Uždaryti
2021-09-19 23:40:25
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Vytis Jurkonis. Atsitiktinumai – Baltarusijos ir Lietuvos tarpusavio santykių distopija

Tai galėjo būti graži istorija apie nuostabią Baltarusijos ir Lietuvos kaimynystę. Apie istorinius ryšius, kurie 2019 metais, perlaidojant Konstantino Kalinausko ir kitų 1863–1864 metų sukilimo dalyvių palaikus, buvo betampą dvišalių santykių epicentru.

Apie ekonominį bendradarbiavimą, kuris, nepaisant visų pakilimų ir nuosmukių dėl įvestų sankcijų, buvo daugmaž stabilus, tačiau staigiai šovė aukštyn, kasmetiniame Lietuvos ir Baltarusijos pramonininkų susitikime pasirašius daugybę susitarimų. Abiejų šalių ministrai pirmininkai įsipareigojo didinti naftos ir dujų tranzito apimtis, tokiu būdu užtikrindami Baltarusijos energetikos diversifikaciją. Lietuva, kuri visada buvo tarp 5 pagrindinių ES prekybos partnerių, dalinosi antrąją vietą su Lenkija, nusileisdama tik Vokietijai – stambiausiai ES ekonomikai. Atrodė, kad net ir nesutarimuose dėl Astravo atominės elektrinės įmanoma pasiekti proveržį, ypač po to, kai „Tesla“ pareiškė ketinanti pasidomėti galimybe Ignalinoje atidaryti „Tesla Gigafactory“.

Apie turizmo sektorius, kurie pagal Liublino ketverto formatą (įskaitant Varšuvą ir Kijevą) ir bendradarbiaudami su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku (ERPB) bei Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacija (JTPTO) susitarė suformuoti bendrą Baltijos ir Juodosios jūros turizmo erdvę.

Apie stiprėjantį bendradarbiavimą IT srityje, kai „Go Vilnius“ ir Minsko aukštųjų technologijų parkas susitarė įkurti „Didžiosios Kunigaikštystės technologijų klasterį“ ir tokiu būdu paskatinti abiejų šalių vyriausybes gerinti susisiekimą tarp Vilniaus ir Minsko. Į šį IT burbulą liejosi investicijos, buvo suformuluotas siekis iki 2025 m. paleisti greitąjį traukinį „Twin City Express“ ir bandomąjį šio klasterio bevizio režimo projektą. Stagnuojantis „Skolkovo“ inovacijų centras ir nuo „Brexito“ sprunkančios įmonės šį laisvą technologijų klasterį įsivaizdavo kaip Silicio slėnio Rytų Europoje pažadą. Oficialusis Minskas išdidžiai skelbė, kad Didžiosios Kunigaikštystės klasteris tiesia partnerystės tiltus tarp Eurazijos ir Europos sąjungų, puoselėja technologijas ir, svarbiausia, sujungia žmones.

Tačiau tai nebuvo įgyvendinta. Bent jau, kol valdžioje Lukašenka.

Buvo daugybė galimybių parodyti bent kruopelytę geros valios ir pasistūmėti bent per centimetrą (jau nekalbant apie galimybę žengti papildomą žingsnį) abipusiai įdomių ir naudingų santykių link, tačiau Aliaksandro Lukašenkos komanda viską paleido vėjais, nors, tiesą sakant, greičiausiai niekada ir neketino judėti ta linkme. Tokiam bendradarbiavimui reikalingas pasitikėjimas ir įsipareigojimas, reikalinga vizija, kūrybiškumas ir idėjos – savybės, kurių Baltarusijos režimui pritrūko, nes bet kokias pastangas visada užgoždavo lengvas Kremliaus siūlomas kąsnis.

Lietuvoje buvo didelių lūkesčių dėl galimo Minsko posūkio 180 laipsnių kampu 2009–2010 metais. Vilnius netgi tapo flagmanu, skatinančiu ES dialogą su Baltarusija. Šią iliuziją sugriovė žiaurios represijos po 2010 m. gruodžio rinkimų. Nuo to laiko Lietuva tapo kur kas atsargesnė Baltarusijos atžvilgiu, stengdamasi ES būti sveiko proto balsu. Taip, verslas užsiėmė lobizmu, kad panaikintų sankcijas. Taip, deja, 2011 m. buvo padaryta tragiška klaida, perdavus garsaus žmogaus teisių gynėjo Alesio Bialiackio banko sąskaitos duomenis. Nepaisant to, pasitikėjimas tarp Minsko ir Vilniaus taip niekada ir nebebuvo atkurtas. Baltarusijos pusė taip pat nerodė jokių geros valios ženklų ar ketinimų. Oficialusis Minskas iš tiesų stengėsi padaryti viską, kad Lietuva atrodytų kaip vienos problemos šalis, o Astravas – vienintelė Lietuvos kritikos priežastis, nors taip toli gražu nebuvo.

Lietuvoje veikia iš Baltarusijos ištremtas Europos humanitarinis universitetas, ji yra tapusi daugelio baltarusių organizacijų ir pilietinių iniciatyvų namais, Baltarusijos pilietinės visuomenės, žurnalistų ir opozicijos veikėjų centru, kur jie gali saugiai susitikti ir aptarti ateities planus. Nepaisant šaltų politinių santykių, turizmo srautai nenutrūko, tęsėsi pakankamai gyvybingas ekonominis bendradarbiavimas. Lietuva, bendradarbiaudama su Lenkija, netgi dalyvavo pirmajame ES dvynių projekte „Baltarusijos nacionalinio banko stiprinimas“, kuriam vadovavo Vokietija. Tačiau dvišalio bendradarbiavimo potencialas visada buvo daug didesnis.

2020 m. vasara Baltarusijoje tapo šio potencialo ženklu. Lietuvoje jis buvo sutiktas didžiule solidarumo banga. Lietuvos Vyriausybė viena pirmųjų atvėrė humanitarinį koridorių pavojuje atsidūrusiems Baltarusijos žmonėms ir skubos tvarka suteikė nacionalines vizas aktyvistams, žmogaus teisių gynėjams ir represijų aukoms, įskaitant Sviatlaną Cichanouskają ir jos vaikus. Lietuvos žmonės surengė ne vieną paramos akciją, per iniciatyvą „Go Belarus“ represijų aukoms paaukojo daugiau nei 200 tūkst. eurų. Galima ilgai vardinti įvairius šio precedento neturinčio solidarumo pavyzdžius, tačiau gyva žmonių grandinė, 2020 m. rugpjūčio 23 d. nusidriekusi nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos, tapo geriausiu draugiškų Baltarusijos ir Lietuvos santykių potencialo simboliu. Tai buvo pirmasis žingsnis siekiant, kad galimybės virstų realybe. Natūralus laisvės saitas tarp Baltarusijos ir Baltijos šalių.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.