Uždaryti
2021-01-17 11:44:40
2021-01-15 00:00:00

Pavasario semestro tvakaraščius rasite čia

Evaldas Nekrašas. Lenkija – mūsų regiono lyderė?

Likus keturioms dienoms iki Ingridos Šimonytės vyriausybės darbo pradžios viename televizijos interviu Gabrielius Landsbergis pareiškė: „Mes norime, kad Lenkija būtų mūsų regiono lyderė.“

Gitanas Nausėda prieš kelias valandas buvo patvirtinęs naujosios vyriausybės sudėtį. Dar po keturių dienų, po priesaikos Seime, Landsbergis tapo Lietuvos užsienio reikalų ministru. Todėl jo žodžiai kitose Europos sostinėse buvo ar galėjo būti interpretuojami kaip būsimos Lietuvos užsienio politikos gairės, kad ir kaip dažnai jis būtų pastaruoju metu kartojęs, kad fundamentalių permainų Lietuvos užsienio politikoje nereikia.

Landsbergis yra gerai pasiruošęs deramai atlikti užsienio reikalų ministro pareigas. Jo patirtį dirbant URM, Lietuvos ambasadoje Briuselyje ir Europos Parlamente, ypač Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) grupėje yra pabrėžęs ne vienas apžvalgininkas. Aš dar pridurčiau, kad jis yra pirmasis Lietuvos užsienio reikalų ministras, baigęs VU TSPMI Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programą.

Ta proga pastebėsiu, kad džiaugdamiesi jaunais ir šviesiais veidais Vyriausybėje ir Seime turėtume suvokti, kad Lietuvoje šiemet įvyko virsmas, kurio, regis, niekas iki šiol viešai nefiksavo. Iki šiol tiek LR Seime, tiek LTSR Aukščiausioje Taryboje didžiausia buvo inžinierių ir agronomų profesinė grupė. Ir vienus, ir kitus labai gerbiu, bet tai nekliudo man džiaugtis, kad neseniai išrinktame Seime pirmąkart Lietuvos istorijoje (įskaitant ir tarpukario metus) dominuoja teisininkai ir politologai. Didžiausia yra neformali TSPMI frakcija. Suskaičiavę visus alumnus, t.y. institutą baigusius studentus, ir buvusius dėstytojus, pamatysime, kad joje, regis, 20 narių. Išrikiavę tiek formalias, tiek neformalias Seimo frakcijas pagal narių skaičių, įsitikintume, kad ji trečia po TS-LKD ir LVŽS.

Grįžkime prie Lenkijos vietos regione ir Lietuvos užsienio politikoje. Visa Landsbergio ištara minėtame interviu skambėjo taip: „Mes norime, kad Lenkija būtų regiono lyderė, stipri valstybė, prisidedanti ir prie Lietuvos saugumo – tiek ekonominio, tiek gynybinių pajėgumų.“

Landsbergis, kaip ir Nausėda, nori matyti Lenkiją stiprią, o ne silpną, nes abu tradiciškai ją laiko Lietuvos strategine partnere. Lenkai, tiesa, paprastai vengia pabrėžti, kad Lietuva yra Lenkijos strateginė partnerė, nes pagal visus parametrus Lietuva yra bent 10 kartų mažesnė bei silpnesnė ir iš tokio partnerio nedaug strateginės naudos. Mūsų santykių asimetrijos niekada neturėtume užmiršti.

Pačią Lenkiją pastaruoju metu labai silpnina vidaus įtampos dėl žmogaus teisių ir kivirčai su ES dėl teisės viršenybės, konkrečiai, dėl teismų nepriklausomybės. Pabrėždami, kad Lenkija yra Lietuvos strateginė partnerė – Landsbergis tai padarė dar kartą vos davęs ministro priesaiką, – mes patys šiek tiek komplikuojame savo santykius su Briuseliu, nes duodame suprasti, kad Briuselio ir Varšuvos ginče ES besąlygiškai pasikliauti mumis negali.

Ar ta tikra ar tariama Lietuvos strateginė partnerystė su Lenkija Lietuvai tokia jau svarbi? Manau, kad spaudos konferencijoje po priesaikos Seime pabrėžęs, kad Lenkija yra mūsų „saugumo akmuo“ ir mūsų „energetinės nepriklausomybės akmuo“ ir nė neužsiminęs apie daugiašalius santykius, sąjungas ir aljansus, kuriems Lietuva priklauso, Landsbergis aiškiai perdėjo mūsų kaimyno svarbą Europos saugumo architektūroje, nuo kurios pirmiausia ir priklauso Lietuvos saugumas. Lenkija tėra viena iš ES ir NATO narių. Beje, jos tariamai specialūs santykiai su JAV šiandien, nueinant nuo scenos Trumpui, irgi vengusiam kalbėti apie daugiašališkumą, taip pat jau praeitis.

Susitelkime galiausiai į aiškiai nubrėžtą politikos (kurioje, esą, nebus rimtų permainų) gairę – norime, kad Lenkija būtų mūsų regiono lydere. Vyresniems Delfi skaitytojams šis teiginys turėtų kai ką priminti. Na, žinoma, – kadaise girdėtą tezę, kad Lietuva yra mūsų regiono lyderė. Šiandien ji atrodo vos ne fantasto sugalvota, bet ne taip seniai ją kartojo aukščiausi valstybės pareigūnai. Pirmuoju iš jų buvo po Rolando Pakso nušalinimo laikinai prezidento pareigas ėjęs Artūras Paulauskas.

Beveik 15 metų nuo valstybingumo atkūrimo svarbiausiu Lietuvos užsienio politikos tikslu buvo narystė ES ir NATO. 2004 šį tikslą pasiekus, daliai Lietuvos užsienio politikos establišmento ėmė rodytis, kad dabar pats laikas suformuluoti naują tikslą, kuris būtų ne mažiau ambicingas nei senasis. Pagalvojus, pasitarus, tikslas buvo rastas – Lietuva sieks tapti mūsų regiono lydere. Kitiems aiškinsime, kad ja jau esame, nes taip greičiau patikės.

Politika, kurios svarbiausias tikslas – tapti (ar būti) regiono lydere, buvo pavadinta Naująja Lietuvos užsienio politika (NLUP). NLUP tapo vėliava, iškilmingai nešiota po kiemą stengiantis per daug neišeiti už jo ribų, nes pamatę ją kitų valstybių politikai paprastai tik su vargu paslėpdavo ironiškas šypsenas. Ją nešiojome penkis metus – nuo 2004 iki 2009. Tuo metu mūsų kieme buvo, aišku, įnirtingai svarstoma, koks yra tas mūsų regionas, ar tikrai jis driekiasi nuo Estijos iki Gruzijos (Sakartvelo) ir ką jame turime veikti kaip jo lyderiai.

Reikia pripažinti, kad įdėjęs šiek tiek pastangų Vilnius jau kiek anksčiau buvo tapęs vadinamojo Vilniaus dešimtuko – 10 šalių, siekusių narystės NATO, centru. Lietuva taip pat sėkmingai tarpininkavo sprendžiant Ukrainoje oranžinės revoliucijos metu kilusią krizę.

Vis dėlto Lenkijos, o ne Lietuvos pripažinimas regiono lydere, galėtų liudyti didelę lietuviškojo geopolitinio mąstymo pažangą – atsisakoma megalomanijos, nuo kurios anksčiau tiesiog galva svaigo.

Lenkijos resursai – tiek žmogiškieji, tiek ekonominiai, tiek ypač kariniai – visai kiti nei Lietuvos. Tačiau, mano galva, siekis, kad Lenkija taptų mūsų regiono lydere, negali būti racionalios ir išmintingos Lietuvos užsienio politikos tikslas netgi tarus, kad šis siekis tėra vienas iš tikslų, o ne vienintelis tikslas.

Kodėl? Visų pirma todėl, kad žodis „lyderis“, nors ne kartą vartotas Lietuvos užsienio politikos doktrinoje, sunkiai pritaikomas kalbant apie valstybes ir jų santykius.

Kalbėdami apie žmones, lyderiu paprastai vadiname individą, kuris geba įkvėpti, patraukti, sutelkti ir vesti paskui save kolektyvą, partiją, ar judėjimą į užsibrėžtą tikslą. Lyderio negalima paskirti ir netgi demokratinių rinkimų keliu jį ne visada pavyksta išsirinkti. Lyderis turi turėti charizmą, o ji, kaip liudija šis iš graikų kalbos kilęs žodis, yra Dievo dovana, ypatinga Dievo malonė.

Ir netgi šią dovaną turintis žmogus tampa lyderiu tik tada, kai lyderiu jį pripažįsta kiti bendruomenės – kolektyvo, partijos, ar judėjimo nariai. Winstonas Churchillis buvo lyderis, nors nežadėjo nieko, išskyrus kraują ir ašaras. Gintautas Paluckas – ne, nors pažadų negailėjo. Jam stigo minėtos charizmos, jis sugebėjo pralaimėti kelis rinkimus iš eilės, netapo nei frakcijos seniūnu, nei Seimo vicepirmininku. Bet kuris britų politikas jau seniai būtų atsistatydinęs iš partijos pirmininko pareigų, bet lietuviams britų politiniai papročiai, aišku, – ne pavyzdys.

Abejotina, ar valstybės lyderystė gali reikšti kažką panašaus į žmogaus lyderystę. Ar valstybė gali „įkvėpti“? „Vesti paskui save (neturėdama kojų)“? Ir į kokį „tikslą“ turi vesti regioną jo lyderė? Ar regionai apskritai gali turėti tikslus?

Siekis, kad Lenkija taptų regiono lydere, kelia didelių abejonių ir dėl kitos priežasties – jį išsikėlus lieka neaišku, apie kokį regioną kalbama. Vadindamas regioną „mūsų regionu“ Gabrielius Landsbergis remiasi prielaida, kad viena šalis gali priklausyti tik vienam regionui, taigi egzistuoja vienas vienintelis „mūsų“ regionas. Ja rėmėsi ir Naujoji Lietuvos užsienio politika.

Ši prielaida visiškai klaidinga.

Paimkime, pavyzdžiui, Prancūziją. Ji, be abejo, yra Viduržemio jūros regiono šalis. Bet kartu ji yra Vakarų Europos šalis. Lygiai tą patį galima pasakyti apie Ispaniją ir Portugaliją.

Regionai yra, aišku, ne tik geografiniai. Geografiškai Italija yra Pietų Europos šalis, o politiškai ji – Vakarų Europos dalis.

Lietuva, šiuo požiūriu, tikrai ne išimtis – ji priklauso daugeliui regionų. Viena vertus, istoriškai, kai didžioji LDK žemių dalis driekėsi dabartinėje Gudijoje ir Ukrainoje (iki Liublino unijos), ji buvo veikiau Rytų Europos šalis. Net ir šiandien kokiam nors brazilui ilgai ir nesėkmingai bandžius paaiškinti, kur yra Lietuva, tektų, matyt, galiausiai tėkšti, kad ji yra į rytus nuo Vokietijos, taigi Rytų Europoje.

Dėl glaudžių istorinių ryšių su Lenkija ir unijos su ja Lietuvą buvo galima ir iki šiol galima laikyti ir Vidurio Europos šalimi. Bent jau kultūros požiūriu, nes Vilnius, Krokuva ir, tarkime, Zalcburgas – to paties kultūrinio regiono miestai.

Bet kodėl turėtumėte manyti, kad Lenkija yra Vidurio Europos lyderė? Kodėl Vengrija turėtų pripažinti Lenkijos viršumą Višegrado šalių grupėje? Ar manome, kad čekams Varšuvos nuomonė tarptautiniais klausimais kada nors taps svarbesnė už Berlyno? Vien todėl, kad už Vengriją ir Čekiją Lenkija tris kartus didesnė?

Lietuva yra ir Šiaurės Europos šalis. Žvilgterėję į žemėlapį, pamatysime, kad esame beveik toje pačioje geografinėje platumoje kaip Danija. Daugelio pasaulio valstybių užsienio reikalų ministerijose Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, popierius ir reikalus tvarko tų ministerijų Šiaurės Europos departamentai. Šiaurės Europai Lietuvą priskiria ir Jungtinės Tautos. Bet ar manote, kad Jungtinė Karalystė (Šiaurės Europos šalis JT geoschemoje) taip pat mano, kad Lenkija yra regiono lyderė?

Jeigu kam nors pasirodytų, kad lietuviai, lyginant su skandinavais ir kitais šiauriečiais, yra ne tokie atšiaurūs ir panašesni veikiau į pietiečius, tai atvertę regionų meniu galime pasiūlyti dar vieną, kuris tikrai bus mielas kiekvieno lietuvio širdžiai, – Baltijos.

Turiu galvoje ne trijų sesių (mes žinome, kad retsykiais barasi, bet pasaulis jas mato visada susikibusias rankomis), o Baltijos jūros regioną. 1992 įkurtos Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT) narėmis yra visos valstybės, kurių krantus ji skalauja, taip pat Norvegija ir Islandija. Negailint epitetų, apie šį regioną ne kur kitur, o Lietuvos URM puslapyje rašoma taip: „Šiandien Baltijos jūros regionas yra pripažįstamas sėkmingiausiu regioninio bendradarbiavimo pavyzdžiu ne tik Europos Sąjungoje.“

Galbūt šis itin pozityvus briuseliškas vertinimas kiek perdėtas. Bet regionas Lietuvai tikrai svarbus, Lietuva yra jo dalis, taigi regionas yra „mūsų“. Ar manote, kad Vokietija, Švedija ar apskritai bent viena šio regiono šalis paseks Lietuva, suliepsnojusia karšta meile Lenkijai, ir pripažins Lenkiją regiono lydere?

Taigi turim šūsnį regionų, kuriuos galime vadinti „mūsų“ ir dar didesnę šūsnį šalių, nė negalvojančių pripažinti Lenkijos „regiono lydere“. Šioje situacijoje naujajam ministrui bei prezidentui, vengusiam bet kokios Lenkijos kritikos ir, regis, taip pat kiek perdedančiam Lenkijos reikšmę Lietuvai, norėčiau labai geranoriškai palinkėti štai ką.

Pirma, vengti kalbėti apie „mūsų regioną“, kai iš konteksto nėra aišku, apie kokį regioną kalbama. Antra, Lenkijos lyderystės jame (veikiau tariamos, dar daugiau, neįmanomos) klausimą geriau diplomatiškai apeiti, nes pernelyg aukštai keldami Lenkijos vėliavą, regione (regionuose) įgysime tikrai daugiau priešų nei draugų.

Išprusę lenkai dažnai žiūri į lietuvius kaip jaunesniuosius brolius. Gyvendamas Lenkijoje tai aiškiai jutau. Bet tai nereiškia, kad į brolį, kuris kadaise buvo daug vyresnis, mes net ir suaugę turime žiūrėti naivokomis juo besižavinčio jaunėlio akimis ir smaigstydami Lietuvos užsienio politikos gaires remtis unijinės valstybės laikų sentimentais.

Protesto demonstracijų draskoma, su Briuseliu besikivirčijanti problemiškoji Lenkija negali būti pagrindinis Lietuvos užsienio politikos orientyras. Nedėk visų kiaušinių į vieną kašę, sakoma Lietuvos kaime. Šiuo principu vadovaujasi ir įžvalgiausi (taigi ir sėkmingiausi) investitoriai. Jo turėtų neužmiršti ir politikai.

Lietuvos užsienio politika nepakankamai diversifikuota. Joje derėtų daugiau energijos skirti ne vien tik santykių su Varšuva, bet ir su Praha, Kopenhaga ir Stokholmu plėtotei. Praha visi lietuviai žavisi, bet atrodo, kad Lietuvos URM žemėlapiuose jos paprasčiausiai nėra. Nederėtų, manau, užmiršti ir apie dar vieną neišnaudotą galimybę – plėsti Naujosios Hanzos šalių (Airijos, Nyderlandų, Danijos, Švedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) bendradarbiavimą už finansų, monetarinės politikos sferos ribų.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.