Lina Strupinskienė. „Mes – ne gyvuliai!“, arba kaip OMON žiaurumas veikia protestų dinamiką Baltarusijoje

Lina Strupinskienė. „Mes – ne gyvuliai!“, arba kaip OMON žiaurumas veikia protestų dinamiką Baltarusijoje

Jau kurį laiką žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose plinta pranešimai apie nepaprastai žiaurų Baltarusijos riaušių policijos (OMON) elgesį. Internete gausu gąsdintų, kankintų, prievartautų ir muštų baltarusių liudijimų. „Amnesty International“ ir vietos žmogaus teisių organizacijos teigia, kad pažeidimai sistemingi ir labai plačiai paplitę.

Protestai prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą Baltarusijoje vyksta kelis dešimtmečius, tačiau dar niekada jie nebuvo tokie masiniai. Kuo šių dienų įvykiai išskirtiniai? Įvairūs Lietuvos ir užsienio ekspertai yra pateikę ne vieną išsamią situacijos analizę, šio komentaro tikslas kiek kitoks – atkreipti dėmesį į siaurą, bet svarbų įvykių Baltarusijoje aspektą – beprecedentį specialiųjų pajėgų smurtą prieš taikius gyventojus. Kaip jau turbūt girdėjote, OMON pareigūnai brutaliai atakuoja ne tik politinius Lukašenkos oponentus, bet ir atsitiktinius praeivius; smurtas vėliau tęsiasi sulaikymo centruose.

Prieš kelias savaites Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič interviu Laisvosios Europos radijui sakė, kad negali patikėti, kad su protestuotojais Minske dorojasi Baltarusijos OMON. „Veikiausiai į Minską atvyko Rusijos riaušių policininkai, kurių nežmogišką, šėtonišką siautėjimą dabar ir matome . Baltarusių vyrukai nepajėgtų taip mušti savo mamų ir sesių”, – sakė rašytoja.

O ko reikia, kad savi imtų mušti savus? Viena vertus, galime kalbėti apie OMON daliniuose diegiamą aklo paklusnumo principą, milžiniškus atlyginimus, gerokai viršijančius šalies vidurkį, pareigūnų nebaudžiamumą. Kita vertus, svarbu pastebėti, kad smurtą pateisino ir netgi skatino paties prezidento Lukašenkos retorika.

Tam, kad smurtas įvyktų, jis pirmiausia turi būti įsivaizduotas. Jį lengviau įsivaizduoti prieš tuos, kurie yra „nežmonės“ arba „nesavi“. Kreipimuose į tautą prezidentas Lukašenka ne vieną kartą protestuotojus vadino „avimis“, „galvijais“, „nusikaltėliais“, „nevertais piliečio vardo“. Dehumanizacijos, arba nužmoginimo, retorikos pavyzdžių esame ne kartą matę, pavyzdžiui, konfliktų buvusioje Jugoslavijoje ar Ruandoje metu.

Taip sutvirtinamas kalbančiojo autoritetas, normalizuojamas jėgos panaudojimas ir paruošiama dirva vis didesniems žiaurumams. Taigi, specialiosios Baltarusijos policijos pajėgos, išėjusios į gatves, susiduria ne su kaimynais, draugais, bendrapiliečiais, o su „galvijais“, „nusikaltėliais“, „parazitais“, „alkoholikais“ ir kitokiais „kenkėjais“, kuriuos galima ir net reikia mušti. Taip iš individų atimamas bet koks žmogiškumas ir socialinis statusas.

Įdomu, kad buvusioje Jugoslavijoje ar Ruandoje dehumanizacija rėmėsi etnine ir religine skirtimi, o Baltarusijoje – politine. Baltarusijos visuomenė ganėtinai homogeniška: didelių socialinių, ekonominių, religinių, etninių, kultūrinių skirtumų tarp gyventojų čia paprasčiausiai nėra. Teliko remtis skirtimi tarp „žmonių“ ir „nežmonių“, „piliečių“ ir „avių“. Galbūt todėl dehumanizacijos taktika čia nepasiteisino, neilgai trukus įvairios visuomenės grupės stojo kankinamų ir mušamų bendrapiliečių pusėn. Solidarumą jos išreikšdavo protesto metu nešamuose plakatuose – „Mes – ne avys“, „Mes – ne nusikaltėliai“.

OMON smurtas, turėjęs įbauginti ir išsklaidyti protestuotojus, suvienijo juos prieš brutalų režimą. Atrodytų, nelogiška. Kam dalyvauti proteste ir rizikuoti savo kailiu, jei galima paprasčiausiai palaukti, kol režimą nuvers kiti. Sociologijoje, ekonomikoje ir politikos moksluose tai vadinama „kolektyvinio veiksmo“, „freeriderio“, arba „zuikiavimo“, problema.

Pirmasis ją aprašė Mancuras Olsonas dar 1965 m. išleistoje knygoje „Kolektyvinio veiksmo logika“. Gerokai vėliau mokslininkai Stathis N. Kalyvas ir Adamas M. Kocheris pabandė patikrinti, ar ši dilema veikia sukilimuose ir pilietiniuose karuose. Išnagrinėję istorinius pavyzdžius, jie priėjo prie išvados, kad konflikte dalyvaujančių asmenų patiriama rizika labai panaši į tą, kurią patiria nedalyvaujantieji.

Taip nutinka dėl identifikacijos problemos (dažnai neaišku, kas yra sukilėlis, o kas ne), šiuolaikinės karybos technologijų bei civilių kaip priedangos naudojimo. Be to, sukilėliai dažnai turi daugiau resursų, daugiau informacijos apie priešininkų veiksmus ir geba geriau gintis, greičiau atsitraukti, pasislėpti.

Ką tai reiškia Baltarusijos protestų kontekste? Teoriškai, protestuotojams yra naudingas valstybės noras viską malšinti brutalia jėga. Kai OMON pareigūnai puldinėja niekuo dėtus praeivius – išnyksta riba tarp aktyvių režimo oponentų ir pasyvių piliečių.

Tai mažina nedalyvavimo sąnaudas ir skatina prie protestų jungtis net tuos, kurie norėtų likti namuose ir saugiai laukti protestų pabaigos. Galiausiai, pats OMON brutalumas nepaprastai gerai dokumentuojamas ir transliuojamas užsienio bei vidaus auditorijoms įvairiausiais kanalais. Tai padeda dar labiau vienyti skirtingas visuomenės grupes, kurios šiaip neturėtų priežasties veikti kartu.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.