Uždaryti

Kęstutis Girnius. Verslininkai elgetauja

Valdžios pinigai saldūs. Į juos pretenduoti nesidrovi Lietuvos verslininkai, kurie paprastai pabrėžia savo savarankiškumą ir valdžios nesikišimo į verslą svarbą. Pinigų dalybų klausimas iškilo valdžiai pasiūlius verslui įsigyti greitųjų antigenų testų, kuriais darbuotojai būtų testuojami kas savaitę ar dvi.

Toks testavimas būtų verslui naudingas, sukurdamas sąlygas įmonėse greitai atsekti naujus susirgimo atvejus, taip pat trumpinti kai kurių darbuotojų izoliacijos trukmę arba jų išvis neizoliuoti, paaiškėjus, kad jie nėra užsikrėtę COVID-19. Verslas suskubo prašyti valstybės, kad ji už testus užmokėtų. Taigi, pasiturintys verslininkai tampa išmaldų prašytojais, pasiryžusiais piktnaudžiauti valdžios dosnumu.

Verslo atstovai aiškina, kad valstybė turėtų rasti būdų verslui kompensuoti. Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas A. Romanovskis ragina valstybę nustatyti, kurie sektoriai yra ypatingai svarbūs, ir jiems skirti paramos testo įsigijimui.

Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas D. Arlauskas argumentuoja, kad valdžios pašalpa yra teisingumo reikalas. Pasak jo, „jeigu naudą gauna visuomenė, testai turi būti apmokami iš COVID-19 suvaldymo pinigų. Bet kadangi įmonės nori, kad veikla nesustotų, kaip suprantu, jos ir pačios pirks viską. Aš kalbu apie teisingumo principą.“

Toks elgetavimas, kitaip jo nevadinsi, yra nepateisinamas. Testai nėra brangūs. Šiuo metu vienas kainuoja kiek daugiau nei 5 eurus.

Jei darbininkas testuojamas kas antrą savaitę, darbdaviui kainuotų 10-11 eurų kiekvienam darbininkui kas mėnesį, jei kas savaitę, tai dvidešimt eurų. Jei darbininkai būtų testuojami nuo vasario iki liepos mėnesio, kada daug žmonių jau būtų paskiepyti, tai testai kainuotų apie 120 eurų. Trečiame 2020 m. ketvirtyje vidutinis mėnesinis bruto uždarbis privačiame sektoriuje buvo 1400 eurų, ir 1428 pramonės arba apdirbamosios gamybos sektoriuje. Tie dešimt ar dvidešimt eurų kas mėnesį, ir šiek tiek daugiau negu šimtas per šiuos metus nėra nepakeliama našta.

Verslas turėtų jausti atsakomybę už savo darbininkų sveikatą, nes be darbuotojų nebūtų nei verslo, nei jokio pelno. Darbininkai rizikuoja savo sveikata, dirbdami įmonėse, kur užsikrėtimo pavojus didelis. Jie neturi galimybės sėdėti savo namuose ir, kaip jų viršininkų dauguma, dirbti nuotoliniu būdu.

Valstybė dar nepriėmusi sprendimo dėl paramos, bet turėtų jos neteikti. Laikas pratinti Lietuvos verslininkus atsistoti ant savo kojų, nelaukti, kad valdžia kiekviena proga juos dotuotų. Yra ypatingų atvejų, kaip dabar kai siautėja pandemija, kai parama yra reikalinga, bet ji neturėtų būti teikiama urmo principu. Valdžia galėtų mokėti už testus tais tikrai išskirtiniais atvejais, kai verslas stovi ant bankroto ribos.

Arlauskas prabilo apie teisingumą, o tai tema, kuri nėra įprasta verslininko diskurso dalis. Esą naudą gauna visuomenė, tad valdžia turėtų mokėti už testus. Taip, visuomenė gauna naudos, bet proporcingai daugiau naudos gauna verslas, kurio darbininkai bus sveikesni, tad ir našesni. Už testus turėtų mokėti tas, kuris labiausiai pasipelno, taigi, verslas, o ne visuomenė ar valstybė.

Kaip reikėtų plačiau taikyti Arlausko „teisingumo‘“ principą? Verslas gauna naudos iš savo darbuotojų, taip pat iš visuomenės bei valstybės, kurios sudaro sąlygas jam veikti, tad pelnas turėtų būti dalijamas su visais, kurie prisideda prie verslo gerovės. Bet tai nedaroma.

Nors per pastaruosius metus atlyginimai Lietuvoje ženkliai padidėjo, Lietuvoje proporcingai mažesnė dalis nacionalinio produkto tenka darbuotojams, taigi proporcingai daugiau kapitalui. Ir mokesčių sistema palanki. Lietuva surenka mažiau mokesčių – apie 30 proc. BVP – negu Europos sąjungos (ES) vidurkis, kuris yra 40 proc.

Tik trys ES šalys perskirsto mažesnę BVP dalį per savo biudžetą negu Lietuva. Taigi, valstybė yra itin dosni verslininkams, leidžia neproporcingą didelę pelno dalį skirti sau ir bendrovės akcininkams. Tai turėtų būti gana.

Verslui būtų idealu, jei visas su pandemija susietas išlaidas padengtų valdžia. Bet valstybė negali visiems nukentėjusiems kompensuoti už visus nuostolius. Pirmenybė turėtų būti skiriama labiausiai pažeidžiamiems, o ne stambioms įmonėms, kurioms priklauso parama pagal įvairias programas. Nors toks ubagavimas turėtų sugėdinti verslininkus, jie nepraleidžia progos ištiesti ranką ir prašyti dotacijų. Jie puikiai supranta, kad Lietuvoje socializmas galioja verslui, o kapitalizmas darbininkams.

Praeitą savaitę kilo nemažas skandalas, paaiškėjus, kad Lietuvos kultūros taryba pernai skyrė subsidijas Rusijos atlikėjų F. Kirkorovo ir M. Šufutinskio koncertų rengėjams, nes koncertai neįvyko dėl karantino.

Nereikėjo jų šelpti, kaip nereikėjo skirti subsidijų nė vienam koncertų organizatoriui. Tai kitas socializmo kapitalistams pavyzdys. Rengėjai privalo patys apdrausti savo koncertus, kaip eiliniai piliečiai apdraudžia savo būstus, automobilius, sveikatą ir tt. Jei neapsidraudi ir įvyksta nelaimė, tai nukentėsi dėl savo aplaidumo. Tas pats galioja koncertų rengėjams.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.