Uždaryti
2021-06-23 08:35:30
2021-06-22 00:00:00

Pranešame, kad stojimas į Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro studijų programą baigėsi. Į kitas magistro programas prašymus galite teikti iki birželio 30 d.

Kęstutis Girnius. Ar baigsis nesibaigiantys karai?

Praėjus beveik dvidešimt metų po to, kai JAV užpuolė Afganistaną ir nuvertė talibų režimą, Vašingtonas paskelbė, kad iki rugsėjo 11 dienos išves visus savo karius iš Afganistano. Prezidentas Bidenas pabrėžė, kad kariuomenės atitraukimas nepriklausys nuo padėties šalyje, taigi, net jei kiltų rimtas pavojus, kad talibai greitai nuvers Afganistano vyriausybę.

Teigiama, kad Pentagonas priešinosi besąlygiškam pasitraukimui, bet prezidentas Bidenas, kitaip negu jo pirmtakai B. Obama ir D. Trumpas, nutarė atmesti generolų nuogąstavimus dėl galimos Talibano pergalės.

Verta prisiminti, kad sovietų kariams galutinai pasitraukus iš Afganistano 1989 m. vasarį, prezidentas M. Najibullah gebėjo išlikti valdžioje dar trejus metus.

Jo likimą nulėmė žlungančios SSSR nutarimas nutraukti finansinę paramą. Manytina, kad JAV ir kitos Vakarų šalys teiks karinę ir kitokią paramą prezidento Ashrafo Ghanio Vyriausybei.

Jau seniai pribrendo laikas JAV nutraukti nesibaigiančius karus, kuo greičiau išbristi iš Artimųjų Rytų liūno, kuo mažiau įsijausti į pasaulio policininko vaidmenį. Nors JAV yra galingiausia šalis pasaulyje, ji itin retai laimi greitą ir aiškią pergalę, paskutinis kartas buvo per Persijos įlankos karą 1991 m. žiemą.

Intervencijų būta daug. Afganistane, Irako invazija 2003 m., JTO palaiminta intervencija Libijoje, kova su ISIS Sirijoje ir Irake, Somalyje ir dar kitur.

Per šiuos karus žuvo ar buvo sužeista dešimtys tūkstančių JAV karių, išeikvotas milžiniškas turtas, kuriuo būtų buvę galima atstatyti žlugdančią JAV infrastruktūrą ir pakelti gyvenimo lygį, o milijonai vietos gyventojų žuvo ar nukentėjo įsižiebus kariniams veiksmams.

Kadaise buvo aiškinama, kad reikia priešintis komunistų agresijai ir pastangoms destabilizuoti įvairias šalis, dabar pagrindiniu priešu tapo Islamo radikalai, ar tai būtų Islamo valstybės ar organizacijos „al-Qaeda“ likučiai, ar koks nors jų pakaitalas kaip „al-Shabaab“ Somalyje. Po Vietnamo karo nesėkmės buvo stengiamasi nustatyti, kokiomis aplinkybėmis JAV turėtų griebtis rimtesnių karinių priemonių.

1984 m. tuometinis gynybos sekretorius Caspar Weinbergeris paskelbė savo daugialypę doktriną: JAV neturėtų įsiveltį į karus, jei nėra grėsmės nacionaliniam saugumui; ginkluotosios pajėgos turi turėti aiškiai apibrėžtus politinius ir karinius tikslus bei gebėjimą juos įgyvendinti; nevalia kariauti, neužsitikrinus viešosios nuomonės ir Kongreso pritarimo; kariniai veiksmai turi būti paskutinė išeitis. Ši protinga doktrina buvo greitai užmiršta.

Pasaulio policininko vaidmuo yra giliai įsišakniįęs JAV politinio elito sąmonėje. Dažnai žiniasklaida, profesoriai ir ekspertai yra griežčiau ir kovingiau nusiteikę negu generolai. 1992 m. tuometinė JAV ambasadorė JTO M. Albright pabarė Generalinio štabo viršininką C. Powellą: „Kokia prasmė turėti šias puikias ginkluotąsias pajėgas, apie kurias jūs visada kalbate, jei mes negalime jomis naudotis?“

Piktinamasi, kai atsisakoma griebtis smurto. Geriausias pavyzdys – tai kritikos audra, kuri kilo prezidentui Obamai nutarus iš oro nesmogti Sirijos ginkluotoms pajėgoms po to, kai jos pavartojo cheminius ginklus prieš civilius gyventojus. Obama nepaisė savo paties nubrėžtos raudonos linijos – įsipareigojimo smogti, jei Sirija naudos tuos ginklus – bet kartu su Rusija įtikino Assadą sunaikinti visus masinio naikinimo ginklus.

Nors ir pilnai neįgyvendintas ginklų sunaikinimas sukėlė daug daugiau gėrio negu būtų buvę pasiekta, JAV aviacijai kelias dienas ar net kelias savaites naikinus taikinius Sirijoje. Tiesa, Trumpas 2017 m. smogė Sirijai – surengė ataką prieš aviacijos bazę, bet tai niekaip nepaveikė karo eigos. Obama pagirtinas ir dėl to, kad atlaikė didelį spaudimą ir nutarė nepalaikyti sukilėlių Sirijos pilietiniame kare, tad ilgainiui sumažino civilinių aukų skaičių.

Jei generolai kartais nerodo entuziazmo karinei intervencijai, jie atkakliai priešinasi planams išvesti karius. 2019 rudenį Trumpui pranešus, kad JAV sparčiai išves visus karius iš Sirijos, generolai negailėjo pastangų jį perkalbėti. Civiliai irgi smerkė jo nutarimą, o paprastai racionalus savaitraštis Economist rašė, kad po Trumpo nutarimo pasaulis pasidarė pavojingesnis, o Putinas gal bus gundomas patikrinti Vašingtono „įsipareigojimą ginti Baltijos valstybes, mažytes NATO sąjungininkes Rusijos pasienyje.“ JAV kariai tebėra Sirijoje.

Panašią patirtį patyrė prezidentas Obama, kai jis siekė keisti Afganistano politiką. Lietuvių kilmės buvęs pulkininkas ir istorikas A. Bacevich rašė, kad šį, kaip ir daugelį kartų Pentagonas nesiūlė Obamai rimtų alternatyvų. Visi pasiūlyti planai buvo nerealistiški, išskyrus tą, kuris atspindėjo generolų norus. Tad Obamai nebuvo iš ko rinktis, turėjo pritarti generolams.

Karinių intervencijų šalininkų motyvai įvairūs. Vieni nuoširdžiai galvoja, kad be humanitarinės intervencijos žus dešimtys tūkstančių civilių Libijoje ar Sirijoje, antri mano, kad kariniai veiksmai reikalingi, siekiant atgrasyti Rusiją nuo karinių avantiūrų, treti pabrėžia JAV „išskirtinumą,“ suteikiantį jai teisę griebtis karinių priemonių, kad išsaugotų normų grindžiamą tarptautinę santvarką, nepastebėdami, kad tai skatina Rusiją ir Kiniją, JAV pavyzdžiu, nepaisyti tarptautinės teisės ir normų, kai tai joms naudinga.

Bidenas paskelbė, kad JAV „sugrįžo“, aktyviai dalyvaus tarptautinėje politikoje. Trumpo užsienio politika buvo pragaištinga, bet ankstesnė nebuvo nepriekaištinga, tad daug lems „sugrįžimo“ būdas.

Tarp Bideno patarėjų yra nemažai „vanagų“, kaip Susan Rice. Valstybės departamento vyraujantį vaidmenį, nustatant politiką Rusijos atžvilgiu, turės kita „vanagė“, Victoria Nuland, pasižymėjusi ir dėl to, kad per Maidano įvykius Rusijos žvalgybos išplatintame „You Tube“ įraše, į JAV ambasadoriaus Ukrainoje reiškiamą susirūpinimą dėl ES nuogąstavimų dėl galimo perversmo, sako „Fuck the EU“.

Bideno nutarimas išvesti visus karius iš Afganistano buvo reikalingas ir protingas. Pamatysime, ar jis gebės atmesti raginimus politines problemas spręsti ne diplomatinėmis priemonėmis.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.