Uždaryti
2021-04-11 10:01:32
2021-01-15 00:00:00

VU TSPMI tarybos sprendimu visas studijų procesas 2020-2021 mokslo metų pavasario semestrą vyks virtualiai. Semestro tvakaraščius galite rasti čia!

Valentinas Beržiūnas. Apie sankcijas Rusijai: Vakarų Europa sau į kojas nešaudys

Netyla kalbos apie Europos Sąjungos (ES) sankcijas Rusijai. Keliems aukštiems Rusijos režimo pareigūnams, susijusiems su opozicijos veikėjo Aleksejaus Navalno įkalinimu, uždrausta keliauti į ES. Be to, įšaldytas ir pastarųjų turtas.

Kritikai pabrėžia, kad šios sankcijos – per švelnios ir Kremliui nebaisios. Išties, ES turi kur kas rimtesnių svertų prieš Rusiją, tačiau jų nenaudoja. Kodėl?

ES–Rusijos konfliktas?

Dažniausiai į Vakarų Europos-Rusijos santykius žvelgiama per realistinę (saugumo) prizmę, dėl to jų pobūdis apibrėžiamas kaip konfliktiškas. Tačiau tai neleidžia suprasti vieno paprasto dalyko. Kodėl Vakarų Europos valstybės plėtoja ekonominį-energetinį bendradarbiavimą su Rusija, jei laiko pastarąją grėsminga varžove. Nei konfliktai Gruzijoje (2008 m.) ir Ukrainoje (2014 m.), nei brutalus protestų Rusijoje išvaikymas po A. Navalno įkalinimo, nei sąjungininkių JAV spaudimas nepaveikė Vakarų Europos šalių pozicijos.

Priešingai, pastaraisiais metais Rusijos-Vakarų Europos geoekonominis aljansas tvirtėjo, o ryškiausias pavyzdys – Baltijos dugnu baigiamas tiesti dujotiekis „Nord Stream 2“, kurį įgyvendina rusų dujų milžinas „Gazprom“, bendradarbiaudamas su stambiausiomis Vakarų Europos energetikos kompanijomis: Nyderlandų „Shell“, Austrijos OMV, Prancūzijos „Engie“, Vokietijos „Uniper“ ir „BASF–Wintershall“.

Vokietija laikosi savo – teigia, kad „Nord Stream“ projektas – komercinis projektas. Tuo tarpu JAV ir jų sąjungininkės Vidurio-Rytų Europoje dujotiekį vadina geopolitiniu instrumentu, skirtu aplenkti tradicines išteklių tranzito valstybes, tarp jų Lenkiją, Ukrainą ir Baltijos šalis.

JAV spaudžia Vakarų Europą, kad ši atsisakytų dujotiekio, tačiau Vokietija, Austrija ir kitos regiono šalys atkerta, kad „Nord Stream“ užtikrina Senojo žemyno energetinius interesus. 2017 m. birželį Berlynas ir Viena griežtai sukritikavo Vašingtoną, JAV Senatui paskelbus apie planuojamas sankcijas „Nord Stream 2“ projekte dalyvaujančioms europiečių įmonėms.

Vokietija ir Austrija tada perspėjo, kad sankcijos kelia grėsmę Europos energetiniam saugumui ir neigiamai veikia transatlantinius santykius.

Pastaruoju metu Vokietijos tonas kiek sušvelnėjo; kanclerė Angela Merkel patvirtino, kad yra pasirengusi diskutuoti dėl energetinių ryšių su Rusija su naująja JAV administracija. Vis tik, A. Merkel pridūrė, kad Berlyno pozicija dėl dujotiekio kol kas nesikeičia.

Jeigu Vakarų Europos valstybės laiko Rusiją varžove, logiškai mąstant, jos turėtų siekti riboti Kremliaus ekonominės ir, savo ruožtu, karinės galios augimą, nes tai kelia pavojų jų ir kitų Europos valstybių saugumui. Tačiau Vakarų Europos šalys ne tik nesiekia riboti Rusijos galios augimo, jos faktiškai pastarąją didina: palaiko su Rusija glaudžius ekonominius-energetinius ryšius, kurie nenutrūko netgi po Rusijos agresijos Ukrainoje.

Tai leidžia tvirtinti, kad tarp Vakarų Europos ir Rusijos nėra jokio fundamentalaus konflikto, todėl realizmu grindžiamas Rusijos–Vakarų Europos santykių aiškinimas nėra tikslus.

Vakarų Europos elgesį sąlygoja geoekonominiai veiksniai – siekis išlaikyti Rusiją vadinamojoje pusiau periferijoje ir maksimaliai išnaudoti šio santykio teikiamas ekonomines galimybes.

Pusiau periferinė Rusija

Rusijos ekonomika yra pajėgiausia vadinamojoje postsovietinėje erdvėje, tačiau šalies ūkyje dominuoja žemos pridėtinės vertės produkcijos gamyba. Viena svarbiausių Rusijos ūkio šakų – išteklių pramonė. Šis sektorius akumuliuoja daugiau nei ketvirtadalį Rusijos bendrojo vidaus produkto, sudaro daugiau nei pusę eksporto, o pajamos, gautos iš žaliavų pardavimo, viršija trečdalį federalinio biudžeto įplaukų.

Tiesa, iš sovietinių laikų Rusija paveldėjo ir tam tikras aukštesnės pridėtinės vertės ūkio šakas. Viena jų – karinė (gynybos) industrija. Rusija šiandien yra viena pasaulinių ginklų gamybos lyderių ir antra pagal dydį ginkluotės eksportuotoja po JAV. Pagrindinės rusiškos ginkluotės importuotojos – Kinija, Indija, Pietryčių Azijos, Vidurio Rytų, Lotynų Amerikos ir Afrikos valstybės.

Tai, kad Rusija eksportuoja tiek santykinai aukštos pridėtinės vertės pramonės gaminius, tiek žemesnės bei yra viena didžiausių išteklių eksportuotojų pasaulyje, leidžia apibūdinti šią šalį pusiau periferine. Ką tai reiškia?

Priklausomybė šiai geoekonominei zonai lemia, kad, nepaisant pažangesnių industrinių sektorių (pvz., gynybos pramonės) kuriamos pridėtinės vertės, didžioji dalis šalyje gaminamų pramonės gaminių nėra paklausūs vidaus arba pasaulinėse rinkose. Dėl to nemažai pramoninės produkcijos (ypač aukštųjų technologijų) šalis priversta importuoti iš ekonomiškai pajėgesnių, t. y. branduolio valstybių. Tai sukuria netolygumą tarptautiniuose ekonominiuose mainuose.

Paprastai tariant, branduolio šalys, eksportuodamos brangią aukštos pridėtinės vertės produkciją, kaupia viršpelnius, o pusiau periferinės valstybės kapitalas, akumuliuojamas eksportuojant pigesnę žemesnės pridėtinės vertės produkciją (pvz., išteklius ar žemės ūkio naudmenas), yra nepakankamas, kad sudarytų prielaidas užtikrinti santykinai aukštą ekonominės gerovės lygį didžiajai daliai valstybės gyventojų.

Kaip ir būdinga pusiau periferijai, pagal daugelį socioekonominių rodiklių Rusija atsilieka ne tik nuo Vakarų Europos valstybių, bet ir nuo kai kurių postsovietinių šalių. Pavyzdžiui, jei absoliutus Rusijos BVP siekia 1,4 trln. JAV dolerių ir pagal šį rodiklį šalis užima 11 vietą pasaulyje, tai BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, Rusijoje siekia apie 11 tūkst. dolerių ir pagal šį rodiklį Rusija užima tik 60 vietą pasaulyje.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijoje pradėjo sparčiai augti turtinė nelygybė. Rusija pasižymi ganėtinai aukštu Gini koeficientu, matuojančiu socialinę atskirtį visuomenėje. Reikšmingai skiriasi ekonominio išsivystymo Rusijos miestuose ir regionuose – Maskvoje ir Sankt Peterburge sukuriama didžioji dalis šalies BVP, o tolstant nuo minėtų didmiesčių menksta gyventojų pajamos, mažėja užimtumo lygis, stinga investicijų, prastėja infrastruktūra. Pagaliau, Rusijai darosi vis sudėtingiau išlaikyti iš sovietinių laikų paveldėtą infrastruktūrą ir t. t.

Šios ir kitos socioekonominės problemos kelia natūralų šalies gyventojų nepasitenkinimą esama padėtimi, aštrina etninius, religinius ir regioninius nesutarimus, stiprina decentralizacijos tendencijas ir kelia politinę įtampą. Siekiant stabilizuoti padėtį, Rusijos valdantysis režimas priverstas griežtinti politinę visuomenės kontrolę. O tam panaudojamos tiek visuomenę mobilizuojančios, tiek represuojančios priemonės: brutalus protestų malšinimas, režimo kritikų persekiojimas, nacionalizmo propagavimas, visuomenę telkiančio naratyvo apie „priešų apsuptą tvirtovę“ konstravimas, netgi karinės kampanijos užsienio valstybėse, pavyzdžiui, rytų Ukrainoje ir t. t.

Netolygūs mainai

Aptariant pusiau periferijos valstybių ekonominius ryšius, šios reikšmingai priklauso nuo ekonomiškai pajėgiausių valstybių rinkų, kur realizuoja produkciją. Rusijos atveju – tai ištekliai, kurių eksportas į ES sudaro apytiksliai 70 proc. viso Rusijos eksporto. Branduoliui priklausančios valstybės siekia kontroliuoti pusiau periferiją, nes tai leidžia akumuliuoti viršpelnius.

ES yra pagrindinė Rusijos prekybos partnerė ir investuotoja, su kuria mainai sudaro beveik pusę visos Rusijos prekybos. Bet svarbiausia yra tai, kad, pažvelgus į Rusijos-ES tarpusavio prekybos statistiką, matyti, kad ES valstybių į Rusiją eksportuojamos prekės pasižymi santykinai aukšta pridėtine verte – tai ir įvairios paskirties mašinos, transporto įranga, elektronika, elektrotechnika, parfumerija ir kosmetika, buitinė chemija, farmacija ir t. t. Tuo tarpu Rusijos eksporto į Bendrijos šalis pagrindą daugiausiai sudaro energetinės žaliavos arba išimtinai pirminiai, t. y. mažai perdirbti arba iš viso neperdirbti, produktai, tarp jų metalai ar produktai, pagaminti iš netauriųjų metalų.

Kitaip tariant, Rusijos-Vakarų Europos ekonominiai santykiai yra akivaizdžiai asimetriniai. Todėl Vakarų Europos valstybės pelnosi prekiaudamos su Rusija, o tai reikšmingai veikia ir jų politiką Rusijos atžvilgiu.

Pažiūrėkime į pavyzdį – konfliktą Ukrainoje. Rusijai aneksavus Krymo pusiasalį ir įsitraukus į pilietinį konfliktą rytinėje Ukrainos dalyje, Maskvai buvo paskelbtos sankcijos. Nors tai apribojo tam tikrų paslaugų ir technologijų eksportą į Rusiją, šios sankcijos praktiškai neturėjo jokio poveikio Rusijos–Vakarų Europos ekonominiam bendradarbiavimui bei stambaus masto energijos importui iš Rusijos. Negana to, nebuvo numatytos jokios baudžiamosios priemonės, kurios galėtų paveikti finansinius Rusijos–ES ryšius. Pavyzdžiui, 2014 m. būta raginimų atjungti Rusiją nuo Pasaulinės tarpbankinių atsiskaitymų sistemos, bet Vakarų valstybių vyriausybės šią iniciatyvą atmetė, argumentuodamos per didele ekonomine žala, nors 2012 m. analogiškas žingsnis buvo žengtas prieš Iraną.

Apibendrinant, griežtų sankcijų Kremliui, ko gero, neišvysime, kadangi dabartinis status quo Rusijoje tenkina Vakarų Europą. O sau į kojas juk nešaudysi.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.