Laikas nukelti Vytį nuo romantikos pjedestalo ir „supurvinti“ istoriją?
VU TSPMI / Viktorijos Gailiūtės nuotrauka

Laikas nukelti Vytį nuo romantikos pjedestalo ir „supurvinti“ istoriją?

Karybos ekspertas Deividas Šlekys teigė: didžiausia problema per diskusijas apie Kazį Škirpą, Joną Noreiką – Generolą Vėtrą, Adolfą Ramanauską-Vanagą yra ta, kad pamirštama, jog jie gyveno karo sąlygomis. Vienais atvejais žmogus gali elgtis geriau, kitais – blogiau. Tačiau to nepajusi, jei nežinosi, kokia būna karo kasdienybė, ką reiškia gyventi okupuotame krašte, būti partizanu, slėptis bunkeryje po žeme.

Per disputą iš ciklo „Pavojingos mintys“ tema „Ar gali Lietuva išsivaduoti iš romantinio Vyčio šešėlio?“ savo tezes pateikė doc. dr. Deividas Šlekys, o jam oponavo doc. dr. Kęstutis Girnius. Disputo, surengto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, tema siūlė apmąstyti mūsų santykį su vienu iš tautos simbolių – Vyčiu.

„Dabar apie tai, ar partizanai laikomi didvyriais… Pagalvokime rimtai. Manau, kad 30–40 proc. lietuvių juos laiko banditais. Tad sovietinių propaganda dar veikia“, – teigė K. Girnius.

Per daug romantizmo

D. Šlekys teigė, kad lietuviai yra karių tauta. „Man yra įstrigusi K. Girniaus pasakyta mintis, kad vienas iš lietuviško charakterio simbolių yra Vytis. Kitas – Rūpintojėlis“, – sakė jis. Teigė, kad Vytis atspindi lietuviškos dvasios kovingumą. Vytis – tai simbolis, ant kurio galima suverti visą istorinę praeitį.

Pasak D. Šlekio, jam didysis pasakojimas Lietuvos istorijos – tai karinis naratyvas. Ne ekonominis ar socialinis.

„Klausimas – kokia mes karių tauta ir koks tas Vytis? Vyčių yra įvairių ir matau jį kaip romantizuotą, – kalbėjo pranešėjas. – Esame tragiškų herojų kraštas. Mes arba garbingai kovojome, arba garbingai pralaimėjome. Niekada nebuvome „blogiečiai“, išskyrus vieną laikotarpį – Holokaustą, dėl to Lietuva niekaip negali paneigti blogumo bent jau dalies savo tautiečių.“

D. Šlekio nuomone, lietuviai yra linkę savo herojus sudievinti. Tai labiausiai matyti pastarųjų metų diskusijose, taip pat Rusijos grėsmės fone.

„Mums visi kovotojai, partizanai – kaip antžmogiai, milžinai, kurie sklandė virš žemės, neprakaitavo, nekraujavo, vaikų neturėjo, nemėgo „gramo padaryti“ ir panašiai, – teigė jis. – Tas sudievinimas mane gąsdina, nes galiausiai, kai reikia pradėti diskutuoti apie kokius nors einamuosius politinius reikalus, arba apie Lukiškių aikštės tvarkymą, dėl Kazio Škirpos ar Antano Smetonos, tie kraštutinumai turi blogą efektą, nes pradedama kalbėti apie baltą ir juodą paveikslus.“

D. Šlekio žodžiais, kare nebūna vien juoda ir balta, bet daugiau – pilkos spalvos. O lietuvių romantinis paveikslėlis piešiamas juoda ir balta spalvomis.

„Mano nuomone, per didelis romantizmas, karinio pasakojimo herojų suromantinimas veda prie politinio fanatizmo. Kai vieni „gula kryžiumi“ už Vytį, kiti – prieš, pokalbio nėra“, – sakė pranešėjas.

Kasdienybės heroizmas

D. Šlekys priminė, kas dėjosi socialiniame tinkle „Facebook“ per „verktinių“ skandalą. Buvo vartojami žodžiai: priešas, išdavikas, šnipas… Tai pačios kraštutiniausios sąvokos. LŽ primena, kad „verktiniais“ buvo pramintas fotografijos projektas apie vaikinus, kurie nenorėjo būti šaukiami tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

Pasak D. Šlekio, kadangi sterilumas, kai matoma tik juoda ir balta, jį gąsdina, norėtų tai „supurvinti“. Norėtų apie praeities herojus kalbėti kaip apie suprakaitavusius, alkanus, pagiringus… Mat partizanai buvo žmonės.

Anot D. Šlekio, dažniausiai heroizmas būna paprastuose darbuose, kasdienybėje. O kasdienybė nebūna sterili. Jis mano, kad šia prasme reikėtų „supurvinti“ visą Lietuvos istoriją. Tačiau tai daryti derėtų atsargiai ir saikingai.

„Žinau, kad vyksta informacinis karas ir tam tikros mūsų tarnybos bando piešti labai herojišką partizanų paveikslą, nes tai padeda kovoti su rusiška propaganda, – sakė D. Šlekys. – Bet aš manau, kad dar labiau padėtų, jei mes suteiktume kiek daugiau žmogiškumo, o ne „milžinų kapų“ komponento į tą paveikslą. Mat „purvinas“ Vytis leistų pamatyti praeities kovotojų žmogišką pavidalą. Kai herojus matome kaip žmones, mes daromės labiau atsparūs.“

Pranešėjas teigė: didžiausia problema per diskusijas apie K. Škirpą, J. Noreiką – Generolą Vėtrą, A. Ramanauską-Vanagą yra ta, kad pamirštama, jog jie gyveno karo sąlygomis. Vienais atvejais žmogus gali elgtis geriau, kitais – blogiau. Toks jau yra karas. Tačiau to nepajusi, jei nežinosi, kokia būna karo kasdienybė, ką reiškia gyventi okupuotame krašte, būti partizanu, slėptis bunkeryje po žeme.

D. Šleikys mano, kad turime keistis ir būti drąsesni. Jis siūlė herojus „nusodinti ant žemės“ ir iš dievų paversti juos žmonėmis.

Abu simboliai susiję

Pranešėjui oponavęs K. Girnius teigė, kad Vytis ir Rūpintojėlis yra du susiję simboliai, liudijantys lietuvių tautos dvasinį charakterį. Rūpintojėlis – žmogiškumo simbolis, Vytis – didvyriškumo. Rūpintojėliu lietuviai išreiškia savo skausmą. Vytis – ryžtingą viltį ir tikėjimą. Šie simboliai papildo vienas kitą, įsitikinęs oponentas. Mat jei nebūtų Vyčio, Rūpintojėlis atrodytų liguistas, vergiškos išvaizdos. O vien Vytis būtų tiesiog jėgos ženklas.

Oponentas priminė, kad buvo minima, jog karinis naratyvas labai reikšmingas. Tačiau jis mano, kad tai todėl, nes nieko geresnio nebuvo sugalvota.

„Ar tikrai lietuviai laiko save karių tauta? Aš labai abejoju. Nors šiuo metu – labai ypatingas laikotarpis. Nepriklausomybės šimtmetis. Rusijos veiksmai, baimė, prezidentės amžinos kalbos, kad rusai mus užpuls ir taip toliau, karinio biudžeto didinimas, – kalbėjo jis. – Atsiminkite, ta pati karinga prezidentė prieš aštuonerius metus, kai Lietuva gynybai skyrė mažiau nei vieną procentą BVP, sakė, kad tai – puikus dalykas, nėra sutartyje įrašytų dviejų procentų, neturime jokių įsipareigojimų. Dabar ji kalba šiek tiek kitaip. Ir aš manau, kad sąlygoms pakitus, gali būti kalbama kitaip. Atsieit, mes esame kovotojų tauta.“

Nemato perdėto garbinimo

K. Girnius klausė, kur Vilniuje yra paminklų partizanams? Priminė apie paminklą generolui Jonui Žemaičiui prie Krašto apsaugos ministerijos. Tačiau tvirtino, kad nėra tokios gausos, kaip kadaise buvo paminklų sovietiniams partizanams. Nors kalbama, kad pokario partizanus garbiname.

„Kiek kalbama apie savanorius kūrėjus? – klausė jis. – O kiek jiems pastatytų naujų paminklų? Beveik nėra.“

Todėl K. Girnius nemato, kad Lietuvoje būtų perdėtas karo garbinimas.

Akciją #AšEsuVanagas jis vadino socialinio tinklo „Facebook“ pasaulio bangavimu, kur bangos neša, ten plaukiama. Teigė, kad nenustebtų, jog nemažai „vanagų“ turi tik pačias elementariausias žinias apie partizanus.

„Dabar apie tai, ar partizanai laikomi didvyriais… Pagalvokime rimtai. Manau, kad 30–40 proc. lietuvių juos laiko banditais. Tad sovietinių propaganda dar veikia“, – teigė K. Girnius.Kol Žaliojo tilto skulptūros nebuvo nuimtos, virš jų kabojo vėliava su Vyčio simboliu.

Kalbėdamas apie tezę esą herojus „reikia nuleisti ant žemės“, parodyti, kad jie – gyvi žmonės, o kai kas nors bando tai daryti, kyla pasipiktinimas, oponentas priminė, kad tai tinka ne tik partizanams. „Pasakyk ką nors blogo apie Justiną Marcinkevičių, liksi kaltas“, – tvirtino K. Girnius.

Kritikuodamas tezę esą lietuviai yra karių tauta, oponentas klausė: kada mes esame kariavę? Priminė apie pokario partizanų kovas bei tai, kad 1940 metais gėdingai pasidavėme, ir teigė, kad po 1918 metų savanorių pasipriešinimas iš dalies buvo sėkmingas dėl kaimynų veiksmų.

D. Šleikys mano, kad turime keistis ir būti drąsesni. Jis siūlė herojus „nusodinti ant žemės“ ir iš dievų paversti juos žmonėmis.

Reikėtų „paruošti namų darbus“

D. Šlekys atsakė, kad Lietuvoje dažnas karinis, kovingumo leitmotyvas, ypač istorijoje. Dar priminė aršią Rusijos reakciją dėl NATO vaizdo klipo apie Baltijos šalių pokario partizanus, apie dėl A. Ramanausko-Vanago kilusį triukšmą ir panašiai. O to galima būtų išvengti, „paruošus namų darbus“. Nebijoti kalbėti, kad jie galėjo būti ir geri, ir blogi, bet daugiau geri. Be to, tada ir mažiau tarpusavyje pyksimės.

„Per pastaruosius metus pastebėjau, kad labai pykomės Lietuvoje. Dažniausiai – dėl didžiųjų istorinių pasakojimų. Pykdamiesi patys save daužome“, – pažymėjo D. Šlekys. Todėl jis siūlė nekurti mitų, bet labiau pasakoti žmogiškas, kasdienybės istorijas, nebijoti būti savikritiškiems, nes savikritikos nebuvimas istorijos refleksijoje mus daro pažeidžiamus, paveikius manipuliacijoms.

 

Perspausdinta iš lzinios.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.