Uždaryti
2020-11-25 16:40:14
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-25 16:40:14
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Gabija Kavaliauskaitė. Euroskeptikų pamokos ES: ko gali išmokti sąjunga iš jos nemėgstančių

Per pastaruosius metus sužydėję populistiniai judėjimai ir lyg iš pandoros skrynios pabirusios euroskeptiškų pažiūrų partijos kelia klausimą, kur slypi jų sėkmės paslaptis ir liūdina visus, tikinčius Europa Sąjunga (ES). Tačiau kaip ir gyvenime, taip ir čia, į situaciją galime žiūrėti trejopai – pro rožinius akinius, pro juodus akinius ir pro tuos, kurie padeda matyti situaciją dvejopai. Užuot klausę, kodėl jiems taip sekasi, paklauskime – o kodėl ES nesiseka ir ką ji galėtų padaryti kitaip?

Euroskepticizmas, kaip ir gali sufleruoti pats žodis, apibūdina reiškinį, kai pati ES arba Europos integracijos procesas yra vertinamas neigiamai, taip pat nepritariama ir ES galių augimui. Literatūroje įprastai yra išskiriamos „švelniosios“ ir „griežtosios“ euroskepticizmo formos – pirmuoju atveju kai nepritariama ES pasiūlytiems viešosios politikos sprendimams, o antruoju – kai iš esmės priešinamasi Europos šalių integracijai į vientisą politinį, socialinį ir ekonominį darinį.

Kokia situacija yra šiandien? Ne tokia bloga, kaip būtų galima pagalvoti. Per pastaruosius metus ES kaip institucija pamažu susigrąžina europiečių pasitikėjimą, o po Jungtinėje Karalystėje įvykusio referendumo dėl išstojimo iš ES – gal ir  paradoksalu, bet europiečių pasitikėjimas Sąjunga paaugo dar labiau. Vis dėlto negalime teigti, kad augant palaikymui viename fronte, priešininkų stovykla tyli. Per pastaruosius metus gerokai išaugo radikalios dešiniosios ir euroskeptiškų pažiūrų partijos. Tačiau jei anksčiau euroskepticizmas pasižymėdavo aiškiu nepritarimu Europos suartėjimui, šiandien euroskeptiškos partijos renkasi švelniąją savo veikimo formą ir aktyviau kritikuoja ES institucijų politiką, o ne apskritai sąjungą, kaip politinį darinį. Kritikuodamos jos, aišku, pareiškia savo alternatyvius pasiūlymus, taip įtvirtindamos puoselėjamą ideologiją, tačiau kategoriškai nepaneigia ES egzistavimo svarbos, taip užtikrindamos, kad atlieps interesus ir tų rinkėjų, kurie tik iš dalies nepatenkinti ES veikimu. Kitaip sakant – plečia savo gerbėjų auditoriją.

Čia ir galime pastebėti pirmąją euroskeptikų pamoką – parodyti, kad esi universalus ir tau iš tiesų rūpi visų europiečių interesai. 2019 m. Eurobarometro paskelbtoje ataskaitoje paaiškėjo, kad beveik trečdalis (32 proc.) europiečių mano, kad didžiausia ES problema – imigracija. Ir nors jau nuo seno euroskeptikų „arkliukas“ buvo griežta imigracijos politika, 2019 m. European Social Survey duomenys parodė, kad 40 proc. rinkėjų, balsavusių už euroskeptiškumu pasižyminčias partijas (prancūzų „Front National“, vedamos Marijos Le Pen, vokiečių „Freedom party“ ir kt.), nebuvo priešiškai nusiteikę imigrantų atžvilgiu. Tai gali reikšti, kad euroskeptiškos partijos praplėtė savo požiūrio ribas ir siekdamos didesnio palaikymo mažina nuostatų kategoriškumą, tačiau nepaneigia problemos svarbumo – ir toliau pasisako už griežtesnę imigracijos politiką, prieštarauja lengvatoms imigrantams, nesutinka su nacionalinėmis imigrantų kvotomis ir taip atliepia rinkėjų interesus.

Vis dėlto ES institucijos, keldamos reikalavimus šalims priimti tam tikrą skaičių imigrantų – kaip tyčia didesnis jų tenka labiau nukentėjusioms nuo terorizmo – kelia europiečių pasipiktinimą, šalių-narių susiskaldymą ir nepasitikėjimą Sąjunga. ES supranta migracijos problemos opumą, tačiau adresuodama į šios problemos sprendimo būdus neatkreipia dėmesio į šalies-narės interesus ir taip palieka jos nuomonę už borto. Rezultatas? Visuomenė lieka neišklausyta, pasipiktinusi ir besigręžianti ten, kur gali sulaukti supratingo atsako. Šiuo metu, kai COVID-19 ištrynė visas kitas aktualijas iš mūsų galvos, migrantų krizė išvis atsidūrė kažkur plano gale – apie tai mažiau rašo žiniasklaida, mažiau kalba ir ES. Bet apklausos rodo, kad žmonėms vis dar rūpi. Čia ir apglėbia tave šiltas euroskeptikų rūpestis. Pastarieji gal ir pasirinko veikti populistiškai, bet yra supratingesni ir iš jų akiračio nedingsta migracijos problemos. Platesnio tyrimo reikalautų ir tai, koks diskursas buvo naudojamas, kalbant apie migrantų krizę – gali būti, kad euroskeptiški veikėjai, suprasdami, koks tai svarbus reikalas europiečių akyse, migrantų krizę vertina kaip didesnį pavojų, įtikinamai kalba apie galimas grėsmes ir taip labiau rezonuoja su įsibaiminusiu europiečiu – o bijančiam žmogui supratingumas reiškia palaikymą ir įsiklausymą.

Kuo dar euroskeptikai paperka ir į savo pusę palenkia rinkėjus? Ogi jie tai padaro kritikuodami ES biurokratinį aparatą, skaidrumo stoką ir neefektyvų savo galios išnaudojimą. Kitaip sakant, jie apeliuoja į tuos, kurie sako, kad nieko nesupranta, kas ten toje Sąjungoje vyksta, kiek ten tų institucijų ir keliuose miestuose jos įsikūrusios ir ar išvis ten kažkas dirba – gal tik dėl vaizdo visa ta sąjunga.

Ir iš tiesų, čia dar viena svarbi vieta, kur ES institucijos turėtų susiimti ir pasimokyti. Ar daug europiečių iš tiesų supranta, kaip veikia ES institucijos? Gera žinia ta, kad apie pusė supranta. Bloga, kad lieka dar kita pusė, kuri nesupranta, o gal nenori suprasti ir jos nesupratimą labai gerai išnaudoja euroskeptikai. Exeterio universiteto politikos mokslų dėstytojo atlikta apklausa parodė, kad dalis europiečių nežino, kaip veikia ES teisinis aparatas, todėl ir nesuvokia, kokie yra kanalai, per kuriuos gali būti įgyvendinama demokratija. Pavyzdžiui, šešių šalių-narių gyventojų paklausus, ar Europos Komisija gali priimti įstatymus, jei šalių-narių dauguma prieštarauja, apie 40 proc. atsakė, kad taip, gali – nors tai nėra tiesa. Toks svarbiausių institucijų veiklos ir galių nesupratimas verčia kvestionuoti ne tik europiečių neišmanymą, bet ir tai, ką daro ES, kad iš tiesų paini veikimo sistema rinkėjams būti aiškesnė. Šiuo atveju, problemą galimą spręsti įvairiai – būti aktyvesniems socialiniuose tinkluose (taip pasiekti jaunesnę auditoriją), kurti interaktyvesnes veiklos ataskaitas bei skatinti aiškesnę komunikaciją. Be abejo, pasvajoti galima ir apie Europos Sąjungos pradmenų diegimą vidurinėje mokykloje. Tik pirmiausia, aišku, reikėtų sutvarkyti „pilietinio“ pamokos subtilumus.

Ar ES gali pasimokyti iš euroskeptikų pamokų? Ne tik gali, bet ir turi. Juk sakoma, draugą laikyk arti, o priešą – dar arčiau. Euroskeptikai, pasinaudodami ES silpnybėmis, susirenka rinkėjus į saują – tačiau jie padaro ne tik tai. Jų interesai – lyg lakmuso popierėlis, parodantis, kur gali (nebūtinai, aišku) slypėti ES žaizdos. O tada Sąjunga turi progą tas žaizdas išsilaižyti – neskanu, bet reikia.

Straipsnis parengtas kurso „Šiuolaikiniai ES iššūkiai rėmuose, dėstytoja Ieva Giedraitytė.