Uždaryti
2021-09-19 22:04:38
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Linas Kojala. Geopolitinės ambicijos – širma ekonominiams iššūkiams

Kadaise nuskambėjo frazė, kad Vakarų pasaulis negali sau leisti ekonomiškai silpnos Rusijos – mat nepriteklius galėtų skatinti veltis į geopolitines konfrontacijas.

Pastarųjų savaičių įvykiai šią tezę tik patvirtina. Ukrainos pasienyje sutelktos gausios karinės pajėgos pademonstravo, kad karinių reikmių prioritetizavimas sukūrė pakankamai galingą ir efektyvią karinę mašiną.

Tokią, kuri neleistų pasikartoti 2008 metų karo prieš Sakartvelą metu pasitaikiusiems nesklandumams ir galėtų ekspertų būti laikoma antra pajėgiausia pasaulyje.

Tad abejonių dėl Rusijos karinės jėgos nekyla. Tačiau ji neproporcinga buksuojančiai šalies ekonomikai. Rusijos gyventojų realiosios pajamos šiais metais yra dešimtadaliu mažesnės, nei 2013-aisiais.

Be to, apie 30-40 proc. kasmetinių Rusijos biudžeto pajamų sudaro naftos ir dujų eksportas. Žinant, kad žaliavos kainos svyruoja, o globaliai keliamas tikslas artimiausių dešimtmečių perspektyvoje drastiškai sumažinti iškastinio kuro dalį energetikoje, tai neatrodo tvari perspektyva. Juolab, kad Rusijos investicijos į atsinaujinančią energetiką – itin kuklios, net ir lyginant su tokiomis šalimis kaip Indija ar Brazilija.

Nenuostabu, jog „Levada“ šių metų balandžio mėnesį skelbta Rusijos gyventojų apklausa parodė, kad pozityviausiai vertinami Putino pasiekimai reformuojant kariuomenę, sprendžiant Čečėnijos klausimą, suvaldant terorizmo grėsmes.

Visgi klausiant, kaip sekėsi gerinti piliečių pragyvenimo lygį, teigiamų ir neigiamų atsakymų santykis yra -18 proc. Bene identiškai įvertinti ir kuklūs rezultatai kovojant su korupcija – tai tema, kurią kryptingai analizuodamas Aleksejus Navalnas ir užsitraukė Kremliaus rūstybę.

Tam tikra prasme tą pripažįsta ir pats Putinas. Nors buvo tikimasi skambių geopolitinių pareiškimų, beveik visą metinės kalbos tekstą Rusijos lyderis praėjusią savaitę skyrė pandemijos, ekonomikos, socialiniams klausimams. Jam taip pat neliko nieko kito kaip tik pripažinti, jog demografinė padėtis – liūdna.

Pažadai apie nedideles vienkartines išmokas artėjant parlamento rinkimams nuskambėjo kukliai. Ne panacėja yra ir sukaupti rezervai.

Tad agresyvi užsienio politika tam tikra prasme yra kompensacinis mechanizmas. Geopolitinėmis pergalėmis bandoma nustumti į šalį sistemines ir daug metų realiai nesprendžiamas problemas.

Rusija išties figūruoja didžiųjų pasaulio valstybių lyderių ir žiniasklaidos darbotvarkėje kaip karines, kibernetines ir kitas grėsmes eskaluojanti valstybė. Tačiau vargiai patraukia dėmesį kaip sektinas ekonomikos ar „minkštosios galios“ pavyzdys.

Netgi priešingai, Putino įsakytas sudaryti „nedraugiškų valstybių“ sąrašas veikiausiai bus labai ilgas. Kur kas mažiau darbo pareikalautų siekis surašyti artimus partnerius. Juk net ir ilgą laiką sąlyčio taškų su Kremliumi ieškojusios šalys ir politikai imasi pačių griežčiausių atsakomųjų priemonių.

Naujausiu to pavyzdžiu tapo Čekija, bet dar geresnis pavyzdys – Ukraina. Jei dar prieš dešimtmetį daugelis ukrainiečių pabrėžė bendrystę su Rusija, tai šiandien ne tik tęsiasi atviras karas ir skamba eilėraščiai „niekada nebebūsime broliai“, bet ir dramatiškai išaugo ukrainiečių palaikymas narystei NATO .

Negana to, geopolitinis ginklų žvanginimas atsieina labai brangiai. Rusijos išlaidos karinėms reikmėms 2020 m. sudarė apie 4,3 proc. BVP , kai tuo tarpu NATO valstybių narių skiriamų lėšų vidurkis daugiau nei dvigubai mažesnis, apie 1,8 proc. Be to, vien pirmieji penkeri Krymo aneksijos metai Rusijos biudžetui kainavo apie 11 mlrd. dolerių papildomų išlaidų. Milijardais skaičiuojamas ir karo nuniokoto okupuoto Donbaso išlaikymas – ir prošvaisčių, kad situacija ten artimiausiu metu galėtų krypti Kremliui palankia linkme, nėra.

Galiausiai poveikį turi ir ekonomines sankcijos. Nors jos nuolatos kritikuojamos kaip politiškai neveiksmingos, jos ne tik siunčia politinį signalą apie vieningą Vakarų poziciją Kremliaus veiksmų atžvilgiu, bet ir turi apčiuopiamą negatyvų poveikį Rusijos ekonomikai.

Kaip teigia buvęs Rusijos finansų ministras Michailas Zadornovas, Rusijos didybės savivoka prasilenkia su šalies vaidmeniu pasaulio ekonomikoje. Taip buvo ir sovietmečiu, taip yra ir dabar.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.