos kontrolę, kurią laiko savo valstybės dalimi. Tai taptų didžiuliu galvos skausmu Vakarams, ypač – JAV, kurios iki šiol nėra pripažinusios Taivano kaip valstybės. Bet kartu išlaikančios žodinius įsipareigojimus nepalikti ne komunistų partijos valdomos teritorijos likimo valiai.

Ne veltui daug investuojama į Ketverto („Quad“) idėją, turinčią suvienyti JAV, Australiją, Japoniją ir Indiją, sukuriant savotišką „azijietišką NATO“.

Galiausiai – technologijos. 5G ir kitų naujausių technologijų diegimas jau kurį laiką yra prioritetinis nacionalinio saugumo klausimas, Vakarų šalims pripažįstant, jog iniciatyvą perėmusi Kinija gali įgyti milžinišką konkurencinį pranašumą. Jei technologijas diegs ši šalis, kils ir pagrįstas nerimas dėl informacijos nutekėjimo. Trumpas ir Bidenas dėl to iš esmės nebyliai sutarė.

Tokia kompleksinė JAV ir Kinijos santykių problematika leidžia svarstyti šaltojo karo sąvoką. Juolab, kad ir Bideno formulė santykiams su Pekinu tą atspindi: bendradarbiauti, kur pavyksta; konkuruoti, kur reikia; nevengti konfrontacijos, jei būtina.

Sričių bendrystei, be bent teoriškai vienijančio intereso stabdyti klimato kaitą ir dar kelių temų, nėra tiek daug.

Argumentų turi ir šaltojo karo tezės skeptikai. Jei sovietai iš esmės buvo ekonomiškai izoliuoti nuo Vakarų pasaulio, tai Kinija yra trečia didžiausia JAV ir pirma ES prekybinė partnerė.

Apie 1,2 mln. amerikiečių dirba įmonėse, tiesiogiai priklausančiose nuo eksporto į Kiniją. Ką jau kalbėti apie tarptautines kompanijas, studentų mainų programas ir kitus tarpusavio sąlyčio taškus, kurie neturi nieko bendro su pirmaisiais pokario dešimtmečiais.

Antra, JAV ir Kinijos santykių neapibūdina žūtbūtinė ideologinė kova. Taip, vakarietiškas kapitalizmo modelis ir kiniškas balansavimas tarp rinkos ekonomikos ir vienpartinės kontrolės mažai suderinamas.

Visgi Pekinas nėra aiškiai išreiškęs ketinimų savo socioekonominį modelį eksportuoti į kitus pasaulio kraštus.

Ir formalių sąjungininkų Kinija neturi daug: be parijo statusą turinčios Šiaurės Korėjos, tokiu dažniausiai įvardijamas Pakistanas, bet to nesulyginsi su plačiu JAV sąjungininkų tinklu. Kitaip tariant, šį santykį kol kas sunku apibūdinti kaip dviejų blokų konkurenciją.

Kad ir kaip interpretuotume esamą situaciją, akivaizdu, jog būtent JAV ir Kinijos santykis bus svarbiausia tarptautinės politikos dilema artimiausius dešimtmečius.

Tikėtina, jog bus efektyvesnio bendradarbiavimo tarpsnių, bet sunku tikėtis, kad pavyks išvengti duobių. Pokario istorija identiška forma tikrai nepasikartos. Bet Tvenas įtikina, jog ji gali rimuotis.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.