Uždaryti
2021-09-19 22:10:02
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Kęstutis Girnius. Pažemintųjų sukilimas Šventojoje žemėje

Tęsiasi Izraelio antpuoliai prieš taikinius Gazos ruože, malšinami arabų protestuotojai pačiame Izraelyje, kartais panaudojant gyvus šaudmenis, o ne tik kurtinamąsias granatas, ašarines dujas ir gumines kulkas, Hamasas toliau leidžia raketas į Izraelį. Gazos Ruože jau žuvo beveik 200 žmonių, įskaitant bent 55 vaikus ir 33 moteris. Dar apie 1230 žmonių buvo sužeisti. Izraelyje žuvo dešimt žmonių, tarp jų du vaikai.

Apskaičiuojama, kad 2008 – 2009 m. žuvo apie 1200 palestiniečių ir 13 žydų, iš kurių keturis nukovė paties Izraelio pajėgos. 2014 žuvo apie 2300 palestiniečių (pusė jų civiliai) ir daugiau negu 550 vaikų. Buvo nukauti 67 Izraelio kariai ir 7 civiliai.

Manytina, kad ir šį kartą nukautų palestiniečių bus 20 ar 30 kartų daugiau negu izraeliečių, o nužudytų nepilnamečių bent 50 kartų daugiau. Tiek dėl Izraelio dievagojimosi, kad jis itin stengiasi išvengti civilių aukų.

Hamaso kovos taktika – paleisti nevaldomas raketas į Izrealį – pažeidžia karo taisykles. Ji smerktina doroviniu požiūriu, nes siekiama nužudyti kuo daugiau civilių. Bet atgrasus palestiniečių kovojimo būdas nesuteikia Izraeliui teisės žudyti palestiniečių civilius, naikinti Gazos ruožo infrastruktūrą, sužlugdyti vandens ir elektros tiekimą.

Izraelis turi teisę gintis. Bet gynimasis tampa puolimu, kai, parklupdęs užpuoliką, spardai jį iki sąmonės netekimo. Teigiama, kad puolami „svarbūs taikiniai“. Bet kiek jų gali būti Gazos ruože? Ar galima laikyti butą, kuriame gyvena ar lankosi kuris nors Hamaso vadeiva, teroristinės organizacijos karinės infrastruktūros dalimi? Ar galima į ją paleisti raketą, nors tame name gyvena paprasti Gazos gyventojai?

Izraelio valdžia nurodo, kad ji dažnai iš anksto įspėja gyventojus, kad jų namas bus taikinys ir kad jie turėtų jį tučtuojau palikti. Duodama suprasti, jog tie, kurie pasilieka, yra atsakingi už savo likimą. Šis aiškinimas iš piršto laužtas. Jei neturi teisės žudyti žmogaus, jos neįgyji jį įspėdamas kažkur nebūti. Teismas neišteisintų žudiko, kuris įspėjo auką, kad jį nudės, jei auka per pusvalandį nepaliks savo namų. O ką turi daryti įspėjimą gavę senukai ir neįgalieji?

Prieš kelias dienas per Izraelio antpuolį buvo nužudyti šeši vienos šeimos nariai. Kariuomenės atstovas aiškino, kad esą „nebuvo įmanoma“ įspėti namo gyventojų. Kokia prasme „neįmanoma“? Net jei numatomas taikinys paspruktų, vėliau butų progų su juo susidoroti.

Ne viskas kartojasi. Šį kartą neramumai prasidėjo Jeruzalėje, kur įvyko susirėmimai tarp palestiniečių maldininkų ir policijos prie Al Aksos mečetės komplekso. Įtampą didino palestiniečių nuogąstavimai, kad Izraelio Aukščiausiasis teismas patvirtins žemesnės instancijos teismo sprendimą iškeldinti kelis palestiniečius iš jų namų Šeich Džaroje, pastatą perduodant žydų naujakuriams. Teismo posėdis buvo atidėtas, bet nuogąstavimai neišnyko.

Susirėmimai tarp žydų ir arabų Izraelio piliečių įsiliepsnojo daugiau negu 60 miestų ir gyvenviečių, arabų gaujos puolė žydus, žydai neliko skolingi. Tokio smurto proveržio pačiame Izraelyje nebūta nuo antrosios intifados šimtmečio pradžioje.

Susirėmimai nelaukti, bet ir prognozuojami. Nelaukti, nes Izraelio arabai neišėjo į gatves per ankstesnes kovas Gazos ruože. Numatomi, nes jie nėra pilnateisiai Izraelio piliečiai. Neseniai įtakinga žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ paskelbė, kad Izraelio valdžia įgyvendina apartheido politiką, daugelyje gyvenimo sričių nuosekliai „privilegijuoja žydus izraeliečius ir diskriminuoja palestiniečius“, atima arabų nuosavybę, riboja jų teises. Izraelis atmetė šiuos priekaištus. Nors arabai formaliai yra Izraelio piliečiai ir kai kurie užima atsakingas pareigas valstybės tarnyboje, žmogaus teisių gynėjai teigia, kad jie yra daugybės diskriminacinių įstatymų aukos, o neseniai priimtas įstatymas sumenkino arabų kalbos statusą ir teigė, kad tik žydai turi teisę nustatyti Izraelio valstybės pobūdį.

Šią savaitę JAV senatorius Bernie Sanders pažymėjo, kad Izraelio premjeras B. Netanyahu jau dešimtmetį ugdo vis nepakantesnį ir labiau autoritarinį rasistinį nacionalizmą. Tokios nuostatos gal veikia Izraelio nutarimą energingai skiepyti žydus, palestiniečius paliekant likimo valiai. Izraelis yra šalis, kuri paskiepijo didžiausią savo gyventojų procentą. Bet laikraštis „The Times of Isreal“ rašo, kad gegužės pradžioje tik 3,6 proc. palestiniečių buvo paskiepyti. Už koronaviruso programą atsakingas pareigūnas N. Ashas sakė, kad Izraelis svarsto galimybę perteklines vakcinas nukreipti į kitas šalis, ir užsiminė, kad jos gali būti net išmestos.

Šis, kaip ir ankstesni, palestiniečių ir Izraelio arabų sukilimas bus numalšintas. Bet klysta tie, kurie mano, jog palestiniečiai ir arabai susitaikys su savo likimu. Izraelio arabai yra dažnai pažeminami, nuogąstauja, kad jų nuosavybė neapsaugota, kad įvykiai Šeich Džaroje nėra vienkartinis reiškinys. Reikia tik pažiūrėti į Vakarų kranto žemėlapį, kad matytum, kiek daug yra žemių, atimtų iš arabų. Nesaugumo jausmas neišnyks, kol Izraelis nepašvelnins savo politikos, o tai greitai neįvyks.

Padėtis dar blogesnė okupuotoje teritorijoje. Gazos ruožas yra didžiausias kalėjimas pasaulyje po atviru dangumi. Ten gimę niekuo nenusidėję palestiniečių vaikai pasmerkti gyventi, neturėdami jokių vilčių palikti šį nuniokotą, subombarduotą, ekologiškai sužalotą žemės sklypą. Kokiu pagrindu pateisinamas jų santykinis įkalinimas? Save apgaudinėja tie, kurie galvoja, kad palestiniečiai susitaikys su savo teisių nepaisymu, padėtimi be perspektyvos, tikisi, kad jie atsiribos nuo Hamaso ir kitų kraštutinių grupuočių. Jei paprasti palestiniečiai turėtų pasirinkimą tarp nuolatinės konfrontacijos ir normalaus gyvenimo, jie gal rinktųsi taikų gyvenimą, bet toks pasirinkimas jiems nesuteikiamas.

Nemažesnė iliuzija manyti, kad smurtu bus galima palaužti palestiniečius, kad, sudavus jiems pakankamai smūgių, nukovus radikalų organizacijų vadovus, viskas aprims. Bet kiekvienas vadeiva turi tėvą ar sūnų, brolius ir pusbrolius, dėdes, kurie jaus pareigą atkeršyti ir tęsti kovą. Nužudant vieną „teroristą“, pagimdai kelis, jau nekalbant apie jausmus, kuriuos sukelia visos šeimos narių „netyčinis“ nužudymas.

Vakarai reaguoja įprastu būdu, griežtai smerkia Hamaso atakas, pabrėžia žydų valstybės teisę gintis, švelniai primena Izraelio valdžiai stengtis išvengti civilių aukų. Tokios nuostatos verčia klausti, kokias vertybes ES gina su savo „vertybių politika“, kokias normas puoselėja JAV, ragindamos įtvirtinti normomis grindžiamą tarptautinę politiką.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.