Uždaryti
2021-01-17 10:57:03
2021-01-15 00:00:00

Pavasario semestro tvakaraščius rasite čia

Lina Strupinskienė: Praėjo 25 metai nuo karą užbaigusio taikos susitarimo. Ar Bosnijai reikia naujo Deitono?

1992–1995 m. vykęs Bosnijos ir Hercegovinos (BiH) karinis konfliktas nusinešė apie 100 tūkst. gyvybių ir iš namų išvarė per du milijonus gyventojų (maždaug pusę visų šalies gyventojų). Didelė jų dalis iki šiol tebegyvena užsienyje. Iki karo Bosnija buvo etniškai mišri valstybė, kurioje daugumą sudarė bosniai (musulmonai), serbai (stačiatikiai) ir kroatai (katalikai). Įdomu, kad tuo metu tarpetninių santuokų procentas Bosnijoje buvo didesnis nei tarprasinių santuokų JAV, o apklausos, darytos 1990-ųjų pradžioje rodė, kad dauguma gyventojų save pirmiausia mato kaip jugoslavus, tada kaip europiečius ir tik tada kaip konkrečios etninės grupės ar respublikos gyventojus.

Vis dėlto karo metais etnoreliginės skirtys ypač išryškėjo, iškilo nacionalistiniai lyderiai, kurie byrant Jugoslavijos federacijai, siekė kurti nepriklausomas tautines valstybes.

Lygiai prieš dvidešimt penkerius metus Ohajo valstijoje (JAV) esančioje karinėje oro bazėje buvo pasiektas Deitono taikos susitarimas, kuris užbaigė sudėtingą karą ir leido visiems ramiau atsikvėpti. Susitarimas oficialiai pasirašytas Paryžiuje, tų pačių metų gruodžio 14 d. Derybose susitarta dėl Bosnijos ir Hercegovinos kaip nepriklausomos valstybės statuso, prezidento, parlamento ir vyriausybės. Buvo priimta šalies konstitucija, kuri valdžią padalijo po lygiai visoms trims etninėms grupėms. Sukurti du autonominiai regionai – Bosnijos ir Hercegovinos Federacija ir Serbų Respublika. Centrinės institucijos paliktos silpnos, o lygus trijų etninių grupių atstovavimas užtikrintas visuose lygmenyse.

Pavyzdžiui, šalis, vietoje vieno prezidento turi trišalį prezidiumą, kurį sudaro po vieną bosnių, serbų ir kroatų atstovą. Be to, Bosnija tapo savotišku tarptautinės bendruomenės protektoratu, kur taikos įgyvendinimą prižiūrėjo Aukštojo atstovo tarnyba (OHR) ir Taikos įgyvendinimo taryba (PIC). NATO savo ruožtu dislokavo apie 60 tūkst. taikdarių, kurie turėjo padėti užtikrinti taiką ir stabilumą.

Tuo metu Deitono taikos susitarimas laikytas milžinišku laimėjimu. Ir iš tiesų, savo tikslą jis pasiekė – šalyje įsivyravo taika.

Vis dėlto prieš dvidešimt penkerius metus priimti sprendimai jau kurį laiką trukdo šaliai siekti progreso. Susitarime įtvirtintas taikos supratimas labiausiai rėmėsi etninių grupių apsaugos principu. Tai neabejotinai buvo aktualu 1995-aisiais, ypač Srebrenicos genocido kontekste. Vis dėlto toks supratimas paseno. Jei šalis iš tiesų nori žengi demokratijos ir euroatlantinės integracijos keliu, taika turėtų būti siejama su įstatymo viršenybės principo įgyvendinimu, pagarbos žmogaus teisėms užtikrinimu ir demokratinių institucijų stiprinimu. Be to, būtina kalbėti apie pamirštus susitaikymo procesus. Tiesa, Hagos tribunolas savo darbą jau baigė, tačiau karo nusikaltimų nagrinėjimas turi būti efektyviai tęsiamas vietos teismuose, reikėtų intensyvinti ir dingusių asmenų paiešką, imtis jautrių atminties, švietimo klausimų.

Dabartinė tvarka labiausiai tinka ir patinka trims pagrindinėms šalies partijoms – bosnių Demokratinio veikimo partijai (SDA), Kroatų demokratinei sąjungai (HDZ) ir serbų Nepriklausomų socialdemokratų sąjungai (SNSD). Jos meistriškai išnaudoja lygaus trijų etninių grupių atstovavimo principą ir šalį be pertraukų valdo jau trečią dešimtmetį. Beje, lygaus atstovavimo principas ignoruoja tai, jog šalyje gyvena daugiau nei trys etninės grupės ir užkerta kelią jų atstovams būtų išrinktiems į valdžią.

Šis klausimas 2009 m. buvo svarstytas Europos Žmogaus Teisių Teisme (Sejdić ir Finci byla prieš Bosniją ir Hercegoviną), pripažįstant jog šalies konstitucija pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją. Nepaisant to, dominuojančių partijų lyderiai nuolatos blokuoja bet kokias konstitucijos keitimo idėjas, stipresnių vykdomosios valdžios institucijų kūrimą ar bandymus labiau centralizuoti valdymą. Dėl jų rietenų nuolatos vėluoja paskyrimai į svarbiausius postus, nepavyksta susitarti dėl biudžeto.

Taigi, Bosnija ir Hercegovina jau ilgą laiką gyvena savotiškame instituciniame paralyžiuje, kuris veikia visas gyvenimo sritis ir neleidžia valstybei normaliai funkcionuoti. Iš dalies todėl šalyje stebimas ir milžiniškas protų nutekėjimas. Regioną palieka jauni specialistai, kurie tikisi geresnio gyvenimo užsienyje. Ypač dėl to kenčia švietimo ir sveikatos apsaugos sektoriai, griūva bendruomenės, kurios taip sunkiai buvo atkurtos pokario metais. Gyventojų apklausos rodo, kad maždaug pusė Bosnijos ir Hercegovinos piliečių norėtų gyventi ir dirbti užsienyje – tai didžiausias procentas visoje Pietryčių Europoje. To priežastimi įvardijami ne tik skurdas ir nedarbas, tačiau ir nusivylimas šovinistine politika, partinėmis rietenomis, valstybės negebėjimu tvarkytis su karo paliktomis skriaudomis.

Nors analitikai vienbalsiai tvirtina, jog Deitonas trukdo progresui, sutarimo dėl to, kaip būtų galima jį pakeisti, vis dar nėra. Šalis labai poliarizuota, skirtingos politinės jėgos turi radikaliai skirtingas ateities vizijas. Pavyzdžiui, Bosnijos serbai (kaip ir kaimyninė Serbija) prieštarauja šalies narystei NATO, o konstitucijos keitimui pritartų tik su sąlyga, jei joje atsirastų secesijos galimybė. Ne paslaptis, jog Bosnijos serbų lyderiai jau kurį laiką flirtuoja su vieningos Serbijos idėja ir yra ne kartą išreiškę norą atsiskirti nuo Bosnijos ir Hercegovinos bei jungtis prie Serbijos.

Bosnijos kroatų lyderiai mąsto panašiai, jie norėtų „trečiojo“, kroatiško autonominio regiono, kuris laikui bėgant galėtų prisijungti prie Kroatijos. Tuo tarpu bosniai pasisako už vieningą Bosniją, centrinės valdžios stiprinimą ir pilietiniu, o ne etniniu pagrindu kuriamą valstybę. Šie nesutarimai trukdo siekti euroatlantinės integracijos, vykdyti demokratines reformas, vystyti ekonomiką, nes bet kokie bandymai diegti reformas neišvengiamai atveda prie didžiojo klausimo – kaip turėtų atrodyti BiH – ar ji etninė, ar pilietinė valstybė?

Svarbų vaidmenį ieškant sprendimo galėtų suvaidinti Europos Sąjunga. Bendradarbiavimas su ES pradėtas dar 2003 m., tačiau oficialų prašymą tapti šalimi kandidate Bosnija pateikė 2016 m. Pernai gegužę Europos Komisija priminė, jog prieš leidžiant jai tapti oficialia kandidate, pažanga turi būti pasiektas net keturiolikoje sričių, įskaitant teisėsaugą, kovą su korupcija, viešąjį administravimą. Kol kas reformos pradėtos tik vienoje iš jų. Užimdama nekritiško stebėtojo vaidmenį ir toliau teikdama finansinę paramą, ES savotiškai įgalina vietos lyderius, kurie dėl didžiulės korupcijos naudojasi teikiamomis lėšomis savo tikslams pasiekti, pvz., nepatenkintiems rinkėjams tildyti.

Taigi, griežtesnė kontrolė ir didesnis įsitraukimas ar spaudimas iš ES pusės yra būtinas. Vis dėlto, žinant, kad esama situacija labiausiai naudinga valdančioms partijoms, mažai tikėtina, jog jos pačios inicijuos reikiamas reformas. Rimčiausias ES partneris regione yra Bosnijos piliečiai.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.