2022-05-27 06:48:17
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 06:48:17
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 06:48:17
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Laurynas Jonavičius: Kada krinta diktatoriai?

Laurynas Jonavičius: Kada krinta diktatoriai?

Kremliaus režimo agresijos prieš Ukrainą karo veiksmams vis labiau užsitęsiant, keliami klausimai, kiek ilgai Rusijos visuomenė ir jos elitas kentės vykdomos politikos sunkumus ir sutiks padengti vis augančius kaštus. Vienas iš būdų atsakyti į šį klausimą yra pažvelgti į tokių režimų veikimo logiką ir įvertinti revoliucijos ar „rūmų perversmo“ sąlygas.

2011 metais pasirodė amerikiečių politikos tyrinėtojų B.Bueno de Mesquita ir A.Smitho knyga „Diktatoriaus vadovas“ (angl. Dictator’s Handbook). Knygos pavadinimo paantraštė kėlė klausimą „kodėl blogas elgesys beveik visada yra gera politika?“.

Knygos pamatinė prielaida – politinių lyderių elgesį galima ir reikia suprasti analizuojant jų išlikimo valdžioje instinktą. Jie nesivadovauja nacionalinių interesų gynimo logika. Nesvarbu ar sistema autoritarinė, ar demokratinė. Politinės sistemos skiriasi ne savo prigimtimi (demokratinės – autoritarinės), o rėmėjų, kurių reikia valdžiai išsaugoti, skaičiumi.

Jokia politinė valdžia nėra vienasmenė. Visose pasaulio valstybėse lyderiai veikia santykyje su trimis pagrindinėmis grupėmis – nominaliu selektoratu (visi, formaliai turintys rinkimo teisę), tikruoju selektoratu (tie, kurie turi resursų ir gebėjimų paveikti nominalaus selektorato sprendimus) ir laiminčia koalicija (tie, nuo kurių de facto priklauso išlikimas valdžioje). Būtent laiminčios koalicijos parama ir išlaikymas yra esminė politinės galios sąlyga.

Demokratijos nuo autoritarinių režimų skiriasi visų pirma laiminčios koalicijos dydžiu. Demokratijose ji yra pakankamai plati ir įvairi. Autokratijose – labai maža. Valdžiai išlaikyti (būti perrinktiems) demokratinėje sistemoje būtina atsižvelgti į daug skirtingų interesų ir efektyviai tiekti daug „bendrųjų gėrybių“, tokių kaip socialinės paslaugos, žmogaus teisės ir laisvės, ekonominė gerovė, visuotinis saugumas, teisingumas ir pan.

Tuo tarpu autoritariniuose režimuose, kuriuose laiminti koalicija yra santykinai maža, valdovams užtenka patenkinti laiminčios koalicijos narių poreikius savo valdžiai išlaikyti. Tokiose sistemose valdžios išlaikymą garantuoja ne maksimalaus rinkėjų skaičiaus interesų patenkinimas, o asmeninis privačių gėrybių teikimas įtakingiausiųjų grupei. Tokia grupė paprastai sudaryta iš žaidėjų, turinčių pajėgumus kontroliuoti valstybės resursus ir neleisti į jų dalybas įsiterpti kitiems veikėjams.

Rusija puikiai atitinka autoritarinės sistemos, kurioje valdžią kontroliuoja maža laiminti koalicija, logiką. V.Putino sukurta sistema laikosi ant jėgos struktūrų lojalumo ir didžiausias pajamas generuojančių ekonomikos sektorių tiesioginės kontrolės.

Atitinkamai, jėgos struktūrų lojalumą užtikrinantys asmenys (vadinamieji siloviki) sudaro laiminčiąją koaliciją. Energetinių ir kitų gamtinių išteklių kontrolę turintys oligarchai yra tikrasis selektoratas. Putino sistema išsilaiko suteikdama maksimalias asmenines privilegijas silovikams ir dideles individualias privilegijas oligarchams.

Plačioji visuomenė, nors ir išlaiko nominalią teisę suteikti valdymo mandatą, iš esmės neturi įtakos svarbiausių sprendimų priėmimui. Tokį jos vaidmenį lemia nemažai veiksnių, bet svarbiausi yra prievartos instrumentų kontrolė laiminčios koalicijos rankose, atribojimas nuo informacinių ir ekonominių resursų (jų kontrolę perduodant oligarchinėms grupėms) ir griežtos valdančiųjų primesto „socialinio kontrakto“ sąlygos.

Socialinis kontraktas Rusijoje reiškia, kad valdžia tiekia nominaliam selektoratui bazines gėrybes (socialinės garantijos, švietimas, ekonominė parama ir pan.) mainais už nesikišimą į laiminčios koalicijos ir tikrojo selektorato sprendimų priėmimą.

Dar vienas plačiosios visuomenės atribojimą nuo sprendimų priėmimo lengvinantis veiksnys yra šalies biudžeto pajamų priklausomybė ne nuo visų gyventojų sumokamų mokesčių, o nuo milžiniškus pelnus generuojančių gamtinių resursų eksporto. Didžiausias valstybės pajamas teikiančių ekonomikos sektorių (naftos, dujų, kitų gamtinių išteklių gavybos) kontrolė palengvina valdančiųjų galimybes ignoruoti eilinių mokesčių mokėtojų interesus, kadangi nuo jų sumokamų mokesčių valdžia beveik nepriklauso. O tuos, nuo kurių priklauso (naftininkus ir dujininkus) – valdantieji kontroliuoja maksimaliai.

Tokios sistemos egzistavimas tikrai ne naujiena Rusijos politiką analizuojantiems. Tačiau Rusijos režimo agresijos prieš Ukrainą kontekste, tokios prielaidos yra vertos dėmesio analizuojant galimybes, ar režimo pradėtas karas gali atsisukti prieš patį režimą.

Pastaruoju metu dažnai kalbama, kad karas išsekins Kremliaus resursus, suskaldys laiminčiosios koalicijos narius ir paskatins visuomenę sukilimui prieš valdančiuosius. Logika paprasta – dėl karinių veiksmų Rusijai įvedamos sankcijos sumažins pajamas iš strateginių sektorių kontrolės. Sumažėjus pajamoms, vis didesnė jų dalis turės būti skiriama laiminčios koalicijos (silovikų) lojalumui išlaikyti. Atitinkamai, privačių gėrybių oligarchams ir bendrųjų gėrybių visuomenei apimtys mažės, t.y. atsiras prielaidos jų nepasitenkinimui ir galbūt protestui prieš valdžią.

Pirminių ženklų, kad tai veikia, iš tiesų yra. Pakankamai įtakingi oligarchai – M.Fridmanas ir O.Deripaska (atitinkamai, 11-as ir 37-as turtingiausi Rusijos žmonės 2021 m.) – jau viešai pasisakė prieš karą. Kovo pradžioje už protestus prieš karą 103 Rusijos miestuose jau buvo sulaikyta daugiau nei šeši su puse tūkstančio protestuotojų. Ir tai dar tik sankcijų veikimo pradžia. Sankcijų, kurios neapima pagrindinių naftos ir dujų sektorių bei neatjungia svarbiausių bankų nuo SWIFT.

Taigi, perspektyvų protestams plėstis ir režimą palaikantiems įtakingiems veikėjams atsiriboti nuo jo gali būti. Ypač su sąlyga, kad bus sankcionuojama vis daugiau režimo laiminčios koalicijos ir tikrojo selektorato atstovų, galiausiai apribojant energetinių žaliavų pirkimą bei nuo SWIFT atjungiant visus bankus.

Papildomas nepasitenkinimą režimu galintis skatinti veiksnys gali būti ir greitos bei pakankamai neskausmingos pergalės nebuvimas. Aprašydami autoritarinių režimų kariavimo logiką, Mesquita ir Smithas ją apibūdina kinų strategijos klasiko Sun Tzu požiūriu.

Šis požiūris teigia, kad autoritarai pirmenybę teikia karui, kuris (1) turi būti greitas ir netikėtas, (2) paremtas maksimaliu resursų sukoncentravimu į trumpą ir efektyvią kampaniją ir nereikalaujantis ilgalaikio ir brangaus papildymo, bei (3) priklausomas nuo kariuomenės motyvacijos skatinimo būtent greitos pergalės faktu.

Jau daugiau nei savaitę besitęsiantys Rusijos kariniai veiksmai Ukrainoje aiškiai neatitinka šios logikos. Neaišku, ar dėl neapskaičiavimo, klaidingos informacijos, ar ukrainiečių nepaprasto ir visuotinio ryžto priešintis, bet greitos ir nebrangios pergalės Kremlius nepasiekė. Tai reiškia, kad konfliktui išsitęsiant didės jo kaštai pačiam režimui – tiek materialiniai kariuomenės palaikymo, tiek moraliniai dėl augančio žuvusiųjų skaičiaus.

Paminėtos prielaidos yra rimtas argumentas sakyti, kad pakeisti Rusijos režimo vykdomą politiką gali pakakti ne karinių veiksmų. Žinant, kad tiesioginis karinis Vakarų įsikišimas – ar tai būtų neskraidymo zonos užtikrinimas, ar puolamosios ginkluotės tiekimas ukrainiečiams – kol kas nėra priimtina opcija pagrindinėse Vakarų sostinėse dėl branduolinio konflikto baimės, ekonominis ir diplomatinis spaudimas išlieka svarbiausi poveikio instrumentai.

Galima sakyti, kad tai geroji pusė, kuri leidžia tikėtis, kad režimo pradėtas karas sugrįš bumerangu. Tačiau būtina matyti visą vaizdą ir nepamiršti, kad režimas taip pat reaguoja į situaciją. Ta reakcija yra žiauri ir antihumaniška, bet Mesquita ir Smitho žodžiais tariant, tai – gera autoritarinė politika.

Nekalbant apie gausybes suvaržymų, kurie ribojo protestuoti pasirengusiųjų galimybes koordinuoti veiksmus dar iki karo pradžios, režimas Kremliuje nemažina apsukų ir prasidėjus konfliktui.

Ką tik priimtas įstatymas, numatantis iki 15 metų nelaisvės vien už tai, kad viešai reiškiamas nepasitenkinimas karu de facto reiškia, kad net motina, netekusi kare žuvusio sūnaus, gali būti teisiama, jei garsiai suabejos karo prasme. Tai visiškai nežmoniškas elgesys iš valdančiųjų pusės. Normaliose valstybėse tai rimtas nusikaltimas. Bet autoritariniuose režimuose tai gali būti efektyvus būdas neleisti plisti informacijai apie realius karo kaštus. Informaciniame pasaulyje turbūt visiškai to nuslėpti nebus įmanoma. Bet atgrasymo efektas tiek kalbėjimo apie kaštus, tiek pasiryžimo protestuoti prasme tikrai bus.

Pasitraukimas, pasipriešinimas ar paklusimas

Vakarams vis dar nesiryžtant naudoti visaverčio karinio atsako į Rusijos veiksmus, sutariama, kad pagrindinis pokytį galintis lemti veiksnys yra galimas Rusijos visuomenės pasipriešinimas – revoliucija arba perversmas šalies viduje.

Klasikinė piliečių reakcijos į valdžios elgesį teorija sako, kad žmonės turi tris kelius reaguoti į valdžios elgesį – pasitraukimas, pasipriešinimas ir paklusimas (angl. – exit, voice, loyalty). Rusijos atveju visuomenės kaštai priešintis yra aukšti, o valdančiųjų nuostoliai nuo nepatenkintų vykdoma politika pasitraukimo – pakankamai menki.

Valdančiųjų priklausomybė nuo piliečių tiek legitimumo, tiek resursų kontrolės prasme yra minimali. Kaip rodo praktinė padėtis pastarosiomis dienomis – perkrauti skrydžiai iš Rusijos į Jerevaną ir Stambulą, milžiniškomis kainomis išpirkti bilietai į traukinius Sankt Peterburgas–Helsinkis, išaugusios eilės Rusijos–Suomijos pasienyje bei pastarąjį mėnesį populiariausiomis internetinės paieškos frazėmis tapę „emigracija iš Rusijos“ ir „politinis prieglobstis“ – santykinė vidurinioji klasė renkasi pasitraukimo, o ne pasipriešinimo strategiją reaguodama tiek į valdžios išorinę agresiją, tiek į išaugusius protesto kaštus.

Neabejotinai išlieka ir protestuoti pasirengusi dalis, tačiau kol kas ji nesudaro kritinės masės ir susiduria su žiauriu atsaku iš valdančiųjų. Tai gali keistis vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, su sąlyga, kad ir toliau blogės visuomenės socioekonominė padėtis bei dar labiau augs represijos. Bet trumpuoju laikotarpiu valdančiųjų elgesys racionaliai pasiteisina.

Tikrojo selektorato – oligarchų – pasirinkimai kol kas taip pat neaiškūs. Vasario 24 d. susitikime su oligarchais V.Putinas aiškiai pasakė – palaikysim sankcionuojamą verslą, bet jūs turite išlikti patriotais. Paprastai tariant, nebandykite kelti klausimų dėl režimo politikos. Pasak susitikime dalyvavusių, tokią poziciją sustiprindamas Putinas pagrasino visiems, kad atsisakymas dirbti su sankcionuojamais bankais gali reikšti atsakomybę prieš įstatymą (t.y. Putiną).

Oligarchai, kaip ir visuomenė, šiandien yra režimo įkaitai ir neturi didelės pasirinkimo laisvės ar protesto galimybių. Ištikimi išlieka greičiausiai tik asmeniškai Putiną pažįstantys veikėjai – Rotenbergai, G.Timčenka ir keletas kitų. Nors ir jų ištikimybė labiau priverstinė nei tikra.

Pasirodanti informacija apie tai, kad oligarchai visais įmanomais būdais stengiasi išvesti turtus iš Rusijos (pavyzdžiui, į Persijos įlankos monarchijas) indikuoja, kad dauguma taip pat renkasi pasitraukimo strategiją. Režimas tai jaučia ir jau uždraudė iš šalies išvežti grynųjų sumą, didesnę nei 10 tūkst. JAV dolerių.

Svarbiausia, kalbant apie galimus skilimus režimo viduje, yra saugumo struktūrų atstovų laikysena. Tai pati neskaidriausia ir sunkiausiai suprantama grupė, apie kurią turima mažiausiai objektyvios informacijos. Aišku, galima optimistiškai tikėti tokiais signalais, kaip drebantis ir mikčiojantis S.Naryškinas (išorinės žvalgybos vadovas) arba Ukrainos pusės teiginiai, kad planuotą pasikėsinimą į V.Zelenskį pavyko sustabdyti dėl karu nepatenkintų Rusijos FSB darbuotojų nutekintos informacijos.

Daugelis sutinka, kad garsiajame Saugumo Tarybos posėdyje netgi dalis saugumo struktūrų elito neatrodė labai susigaudantys, kas vyksta ir ką reikia sakyti. Pats faktas, kad tokios organizacijos, kaip Saugumo Taryba, posėdis buvo transliuojamas viešai, o jo metu visi tarybos nariai buvo priversti viešai „pasirašyti“ dėl pritarimo Rusijos invazijai, rodo, kad Putinas stengiasi primesti visiems jėgos struktūrų atstovams atsakomybę už sprendimą. Tuo pačiu – padaryti visus atsakingus už karą ir taip padidinti jų pasitraukimo ar pasipriešinimo kaštus.

Pagrindiniai jėgos struktūrų žaidėjai – gynybos ministras S.Šoigu, Nacionalinės gvardijos vadas V.Zolotovas, FSB vadas A.Bortnikovas – vis dar atrodo ištikimi ir priklausomi nuo Putino. S.Šoigu ir V.Zolotovas už savo karjeras apskritai turi būti dėkingi tik V.Putinui. A.Bortnikovas yra Putino partneris iš (tuometinio) Leningrado KGB laikų. Beje, net minėtame Saugumo Tarybos posėdyje pastarieji atrodė labiausiai užtikrinti savo aiškiai griežtomis pozicijomis.

Tačiau tai tik labai menka vykstančių procesų dalis ir interpretacija, nebūtinai atitinkanti faktinę situaciją. Jei iš tiesų karinės invazijos sprendimas buvo priimtas nesikonsultavus su nemaža dalimi saugumo struktūrų atstovų, tai būtų rimtas ženklas apie pasitikėjimo problemas netgi laiminčios koalicijos viduje. Mes nežinome realaus galių balanso tarp šių struktūrų – armijos, nacionalinės gvardijos, privačių darinių, FSB ir GRU. Taip pat galime tik spekuliuoti dėl jų lojalumo ir pasaulėžiūros.

Bet grynai teoriniame lygmenyje sprendimas pradėti karą ir dabartinė jo eiga rodo, kad valdantieji susiduria su problemomis. Taip, jie turi būdų tas problemas spręsti. Bet šie būdai – prievartos didinimas – nėra patvari ilgalaikė strategija. Ji bus naudojama ir duos rezultatus kelias savaites ar mėnesius. Kaip rodo Baltarusijos pavyzdys – gal net metus. Bet vidutiniu ir ilgesniu laikotarpiu tai sukels sunkumų.

Ar režimui pavyks su jais susitvarkyti, priklausys ir nuo Vakarų ryžto išlaikyti nemažinamą spaudimą (energetinės sankcijos, pilnas SWIFT atjungimas). Spaudimo sąlygomis didėja ir režimo apsiskaičiavimo bei klaidų tikimybė. Svarbiausia – negrįžti prie ankstesnio normalumo. Pasaulis pasikeitė. Vakarų politika irgi turi keistis atitinkamai.