Uždaryti
2020-11-26 14:54:51
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-26 14:54:51
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Evaldas Nekrašas. Kodėl Vilniaus universitetas – vienas geriausių Europoje, o Lietuvos gimnazijos ir progimnazijos – ne?

Lietuvoje, kurioje įprasta dėl visko aimanuoti, pirmoji klausimo dalis skamba akiplėšiškai. Daug kas suabejos, ar Vilniaus universitetas išties yra vienas geriausių Europoje. Tik pripažinus, kad ši prielaida teisinga, prasminga aiškintis, kaip universitetas tokiu tapo.

 

Panašus klausimas – kodėl Lietuva – viena turtingiausių Europos šalių? – neturi prasmės, nes prielaida, kuria jis remiasi – Lietuva yra viena turtingiausių Europos šalių – klaidinga. Šalies turtingumas paprastai nustatomas pagal bendrojo vidaus produkto dalį, tenkančią vienam gyventojui. Pagal šį rodiklį Lietuva labai atsilieka nuo Liuksemburgo, Šveicarijos ir Norvegijos. Deja, ji atsilieka ir dar nuo 21 Europos šalies, taigi tikrai nėra viena turtingiausių (Europoje yra 44 suverenios valstybės).

Lyginti Europos ar pasaulio universitetus kebliau. Sunkoka rasti vieną aiškų lyginimo rodiklį. Vis dėlto tai nekliudo universitetus lyginti remiantis ne vienu, o keliais rodikliais, pavyzdžiui, universiteto akademine reputacija, dėstytojų ir tyrėjų darbų citavimu bei akademinio personalo ir studentų skaičiaus santykiu. Būtent šie rodikliai kartu su universiteto reputacija darbdavių akyse, tarptautinių (užsienio) studentų ir tarptautinių dėstytojų procentu lemia universiteto vietą pačiame populiariausiame QS pasaulio universitetų reitinge.

Šis reitingas skelbiamas nuo 2004 metų. 2020 paskelbto 2021 metų reitingo (suprask – 2020/21 mokslo metų, nes jis skirtas būsimiems studentams) pirmasis dešimtukas atrodo taip: Masačusetso technologijos institutas, Stanfordo, Harvardo universitetai, Kalifornijos technologijos institutas, Oksfordo universitetas, Šveicarijos federalinis technologijos institutas, Kembridžo universitetas, Londono imperinis koledžas, Čikagos universitetas ir UCL (Londono universiteto koledžas).

Tuos pačius universitetus, bet išrikiuotus kiek kita tvarka rasime prieš penkis metus paskelbto QS 2017 reitingo pirmajame dešimtuke. Vilniaus universitetas (VU) pasaulio universitetų reitinge QS 2021 užima garbingą 423 vietą. Europoje jis 190-as, patenka į antrąjį geriausių universitetų šimtuką.

Kadangi lietuviai, daug ir beveik viskuo besiskundžiantys, kartais geba pasidžiaugti sporto laimėjimais, ne vienas turbūt pasakys: na koks čia pasiekimas ir kokia garbė? Lietuvos krepšininkai trijose olimpiadose bronzą, o Europoje kartą net auksą laimėjo, todėl nėra ko čia Vilniaus universitetui pūstis.

Pūstis, aišku, neverta. Varlei tai baigėsi liūdnai. Bet VU pasiekimus, jų neišpučiant, drąsiai galima lyginti su krepšinio rinktinės pastarųjų metų pasiekimais (užmirškime apmaudų jos pralaimėjimą estams). Pasaulyje yra (reitingų sudarytojai mano, kad yra) apie 25 000 universitetų. Pastaruosius trejus metus VU pozicija QS reitinge pastebimai gerėjo: 488, 458, 423. Nesunku apskaičiuoti, kad būdamas pirmajame penki(a)šimtuke, VU yra tarp 2 proc. geriausių pasaulio universitetų. Vien iš kuklumo teksto antraštėje minima tik Europa.

Lietuvos krepšinio rinktinė FIBA reitinge šiemet aštunta. FIBA vertina 168 šalių rinktines. Valstybių pasaulyje kiek daugiau (Jungtinės Tautos turi 193 narius), bet ne visos turi krepšinio rinktines (nieko neteko girdėti nei apie Vatikano, nei apie Tuvalu krepšininkus). Patekimas į pirmąjį komandų dešimtuką reiškia, kad lietuviai yra tarp 6 proc. geriausių pasaulio rinktinių. Taigi nors tauta savo krepšininkus vertina aukščiau nei mokslininkus, VU pasiekimai svaresni – daug kam ši išvada bus, matyt, netikėta.

Kas lėmė VU sėkmę? Juk, tarkime, 1955 metais Vilniaus valstybinis universitetas, kuriam ką tik buvo suteiktas V. Kapsuko vardas, tikrai neprilygo Stepono Batoro universitetui (taip 1919–1939 vadinosi atkurtasis Vilniaus universitetas), o šis, kad ir ne prasčiausio lygio, nebuvo, regis, tarp geriausių pasaulyje. Viską, kaip paprastai, lemia žmonės. Ir nors universiteto sėkmę lemia visos jo bendruomenės pastangos, rektoriaus indėlis itin svarbus.

1958-aisiais jauniausiu istorijoje VU rektoriumi tapo matematikas Jonas Kubilius. Jo nuopelnus Vilniaus universitetui per 33 vadovavimo metus sunku pervertinti. VU augo visomis prasmėmis – studentų, dėstytojų, fakultetų skaičiumi. Svarbiausia – sparčiai augo akademiniai standartai, kuriais VU garsėjo XVII a. ir XIX a. pradžioje.

Kalbant apie tradiciją verta paminėti, kad 1989 buvo atkurtas Filosofijos fakultetas (jis, įkurtas kartu su Universitetu 1579 m., buvo uždarytas 1781 m.). Jame pradėti rengti filosofai, sociologai, socialiniai darbuotojai, kriminologai, edukologai… Fakultete rado deramą vietą ir VU rengiami psichologai. Pagal programų įvairovę fakultetas dabar yra tarsi universitetas universitete ir tai, be abejo, jo stiprioji pusė.

Filosofas Rolandas Pavilionis, 1991 metais perėmęs iš Jono Kubiliaus palyginti gero akademinio lygio universitetą, atvėrė jį laisvės vėjui. Partijų (suprask: partijos, LKP) veikla universitete rektoriaus įsakymu buvo uždrausta, partijos komitetas paleistas. Peržiūrint studijų programas ypač sparčiai kito humanitarinių ir socialinių mokslų studijų turinys.

1992 buvo įkurtas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI). Svarbus fakulteto teises turinčio (kamieninio) padalinio uždavinys buvo nepriklausomybę atgavusios Lietuvos diplomatų ir valstybės tarnautojų rengimas. Šiandien institutas yra viešojoje erdvėje geriausiai matomas Universiteto padalinys.

Biochemikas Benediktas Juodka (l. e. rektoriaus pareigas 2000–2002, rektorius 2002–2012) įėjo į universiteto istoriją kaip statytojas. Į senamiestį, rekonstravus senus pastatus, iš Baltupių persikėlė TSPMI ir Filosofijos fakultetas, Saulėtekyje buvo pradėtas statyti Rolando Paleko suprojektuotas VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras – turbūt įspūdingiausias šiandienos Vilniaus statinys, o šalia jo – Gyvybės mokslų centras, itin dinamiškas Universiteto kamieninis padalinys.

Fizikas Artūras Žukauskas, 2015 pakeitęs laikinai rektoriaus pareigas ėjusį Jūrą Banį, dabartinį Mokslų akademijos prezidentą, nieko, regis, nestatė ir naujų fakultetų nekūrė. Bet jam vadovaujant VU daug kas keitėsi. Keletas valstybinių mokslo institutų buvo įjungti į universitetą 2010 m. ir veikė kaip savarankiški Universiteto padaliniai greta fakultetų. 2018 jie buvo integruoti į fakultetus ir kamieninių VU padalinių skaičius, buvęs aiškiai per didelis, sumažėjo iki 14.

Vykdant VU sandaros pertvarką, pagrindiniu fakulteto akademiniu vienetu tapo institutas. Jų šiuo metu universitete keliasdešimt.

Dažniausiai institute yra kelios giminingos katedras, o kai kuriuose gamtos mokslų institutuose katedrų išvis nėra – jas keičia lengvai transformuojamos (pradėjus vykdyti naujus projektus) mokslininkų grupės. VU institutai yra vakarietiškų universitetų departamentų analogai.

Universitete pradėti sistemingi akademinių darbuotojų mokymai, kuriuose jie sužino, kaip rašyti projektų paraiškas, mokslo straipsnius ir kitų naudingų dalykų. Apie 500 VU dėstytojų mokėsi šiuolaikinių mokymo metodų, nes iki šiol daugeliui jų pedagoginių žinių stigo. VU atsirado vadinamieji partnerystės profesoriai ir docentai – neeilinių profesinių laimėjimų pasiekę praktikos žmonės – nuo įmonių direktorių iki diplomatų. Juk kas geriau išmano vadybos praktiką ar derybų vingrybes, jei ne jie? Kita nauda – stiprinami universiteto saitai su pasauliu už jo sienų.

Įsteigus komunikacijos ir rinkodaros skyrių pagerėjo VU įvaizdžio vadyba – universitetas tapo geriau matomas Lietuvoje ir pasaulyje. Matomumas nėra savitikslis – jis lengvina ryšių, taip pat ir tarptautinių, mezgimą, ES ir kitų tarptautinių fondų lėšų, užsienio studentų, dėstytojų ir tyrėjų pritraukimą.

VU atsirado bendruomenės vystymo skyrius. Tik popierėlius dėliojęs personalo skyrius buvo pertvarkytas į žmogiškųjų išteklių skyrių. Buvo nustatyti aiškūs darbo apmokėjimo ir darbuotojų atestavimo principai. Dabar dekanas gali skirti tarnybinio atlyginimo priemoką tik už konkrečius, aiškiai įvardintus darbus. VU buvo patvirtinti konkretūs kriterijai, kurias remiantis išaiškinamas konkurso į pareigas universitete nugalėtojas. 2019 viename konkurse į VU darbuotojo vietą jau dalyvavo net 5 pretendentai, kai anksčiau jų būdavo vienas, geriausiu atveju – du. Aišku, visos šios inovacijos buvo ne tik Rektoriaus, bet ir Senato bei Tarybos darbo rezultatas.

Rimtos institucijos reformos visada paliečia jose dirbančių žmonių, taip pat ir įtakingų, interesus. Todėl nieko keisto, kad nemažai universiteto žmonių pokyčiais jame nebuvo sužavėti.

Bet, manau, permainos, stiprinančios dėstytojų ir tyrėjų motyvaciją, didinančios universiteto skaidrumą, efektyvumą ir konkurencingumą, buvo būtinos, nors įvairūs kriterijai ir taisyklės gali būti, aišku, tikslinami. Tarkime, nustatant priemokų mokėjimo principus derėtų, matyt, labiau atsižvelgti į fakultetų specifiką, nes filosofo ar istoriko negalima vertinti remiantis vien tik fizikų ir biochemikų sukurtais jų pačių darbo vertinimo kriterijais.

Istorikas Rimvydas Petrauskas, prieš kelis mėnesius stojęs prie universiteto vairo, pabrėžia jo atsivėrimo visuomenei ir intelektinės lyderystės svarbą. VU jau atsivėrė vilniečiams ir miesto svečiams fiziškai – į daugelį jo erdvių, tarkime, Centrinių rūmų kiemelius, galima patekti laisvai (sumanymas iš svarbiausio Lietuvos architektūrinio ansamblio lankytojų imti pinigus tikrai nebuvo pats protingiausias). O koncertai ir kiti kultūriniai renginiai vilniečiams VU erdvėse vyksta jau seniai.

Sutinku su Rimvydu Petrausku, kad VU turi labiau atsiverti taip pat ir intelektualine prasme – universitete turi vykti ne tik daug daugiau viešų paskaitų, bet ir viešų diskusijų, skirtų aktualiausiems nūdienos klausimams svarstyti. VU dera rengti politikų, verslininkų ir akademikų forumus – tik juose įmanoma sutarti dėl pagrindinių Lietuvos plėtros krypčių, taip pat ir iš ES gautų ar pasiskolintų milijardų, panaudojimo.

Seimui viskas, kas yra už 4 metų politinio horizonto ribų, neįdomu, o sprendžiant iš milijardinių lėšų panaudojimo planų ir vyriausybė mokslo ir technologijų vystymo nė negalvoja laikyti prioritetine šalies plėtros kryptimi. Daugiausiai pinigų ji ketina investuoti ne į žmones, o senu lietuvišku papročiu užkasti į žemę – tiesiant kelius, šaligatvius ir liejant pamatus. Kad be aukštųjų technologijų neturėsime dinamiškos, aukštos pridėtinės vertės ekonomikos, jai nė motais.

Strateginiai universiteto plėtros klausimai bus gvildenami rudenį, strateginėje sesijoje. Rektoriaus nuomone, bene svarbiausios universiteto plėtros kryptys yra (1) akademinės bendruomenės integracijos stiprinimas, (2) universiteto įtakos visuomenės ir valstybės plėtrai ir (3) VU tarptautiškumo didinimas. Universitete turėtų būti pasiekta derama mokslo ir studijų pusiausvyra, nes pastaruosius penkis metus jame daugiau dėmesio buvo skiriama ne studijoms, o mokslui.

Vilniaus universitetas duotų dar daugiau naudos Lietuvai, jei būtų reikiamai finansuojamas. Palyginkime panašaus dydžio Harvardo ir Vilniaus universitetus. Pasirinkau Harvardą, nes turėjau gerą galimybę pažinti jį iš vidaus. Harvardo biudžetas 2018–2019 finansiniais metais (jie JAV prasideda liepos 1-ąją) buvo 5,5 milijardo USD (maždaug 4,6 mlrd. EUR).

Vilniaus universiteto biudžetas – 134 milijonai EUR, t. y. 34 kartus mažesnis. Manau, kad šie skaičiai nereikalauja komentarų. O jeigu reikia šį tą pridėti, tai galima palyginti ne tokio garsaus kaip Harvardas Miuncheno universiteto ligoninės biudžetą su panašaus dydžio Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos (VUL SK) biudžetu. Pirmasis didesnis už antrąjį 15 kartų.

Todėl nieko keisto, kad 3D spausdintuvų, kuriais galėtų būti spausdinami žmogaus sąnariai, VUL SK nėra. Jei Saulius Skvernelis ar Vilius Šapoka pradėtų aiškinti, kad VU finansavimą dera lyginti tik su į Lietuvą pagal ekonominio išsivystymo lygį panašių šalių universitetų finansavimu, tai štai dar vienas skaičius. Estija vieno Tartu universiteto studento studijoms skiria maždaug 15 000 EUR per metus, o Lietuva Vilniaus universiteto studento – 5 000 EUR.

Pereikime prie gimnazijų ir progimnazijų (stengsimės neužmiršti ir pagrindinių mokyklų). Lyginti jas su kitų pasaulio ar Europos šalių mokyklomis kebliau nei VU su kitų šalių universitetais. Jų tarptautinių reitingų nėra – mokyklų per daug ir jų ugdymo programos pernelyg skiriasi. Bet Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare Lietuva tapo prieš dvejus metus, sudaro savo narių ir kitų valstybių penkiolikmečių žinių ir gebėjimų reitingus, kurie, edukologų nuomone, gan gerai apibūdina skirtingų šalių švietimo būklę ir moksleivių ugdymo rezultatus.

Lietuvos penkiolikmečių rezultatai (gebėjimas skaityti ir suvokti tekstą, matematikos ir gamtos mokslų žinios ir gebėjimai 2018 (naujesni duomenys bus paskelbti 2021) nuo EBPO vidurkių skyrėsi ne itin daug, bet visi rodikliai buvo žemesni nei vidutiniai. Čia reikia pažymėti, kad EBPO vidurkį mažina žemi Meksikos, Kolumbijos, Čilės ir Turkijos moksleivių rezultatai – aukštu ugdymo lygiu šios šalys nepasižymi. (Dažnai sutinkamas EBPO apibūdinimas – turtingųjų šalių klubas, nėra visiškai tikslus, nors dauguma šalių nėra vargšės.)

Palyginus Lietuvą su kaimynėmis prasta jos švietimo sistemos būklė rėžia akis – Estija yra trečia geriausia (po Japonijos ir Pietų Korėjos) pasaulyje, Lenkija, kiek netikėtai, – septinta. Vertinant kitais būdais švietimo rezultatais išsiskiria Australija, Švedija, Suomija. Lietuva, deja, nepatenka net į EBPO sąrašo pirmąjį trisdešimtuką, taigi jos nėra tarp 15 proc. geriausiais ugdymo rezultatais galinčių pasidžiaugti pasaulio šalių. Kadangi, primenu, VU yra tarp 2 proc. geriausių universitetų, tenka pripažinti, kad Lietuvos pagrindinio ugdymo mokyklų rezultatai žymiai prastesni nei Vilniaus universiteto.

Tiesa, spręsti apie Lietuvos gimnazijas iš 15-mečių gebėjimų kiek rizikinga, nes šie rezultatai atspindi veikiau progimnazijų ir pagrindinių mokyklų, o ne gimnazijų darbo rezultatus. Ne visi aštuntokai tęsia mokslą gimnazijose, kai kurie, ketinantys stoti į universitetus, pasitempia.

Todėl, apskritai paėmus, gimnazijų lygis aukštesnis nei progimnazijų ir pagrindinių mokyklų. Tai, beje, liudija ir ne patys prasčiausi Lietuvos moksleivių pasiekimai tarptautinėse olimpiadose.

Tačiau guostis, kad Lietuvos gimnazijos geresnės už progimnazijas ir pagrindines mokyklas, neverta – kitose šalyse padėtis panaši. Yra pagrindo manyti, kad prastesnės nei EBPO vidurkis penkiolikmečių, kurių dauguma tęsia mokslą gimnazijose, žinios lemia žemesnį nei EBPO vidurkis taip pat ir mūsų gimnazijų lygį. Juk sunku tikėtis, kad ne itin išsilavinę ir ne itin žingeidūs progimnaziją ar aštuonias pagrindinės mokyklos klases baigę penkiolikmečiai gimnazijoje staiga puls prie knygų (jų moksleiviai skaito vis mažiau, nors tai tikrai ne vien Lietuvos bėda).

Nepagrįsta, aišku, manyti, kad Lietuvoje nėra gerų gimnazijų. Nors skirtingų šalių gimnazijas lyginti keblu, įmanoma palyginti vienos šalies, pavyzdžiui, Lietuvos, gimnazijas. Žurnalas „Reitingai“ tai daro jau ne vienerius metus. Gimnazijų vietą jo sudaromame geriausių mokyklų reitinge lemia valstybinių brandos egzaminų vidurkiai, šimtukininkų skaičius, abiturientų, priimtų studijuoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir išvykusių studijuoti į užsienį, skaičius, moksleivių nubyrėjimas.

Neseniai atskyrus mokinius atsirenkančias gimnazijas (tas, kurioms tokia teisė suteikta) nuo nedarančių atrankos, geriausių gimnazijų trejetukai 2019 m. atrodė taip. Pirmoje kategorijoje: Vilniaus licėjus, KTU ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos.

Antroje: Klaipėdos licėjus, Kauno Saulės, Vilniaus Gabijos gimnazijos. 2020 pirmasis trejetukas nepakito, o antrasis dabar toks: Klaipėdos licėjus, Panevėžio J. Balčikonio ir Marijampolės marijonų gimnazijos. Gerų mokyklų, aišku, daugiau – tarp jų paminėčiau Vilniaus M. Biržiškos, Žirmūnų, Šiaulių J. Janonio gimnazijas.

Vis dėlto bendrą Lietuvos pagrindinio ir vidurinio švietimo įstaigų lygį tenka pripažinti nepatenkinamu – tą jau seniai pripažįsta politikai, edukologai, mokytojai ir tėvai (pačių moksleivių nuomonė mažai kam terūpi). Iš pirmo žvilgsnio susiduriame su paradoksu – Lietuva turi gerų, nors nepakankamai finansuojamų universitetų (antras po VU QS reitinge yra Vilniaus Gedimino technikos universitetas – jis septintajame šimtuke), o pagrindinio ir vidurinio švietimo, kuriam finansuoti Lietuva skiria panašią BVP dalį kaip ir kitos ES šalys, sistemos būklė prasta.

Paradoksas, aišku, tariamas – geriausi universitetai atsirenka geriausius abiturientus (šimtukininkų šiemet šimtai), o kiti stoja į silpnesnius universitetus, kolegijas, profesines mokyklas, karo tarnybon ar iškart pradeda dirbti. Atsirinkę geriausius abiturientus, tokie universitetai gali pasiekti reikiamą studijų lygį, nes silpnus studentus ko nors dorai išmokyti beveik neįmanoma.

Žemą, lyginant su geriausiu šalies universitetu, Lietuvos švietimo sistemos lygį galima paaiškinti paprastai: sistemos reforma nebuvo gerai apgalvota, stigo ryžto ją vykdant ir paradui vadovavo prasti vadai.

Visi Lietuvos politikų patikinimai, kad švietimą jie laiko prioritetu, neverti sudilusio skatiko, nes švietimo ir mokslo ministrais metai iš metų skiriami nei vizijos, nei stuburo, nei politinės atramos neturintys asmenys. Švietimo ministrai buvo ne stipriausi (kaip turėtų būti), o silpniausi vyriausybių nariai. Tuo tarpu autonomiško, nuo ministerijos palyginti mažai priklausomo VU akademinė bendruomenė turi galimybę rektoriumi išsirinkti stiprų ir veiklų profesorių.

Kaip pakelti Lietuvos vidurinio ugdymo mokyklų lygį? Atsakymo į šį klausimą seniai ieško įvairios švietimo institucijos, daugybė pedagogų ir edukologų, bet švietimo sistemos reformų rezultatai nedžiugina. Manyčiau, kad daug didesnį vaidmenį tose paieškose turėtų vaidinti pertvarkyta išplečiant jos funkcijas ir darbų apimtį Švietimo agentūra.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui Danijoje, mokytojui pakanka nusiųsti elektroninę užklausą į panašų centrą ir netrukus jis gauna atsakymą su prašoma metodine, taip pat ir skaitmenine rodomąja medžiaga, kurios savarankiškas parengimas pačiam mokytojui užimtų kelias dienas, o rezultatas būtų daug prastesnis.

Keletas žingsnių, kuriuos reikia žengti, akivaizdūs ir nereikalauja didelių pinigų. Pirma, reikia ženkliai supaprastinti ugdymo programas, ypač matematikos, fizikos ir chemijos. Gerai suprantu mokslo ir technologijų reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau švietimo biurokratų nuomonė, kad kuo programos sudėtingesnės, tuo ugdymo rezultatai geresni, visiškai nepagrįsta.

Kai kuriose Europos šalyse septintokų matematikos programos panašios į mūsų ketvirtokų, bet penkiolikmečių matematikos žinios ir gebėjimai – aukštesni. Kodėl? Todėl, kad daugelyje Lietuvos mokyklų matematiką ketvirtoje klasėje supranta dėl programos netinkamumo jau tik keli vaikai, o likusieji 8 metus matematikos pamokose dažnai tik laiką gaišta. Neišmanydami matematikos, jie nesupranta, aišku, ir fizikos.

Antra, reikia ženkliai pakelti mokyklų direktorių atlyginimus. Ministerija pastaruoju metu nuolat skundžiasi, kad stinga norinčių būti mokyklų direktoriais, ir atkakliai nenori suprasti, kad prisiimti daug didesnę nei mokytojo atsakomybę turi skatinti ir daug didesnis nei mokytojo atlyginimas. Šiandien daugelyje mokyklų direktoriaus atlyginimas yra toli gražu ne didžiausias, nors be gero direktoriaus mokykla nedirbs gerai.

Trečia ir sunkiausia. Reikia, nustačius aiškius kriterijus, galų gale uždaryti prasčiausias mokyklas ir uždaryti jų daug. Teisinimasis, kad tam prieštarauja jų steigėjos – savivaldybės, yra veikiau atsikalbinėjimas. Ministerija, tiesiogiai atsakinga už Lietuvos ateitį ir skirstanti didžiąją dalį lėšų mokykloms finansuoti, turi visas galimybes priversti savivaldybes prasčiausias iš jų likviduoti, nes jų žala Lietuvai – akivaizdi. Kitas, taikant geros mokyklų ir jų tinklo vadybos principus ir ryžtingai naudojant finansinius svertus, reikia švelniai priversti galų gale pradėti lygiuotis į geriausias.

Uždarius prasčiausias pagal ugdymo rezultatus mokyklas, valstybės ižde atsirastų pakankamai lėšų mokyklų direktorių atlyginimams pakelti, ugdymo programoms peržiūrėti, ir netgi labai reikalingoms visų dalykų Mokytojo knygoms parengti.

To proveržiui nepakaks. Jo lyderiu galėtų tapti Vilniaus universitetas su jo Ugdymo mokslų institutu ir būsima Švietimo akademija. Jei universitetas rimtai siekia tapti lyderiu, tai švietimas – turbūt pati pirmoji sritis, kurioje jam reikia pasiraitoti rankoves. XVIII a. pabaigoje Edukacinė komisija Vilniaus universitetą pavadino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąja mokykla ir pavedė jai globoti visas Lietuvos mokyklas. XIX a. pirmoje pusėje jis sėkmingai kuravo mokinių švietimą panašaus dydžio teritorijoje. XXI a. Vilniaus universitetas turėtų prisiimti daug didesnę nei iki šiol atsakomybės už Lietuvos gimnazijas, progimnazijas ir pagrindines mokyklas dalį.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako