Uždaryti
2021-06-23 09:09:15
2021-06-22 00:00:00

Pranešame, kad stojimas į Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro studijų programą baigėsi. Į kitas magistro programas prašymus galite teikti iki birželio 30 d.

Laurynas Jonavičius: Ukrainai reikia ne tik Lietuvos vadovų paramos, bet ir spaudimo

Šiemet įvyko jau trys aukšto lygio Lietuvos atstovų vizitai Ukrainoje – ten lankėsi ir Prezidentas Gitanas Nausėda, ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, ir Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Visi siuntė aiškią žinią – Lietuva suinteresuota ir pasirengusi remti Ukrainą jos euro-atlantinės integracijos kelyje ir padėti vykdyti tam reikalingas reformas. Liepos 7-8 d. Vilniuje planuojama tarptautinė Ukrainos reformų konferencija. Ukrainos klausimas yra labai svarbi Lietuvos užsienio politikos darbotvarkės dalis jau daugelį metų.

Šis komentaras – apie vieną Ukrainos transformacijos į vakarietišką valstybę aspektą, kuris oficialiuose pareiškimuose dažniausiai nutylimas. Nors yra nepaprastai svarbus. Ir labai problemiškas.

V.Zelenskio kova su oligarchais

Kovo mėnesį Ukrainos prezidentas V.Zelenskis kreipėsi į tautą su garsiu pareiškimu, kurį žurnalistai pavadino „oligarchų kalba“. Pagrindinė pranešimo mintis – Ukraina duos atkirtį visiems, kurie „daugelį metų kenkia šaliai”. Prezidentas konkrečiai minėjo vienam turtingiausių Ukrainos žmonių – Viktorui Medvedčukui (kurio dukters krikštatėvis yra Rusijos prezidentas V.Putinas) – ir jo partneriams dar vasarį pritaikytas sankcijas (TV kanalų uždarymą, įmonių nacionalizavimą).

O pagrindinė žinia buvo pasiųsta visiems Ukrainos oligarchams: „svarbiausia yra atsakyti į klausimą – ar esate pasirengę dirbti legaliai ir skaidriai, ar norite toliau užsiimti monopolijų kūrimu, žiniasklaidos kontrole, įtaka parlamentarams ir valstybės tarnautojams? Pirmas variantas – labai sveikintinas. Antras – turi baigtis“.

Jau balandžio mėnesį V.Zelenskis išstojo su kitu pareiškimu, kuriame paskelbė rengiantis įstatymą, apibrėšiantį „oligarchų statusą Ukrainoje – veiklą, sankcijas ir pavertimą normaliais verslininkais, – nes jų įtaka šalies pasirinkimams, ekonomikai, įstatymams ir Parlamentui turi būti sustabdyta“.

Praėjusią savaitę, gegužės 11 d., Ukrainos generalinė prokuratūra pateikė kaltinimus tam pačiam V.Medvedčiukui dėl valstybės išdavystės. Nors „de-oligarchizacija“ ir kova su korupcija buvo vieni iš pagrindinių V.Zelenskio šūkių 2019 m. rinkimuose, praktiniai rezultatai, ypač kalbant apie oligarchų įtakos suvaldymą, kol kas nevienareikšmiški.

Viena vertus, V.Zelenskiui beveik pavyko atsikratyti sąsajos su buvusiu savo rėmėju – vienu iš turtingiausių oligarchų – Igoriu Kolomoiskiu. Buvęs I.Kolomoiskio advokatas A.Bohdanas dar 2020 m. pradžioje atleistas iš Prezidento administracijos vadovo pareigų, o V.Zelenskis nesutinka pačiam I.Kolomoiskiui grąžinti dar 2016 m. už lėšų grobstymą nacionalizuotą PrivatBank.

Antra vertus, dauguma iš veiksmų, kurių iki šiol V.Zelenskis ėmėsi kovodamas prieš oligarchus, nesunkiai paaiškinami ir racionaliais siekio išlikti valdžioje argumentais. V.Medvedčuko sąsajos su Kremliumi ir aiškiai pro-rusiška pozicija tikrai padarė jį lengvu taikiniu siekiant užsidirbti papildomų populiarumo taškų ir kartu sumažinti Rusijos įtaką Ukrainos vidaus procesams. Savo ruožtu, I. Kolomoiskio ir PrivatBank istorija labai stipriai susijusi su Tarptautinio Valiutos Fondo spaudimu, kuris reikalauja neleisti grąžinti banko oligarchui (reprivatizuoti) ir sieja šio reikalavimo įgyvendinimą su TVF paskola Ukrainai. Be to, Medvedčukas ir Kolomoiskis tik du iš kelių dešimčių tikrai įtakingų neformalių ir įtakingų žaidėjų Ukrainoje.

Oligarchai ir dalinių reformų lubos

Ukraina politologų tyrimuose vadinama „oligarchine demokratija“ arba „konkurencinio autoritarizmo“ režimu, t.y. sistema, kurioje galia (ypač neformali) yra sukoncentruota keliuose centruose, o valstybė (oficialūs pareigūnai) nėra vienintelis normų ir taisyklių šaltinis. Skaičiuojama, kad Ukrainoje politinę įtaką turi (ir daro) ne mažiau kaip 10 oligarchų.

Viena vertus, tokia neformali oligarchų įtaka yra didelė kliūtis demokratinėms, įstatymo viršenybės ir rinkos ekonomikos reformoms. Antra vertus, konkurencija tarp daugelio galios centrų neleidžia susiformuoti vienam super-stipriam autoritariniams galios centrui ir išlaiko šalį bent dalinės demokratijos būsenoje.

Taigi, nors oligarchai ir neleidžia Ukrainoje įsitvirtinti vienam autoritarui (kaip Lukašenkai Baltarusijoje), kartu jie sukuria pagrindinę problemą – „dalinių reformų lubas“. Paprastai tariant, suinteresuoti pirminėmis reformomis (liberalizacija, privatizacija) asmenys, gavę iš jų naudos (privatizavę dideles įmones ir sukūrę monopolines struktūras), įgauna galią ir praranda interesą reformas tęsti iki galo. Atitinkamai, naudodamiesi sukaupta galia jie ima daryti įtaką politikai – blokuoti savo verslui/turtui nepalankius spendimus, taip tapdami reformų stabdžiais ir kliūtimis.

Oligarchinė Ukrainos hidra

Jei pažvelgsime į įtakingiausių ukrainiečių kasmet sudaromus sąrašus, pamatysime, kad įtakingiausiųjų dešimtuke 2020 m. buvo penki oligarchai – R.Achmetovas, V.Medvedčukas, I.Kolomoiskis, P. Porošenko ir V.Pinčukas. Pažvelgus į tuos pačius sąrašus 2012 metais (iki Maidano), dešimtuke rasime tuos pačius Achmetovą, Pinčuką ir Kolomoiskį. Jie figūruoja ir 2009 m. (iki Janukovyčiaus) sąraše – Achmetovas, Pinčukas, Kolomoiskis, Medvedčukas ir Porošenko.

Paprastai sakant, nepaisant politinės situacijos šalyje – tiek pro-vakarietiškos, tiek pro-rusiškos politikos laikais, įtakingiausių žaidėjų rate visada buvo tie patys neformalūs galios centrai. Nors praktiškai visi Ukrainos prezidentai skelbė ar net praktiškai kovojo su oligarchų įtaka (net V. Janukovyčius siekė eliminuoti juos iš politinio žaidimo), pastarieji sugebėjo nuolatos prisitaikyti ir išlikti. Prezidentai atėjo ir išėjo, o oligarchai liko…

Kol kas ne išimtis ir V.Zelenskio valdymas. Pavyzdžiui, įtakingiausiu iš oligarchų laikomo R.Achmetovo kompanija DTEK nuo 2016 iki 2019 m. gavo milžiniškus viršpelnius (kalbama apie beveik 1,5 milijardo JAV dolerių) naudodamasi vadinamąja Rotterdam+ dujų kainų formule.

Ukrainos kovos su korupcija biuras (NABU) skelbia, kad naudą iš formulės nustatymo ir naudojimo gavo ne tik R.Achmetovo kompanija, bet ir tuometinio prezidento P.Porošenko aplinka, parėmusi formulės naudojimo įteisinimą. Vis dėlto, dar 2017 m. pradėtas tyrimas jau tris kartus nutrauktas specialiajam kovos su korupcija prokurorui (SAPO) neradus pakankamai įrodymų. Visa tai įvyko jau 2020-2021 metais, kai V.Zelenskis jau daugiau nei metus buvo prezidento poste. Ir smulki detalė – dabartinis premjeras D.Šmyhalis 2017-2018 m. dirbo būtent DTEK kompanijoje.

Ar gali Ukraina išgyventi be oligarchų?

Gali būti, kad pakankamai atlaidus V.Zelenskio administracijos požiūris į R.Achmetovo veiklą atsižvelgia ir į tai, kad oligarchas nemato problemų padėti naujam prezidentui. Viena vertus, R. Achmetovui priklausantis televizijos kanalas „Ukraina“ noriai kviečiasi į laidas patį Prezidentą ir transliuoja jo žinutes.

Antra vertus, dar 2019 m. pabaigoje būtent R.Achmetovo fondas atsiliepė į V. Zelenskio iniciatyvą „200 greitųjų pagalbų Ukrainai“ ir padovanojo valstybei 200 naujų greitosios pagalbos automobilių. Pats V.Zelenskis buvo susitikęs su R.Achmetovu ir paskelbė, kad „geranoriškai sutarė dėl Rotterdam+ formulės atšaukimo ir oligarcho pagalbos investuojant į šalies kelių infrastruktūrą bei mediciną“.

Paprastai tariant, yra nemažai faktų, kad R.Achmetovas, sėkmingai išlaikęs įtaką prie visų ligšiolinių prezidentų, gerai žino, kaip susitarti ir su V.Zelenskiu. Prie jų turbūt galima pridėti ir tai, kad (Ukrainos žurnalistų duomenimis), R.Achmetovo interesus Aukščiausioje Radoje atstovauja apie 30 valdančios „Tautos tarno“ partijos deputatų, beveik visa J.Tymošenko „Tėvynės“ frakcija ir dar kelios grupės nepartinių parlamentarų. Ir visa tai – tik apie vieną iš daugelio (ar bent 13-os, kaip užsiminė Ukrainos Nacionalinio Saugumo ir Gynybos Tarybos sekretorius A.Danilovas) oligarchų. Likusieji irgi turi savų įtakos ir spaudimo oficialiai valdžiai kanalų.

Oligarchų įtaka Ukrainoje nedings per naktį ar per metus. Nuo jos šiandien vis dar priklauso valstybės nacionalinis saugumas (būtent oligarchai finansavo Ukrainos batalionų pasipriešinimą Rusijos ekspansijai Rytų Ukrainoje), ir gebėjimas atlikti pagrindines valstybės funkcijas (kelių tiesimas, kova su COVID, sveikatos apsauga yra finansuojami tų pačių oligarchų mainais į palankią valstybės poziciją).

Tačiau norint padėti Ukrainai pralaužti „dalinių reformų lubas“, būtina formalizuoti ir išskaidrinti valstybės ir oligarchų santykius. Tarptautinis, t.y. ir Lietuvos, spaudimas yra būtina to sąlyga. Tai gali būti nemalonu girdėti draugams Ukrainoje, bet be to nebus įmanoma prasminga Ukrainos narystė euro-atlantinėje bendruomenėje. Tam ir yra draugai, kad sakytų tiesą į akis.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.