Uždaryti
2020-11-30 07:36:35
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Linas Kojala. ES nei byra, nei virsta federacija

Šį rytą Europos Sąjungos (ES) lyderiai baigė naktinių derybų maratoną ir pasiekė susitarimą dėl ekonomikos gaivinimo plano bei naujo biudžeto. Nuo penktadienio posėdžiavę politikai buvo arti rekordo; panašu, jog pritrūko vos 20 minučių, kad susitikimas pagal trukmę pranoktų 2000 metų derybas Nicoje.

 

Vargais negalais pasiektas rezultatas iškart tituluotas „istoriniu“. Taip teigti prielaidų yra, tačiau sunku tikėtis, kad ES kryptis dramatiškai keisis

Viena vertus, skaičiai išties gana įspūdingi. ES turės papildomus 750 mlrd. eurų, kuriuos galės paskirstyti nuo pandemijos ir ekonominės krizės nukentėjusioms valstybėms. Šiuos pinigus rinkose pasiskolins (bei kitais būdais sukaups) Europos Komisija; kitaip tariant, ES naudosis savo kaip viršnacionalinio veikėjo svoriu palankiausioms kredito sąlygoms gauti. Tokiu būdu sumažinama našta pažeidžiamiausioms Bendrijos šalims, kurios pavieniui rinkose sulauktų kur kas prastesnių skolinimosi sąlygų.

Didžioji kova vyko būtent dėl šios sumos, o tiksliau – jos sudarymo principo; taupiosios šalys su Nyderlandais priešakyje norėjo, kad didesnė jos dalis valstybėms būtų pervedamos kaip paskolos (kitaip tariant, ilgainiui jas tektų grąžinti). Tuo metu Italija, Graikija ir kitos spaudė, kad pinigai virstų faktiškai subsidijomis be papildomų sąlygų, antraip įspėjo apie ES byrėjimą. Galutinis konsensuas – 390 mlrd. (vietoje pradžioje siūlyto pusės trilijono) bus subsidijos, likusi suma – paskolos.

Kita problema – kriterijai, kurie lems, kas ir kiek pinigų gaus. Tą sąlygos pirmiausiai ekonominiai rodikliai, tačiau kai kurios šalys norėjo apriboti priėjimą prie šių lėšų ir valstybėms, kurios turi bėdų su teisės viršenybės principu (pvz., dėl teismų sistemos reformų). Dėl to dažniausiai baramos Lenkija ir Vengrija.

Visgi nutarta, kad esminius sprendimus priims ne ES institucijos, o pačios valstybės vadovų lygmenyje. Varšuvos lyderius tai tenkina, mat sąjungininkų Lenkijai netrūksta; taigi, jų teigimu, problemų dėl teisės viršenybės argumento nekils.

Bet kuriuo atveju tai bus iš esmės pirmas kartas, kuomet ES institucijos tokią ženklią sumą skolinsis visų valstybių vardu. Netrūko teigiančių, jog tai kilsteli ES į naują integracijos lygį, mat iki šiol vienas pagrindinių bendrijos iššūkių buvo santykinai menki finansiniai raumenys. Pavyzdžiui, per ES perskirstomo bendrijos biudžeto dydis 2014–2020 metais siekė tik apie 1 proc. šalių BVP. Palyginimui, ES valstybių nacionalinių biudžetų dydis 2018 metais vidutiniškai siekė 46 proc. BVP.

Kitaip tariant, ES „iš savo kišenės“ turėjo gana ribotas galimybes padėti finansiškai buksuojančioms valstybėms ar reikšmingai vystyti naujas iniciatyvas (tokias kaip Europos gynybos bendrija).

Papildomi 750 mlrd. ne tik praktiškai padvigubins bendrą daugiametį ES biudžetą, bet ir sukurs precedentą. Jei ES skolinosi vieną kartą, ar negalėtų to daryti ir ateityje? Galbūt tai išties reiškia kokybinį žingsnį į priekį?

Ne veltui kai kurie istorikai svarstė, kad ES išgyvena „Hamiltono akimirką“. Tai – aliuzija į XVIII a. pabaigos situaciją Jungtinėse Valstijose. Kuriantis šiai valstybei, pirmasis Iždo sekretorius Alexanderis Hamiltonas kartu su bendraminčiais įgyvendino revoliucinę idėją. Atskirų valstijų karo metu sukauptos skolos buvo federalizuotos, t. y. virto federalinės valdžios, o ne pavienių valstijų, atsakomybe. Tokiu būdu faktiškai susikūrė nauja šalis – jei iki tol valstijos neturėjo bendrų atsakomybių, skolų perėmimas jas „suklijavo“.

Tokiu keliu jau daug metų svarsto žengti ir Europa. Visgi nepanašu, jog šiandieninis sprendimas pretenduoja į europietišką „Hamiltono akimirką“. Taip, ES skolinsis bendrai, bet pabrėžiama, jog tai yra vienkartinis veiksmas, o ne nauja norma. Taip, ES prisiims atsakomybę už bendrijos nares, tačiau jų praeityje sukauptos skolos niekur nedings (o jų variacija – milžiniška; Estijos skolos dydis pernai nesiekė nė 9 proc. BVP, tuo metu Graikijos artėjo prie 180 proc. BVP). Taip, viršnacionalinė Europos Komisija atliks itin svarų vaidmenį procese, bet lyginti šiai institucijai suteiktą galią su federalinių šalių, tokių kaip JAV, vykdomąja valdžia vis dar sunku.

Pats ES naktinių derybų pobūdis pagrindžia šią tezę. Visi esminiai sprendimai ES yra priimami aukščiausių lyderių derybose, kurios uždarame kambaryje trunka valandų valandas. Taip nutiko kadaise gelbėjant nuo bankroto Graikiją, taip buvo tariantis dėl „Brexit“, taip nutiko ir šį sykį. Būtent visų ES valstybių lyderiams tenka atsakomybė pasiekti konsensusą, nes niekas kitas už juos to nepadarys.

Didžiulį vaidmenį šiame procese atlieka ir atskirų šalių rinkėjai. Ne veltui Nyderlandų premjeras žiniasklaidai atviravo, jog Vokietijos kanclerė ir Prancūzijos premjeras po vieno susitikimo su juo išėjo rūškanais veidais; taip norėta pabrėžti, kad Nyderlandų atstovas gina savo elektorato pozicijas ir nenusileidžia net didžiausioms ES valstybėms. Kone identiškai žinutes savo valstybių piliečiams siuntė ir kiti politikai, dažniausiai nustumdami ES ateities svarstymus į antrą planą.

Dažnos kalbos apie jau tuoj įvyksiančią ES mirtį visada yra gerokai perdėtos; Bendrija nuolatos sprendžia egzistencines problemas, bet geresnio būdo nei visų šalių atstovų susibūrimas ir pokalbiai iki paryčių dar neatrado. Bet kalbos apie ES staigų virsmą į federacinę supervalstybę – taip pat. „Hamiltono akimirka“ Europai dar neatėjo.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.