Uždaryti
2020-11-26 14:36:03
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-26 14:36:03
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Linas Kojala. Ar Europos šiaurė gelbės pietus?

Kai Vokietija ir Prancūzija dėl kažko susitaria, kitoms Europos Sąjungos valstybėms konkuruoti idėjomis tampa sunku.

Būtent todėl Berlyno ir Paryžiaus siūlymas steigti vadinamąjį Europos atsigavimo fondą gali tapti istoriniu. Didžiausios valstybės, kartu sudarančios 40 proc. Bendrijos ekonomikos dydžio, susitarė gelbėti problemų patyrusias valstybes. Anot Prancūzijos lyderio Emmanuelio Macrono, tai vienintelis kelias, leidžiantis tikėtis eurozonos vienybės išsaugojimo. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel teigimu, beprecedenčiai šiandienos iššūkiai reikalauja ypatingų priemonių bei susitelkimo.

Jie siūlo steigti laikiną 500 milijardų eurų vertės fondą, skirtą tiems, kuriems pandemijos našta buvo sunkiausia.

Panašių idėjų pastaruoju metu girdime ir daugiau, tačiau ši – išskirtinė. Vokiečiai ir prancūzai nori, kad milžiniški pinigai būtų sukaupiami skolinantis Europos Komisijai. Kitaip tariant, paskolos našta gultų ne ant atskirų valstybių, o faktiškai visos Europos Sąjungos pečių. Negana to, taip pat norima, kad iš fondo lėšos būtų skirstomos valstybėms nereikalaujant jų grąžinti. Tad milijardines injekcijas, gautas atskirų šalių, vėliau per bendrą biudžetą grąžintų visos Europos Sąjungos valstybės.

Tai atspindi ilgalaikį siekį reformuoti eurozoną. Seniai žinoma, kad euro valiuta yra unikali; ji jungia 19 valstybių, kurios atsisakė nacionalinės pinigų politikos; bet tuo pačiu euro valiuta neturi to, ką turi kitos pasaulio valiutos – apčiuopiamo biudžeto. Europos Sąjungos biudžetas yra nedidelis ir tesudaro apie vieną procentą bendrų nacionalinių pajamų. Tad eurozonoje iškilus finansinėms bėdoms trūksta įrankių, kurie padėtų jas spręsti. Iš to kyla milžiniški netolygumai: pavyzdžiui, Graikijos valstybės skola siekia maždaug 180 proc. šalies BVP – tai sunkiai suvokiama našta, tarsi inkaras tempianti Graikijos ekonomikos augimo perspektyvas žemyn. Tuo metu Lietuvos skolos su BVP santykis pernai buvo daugiau nei keturiskart mažesnis. Tad turėdamos tą pačią valiutą šios šalys sprendžia visiškai kitokias ekonomines problemas. Ir bendro pinigų kapšo, kuris netolygumus padėtų išlyginti, praktiškai nėra.

Mažiau prasiskolinusios Europos Sąjungos valstybės nedega noru dengti paskolas, kurios bus akivaizdžiai pirmiausiai nukreiptos Pietų šalims. Skaičiuojama, kad daugiausiai naudos iš fondo turėtų Ispanija, Italija, Graikija, Kroatija.

Pandemija sukuria palankią pokyčiams terpę. Bet tai nereiškia, kad net ir milžinų, Vokietijos bei Prancūzijos, susitarimas taps realybe. Mažiau prasiskolinusios Europos Sąjungos valstybės nedega noru dengti paskolas, kurios bus akivaizdžiai pirmiausiai nukreiptos Pietų šalims. Skaičiuojama, kad daugiausiai naudos iš fondo turėtų Ispanija, Italija, Graikija, Kroatija. O Vokietija ar Švedija ne tik tiesioginės naudos negautų, bet ir turėtų fondą savo lėšomis finansuoti. Be to, Šiaurės Europos valstybės nuogąstauja, kad pinigų skyrimas nereikalaujant jų grąžinti reikš neatsakingai finansus valdančių pietiečių rėmimą šiauriečių taupumo sąskaita.

Todėl Austrija, Danija, Nyderlandai ir Švedija pastarosiomis dienomis pateikė atsakomąjį Berlyno ir Paryžiaus iniciatyvai siūlymą. Jos iš principo neprieštarauja fondo kūrimo idėjai; visi supranta, kad Europa turi parodyti solidarumą, antraip Bendrija ims aižėti. Bet tuo pačiu neketinama pernelyg nuolaidžiauti: šios keturios valstybės siūlo fondo lėšas skirstyti kaip paskolas. Negana to, norima gavėjus įpareigoti – ar bent jau paskatinti – vykdyti vidaus reformas.

Tad Europa ir toliau ieško balanso tarp solidarumo, kuris reikalingas vienybei išsaugoti, ir nenoro finansuoti jį iš savo kišenės. Dalis siūlymų atrodo itin ambicingi, tačiau ankstesnių krizių patirtis rodo, kad Europos Sąjunga, net ir susidurdama su didžiuliais iššūkiais, dažniausiai dramatiškai nepasikeisdavo. Tai vis dar pirmiausiai yra 27 valstybių su tiek pat interesų sąjunga, kurioje dominuoja ne įsakymai, o sudėtingos tarpusavio konsensuso paieškos. O kai konsensuso reikia tokiame dideliame dalyvių rate, rezultatas dažniausiai būna mažiau ambicingas, nei skambūs politiniai pareiškimai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako