Uždaryti

Lietuviškoji karo samprata tarpukaryje (1918–1940)

Projekto vadovas
Deividas Šlekys
Projekto trukmė
2016 04 01–2018 12 31
Finansuotojas

Projekto aprašymas

Projekto tikslas – parengti tarpukario Lietuvos karo sampratos intelektualinę refleksiją sisteminančią mokslinę monografiją.
Žvelgiant į istoriją tikrai nekyla abejonių, jog lietuviai buvo kariaujanti tauta. Užtenka prisiminti tokius istorinius momentus kaip Pilėnai, Žalgiris, Nepriklausomybės ir rezistencijos kovos. Šapokiškoji-herojinė istorijos interpretacija labai gerai perteikia šį – kariaujančios tautos vaizdinį.
Tačiau jeigu mes žinome ir galvojame apie save kaip apie karių tautą, tai tuo pačiu metu, atrodo, kad mums visai neįdomu kas per reiškinys yra karas. Lietuvių tauta tikrai žino, ką reiškia gyventi nuolatinėje karo baimėje, puikiai žino jo pasekmes. Todėl turėtų kilti natūralus klausimas, kaip mes suprantame, kas yra karas.
Atsižvelgiant į tuo metu Vakaruose egzistavusias intelektualines tradicijas, kurias mūsų šalies akademikai intensyviai sekė, galima daryti prielaidą, jog mąstant ir diskutuojant apie politikos, valstybės prigimtį buvo neįmanoma išvengti bent minimalios diskusijos apie karą. Tačiau tai nereiškia, jog refleksija apie karą buvo sisteminga ir aiškiai suformuluota. Perskaičius jau minėtus naujausius šių dienų tyrimus, akivaizdžiai galima pastebėti, jog diskusija apie karą labai fragmentiška, nesisteminga.
Todėl šiuo tyrimu siekiama glaustai aptarus ir įvertinus tai, kaip karas buvo reflektuojamas tarpukario Europoje vyravusiose socialinėse teorijose atlikti pagrindinių to meto lietuviškos intelektualinės periodikos šaltinius (Naujoji Romuva, Židinys, Vairas, Varpas, Kultūra ir kt.) bei ištirti, pagal tam tikrus kriterijus atrinktų žymiausių ir įtakingiausių to meto Lietuvos intelektualų pagrindinius veikalus siekiant susisteminti, išgryninti ir nuosekliai perteikti egzistavusių pasvarstymų apie karą turinį.