Uždaryti

Nerija Putinaitė. Kodėl neturėsime visiems nemokamų bakalauro studijų

Ministras Algirdas Monkevičius tik tapęs ministru nemokamas bakalauro studijas įvardijo kaip būtiną „paradigminį pokytį“ ir į jį sutelkė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbą.

Nemokamos studijos visiems toli gražu nėra pagrindinė aukštojo mokslo problema. Kita vertus, žingsniai, kurie buvo ir, regis, yra žengiami, ne tik ją sprendžia, bet nuo sprendimo tolina, ir gilina aukštojo mokslo kokybės problemas.

Būtina patikslinti, kad didžioji dalis šiuo metu studijuojančiųjų nemoka už studijas, nemokamų studijų vietų bendrai yra daugiau nei įstojančiųjų į universitetus ir kolegijas. Didžiausi mokančiųjų skaičiai socialiniuose moksluose – ir dėl didesnio skaičiaus norinčiųjų studijuoti, ir dėl metai iš metų mažinamų valstybės finansuojamų studijų vietų.

Konstitucinio Teismo išaiškinimai draudžia neleisti aukštosioms priimti studijuoti už save mokančių studentų, tačiau Vyriausybė turi visus įrankius, kad mokančiųjų už save skaičiai būtų sumažinti. Tad nemokamų bakalauro studijų uždavinys nėra didelis pokytis, ir gali būti sprendžiamas bent trimis keliais.

Pirmas kelias – didinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius tose kryptyse, į kurias stoja daugiausia pasirengusių mokėti už savo studijas. Apie nemokamas bakalauro studijas buvo kalbama nuo pat šios Vyriausybės darbo pradžios.

Tai galima daryti protingai reguliuojant studijų vietų tam tikrose kryptyse ar srityse skaičius. Tačiau kelerius metus buvo elgiamasi priešingai šiam tikslui.

Buvo ryškiai mažinamas nemokamas studijų vietų skaičius socialiniams, o taip pat – ir humanitariniams mokslams, ten, kur stoja daugiausiai pasirengusių mokėti už save. Drauge didinamas studijų vietų skaičius informacinių technologijų studijoms.

Rezultatas, kurį davė toks sprendimas – po pernai metų priėmimo apie trečdalis iš visų valstybės nemokamų studijų vietų liko neužimtos, bet drauge padidėjo ir skaičiai studentų, studijuojančių už savo lėšas. Receptas, regis, yra paprastas – atsižvelgti į stojančiųjų norus, daugiau valstybės finansuojamų vietų skirti socialiniams.

Lėšų studijoms paskirstymas šiems metams, kaip ir ką tik paskelbtas ministro įsakymo projektas dėl preliminarių valstybės finansuojamų studijų vietų rodo, kad pokyčiai nedideli. Tad galime tikėtis, kad ir šiais metais liks gausybė laisvų nemokamų studijų vietų informatikos mokslams, ir daug studijuojančiųjų už savo pinigus socialiniuose moksluose.

Antras kelias kaip mažinti studijuojančiųjų už savo lėšas – didinti normines studijų kainas. Tuomet ketinantieji studijuoti už savo lėšas socialiniuose moksluose galbūt verčiau rinksis studijuoti valstybės finansuojamoje studijų vietoje gamtos ar informatikos moksluose, socialiniuose moksluose kolegijoje, o ne universitete.

Tačiau įvyko priešingai: neseniai naujai patvirtintos norminės studijų kainos numato dar mažesnį santykinį socialinių ir humanitarinių studijų finansavimą nei iki šiol.

Norminės studijų kainos, kurių didžiąją dalį sudaro lėšos dėstytojų atlyginimams – lėšos, kurias valstybė moka aukštosioms mokykloms už kiekvieną studentą, taip pat tai – kaina, kurią sumoka už savo lėšas studijuojantis studentas. Norminės kainos skiriasi priklausomai studijų krypties: mažiausios yra humanitariniams ir socialiniams mokslams ir didžiausios – pilotų rengimui.

Skirtumai labiausiai buvo siejami su skirtingomis prekėmis ir paslaugomis, kurių skirtingoms studijoms reikia, bei minimaliu studentų skaičiumi. Kuomet prieš dešimtmetį kainos buvo tvirtinamos, buvo skaičiuojama, kad minimalus studentų skaičius humanitariniuose ir socialiniuose moksluose – 18, o gamtos moksluose – 10. Per dešimtmetį praktika parodė, kad grupių skirtumai priklausomai nuo krypties nėra tokie dideli, o praeitais metais minimalus humanitarinių ir socialinių mokslų studentų skaičius patvirtintas 15.

Ir anksčiau buvo diskutuojama, kad skirtumas tarp studijų kainų humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, lyginant su gamtos mokslais, yra pernelyg mažas, ir tai atsiliepia studijų bei mokslo kokybei: dideli dėstytojų krūviai, mažai laiko gali skirti mokslinei veiklai. Tokia disproporcija neatitinka ir tarptautinės praktikos. Diskusijos atsinaujino praeitų metų pabaigoje, Vyriausybei nusprendus didinti dėstytojų atlyginimus (kurie susiję su studijų kaina) ir ministerijai rodant rimtą ketinimą disproporciją mažinti. Buvo diskutuojami gana racionalūs aukštųjų mokyklų siūlymai, suformuotas projektas.

Ministro Monkevičiaus Vyriausybei pasiūlytas ir priimtas sprendimas yra radikaliai priešingas. Jis dar labiau padidina kainų skirtumus tarp socialinių ir humanitarinių bei gamtos ir fizinių mokslų. Pavyzdžiui, jei tas skirtumas iki kainų peržiūrėjimo buvo 989 eurai, tai dabar šis skirtumas – 1129 eurų, ir gamtos mokslų studijų vietai skiriama suma yra žymiai didesnė už lėšas, tenkančias socialinių ir humanitarinių mokslų studijoms (palyginti 2595 eurus prieš 1466 eurus). Neminint to, kad skirtumas tarp brangiausių ir pigiausių studijų išaugo dar labiau. Tai reiškia ir dar menkesnius atlyginimus humanitarinių ir socialinių mokslų atstovams, didesnius krūvius, prastą tarptautinį mokslo veiklos vertinimą ir mažą studijų patrauklumą.

Ministras neabejotinai prieš priimdamas sprendimą susidūrė su įvairiomis interesų grupėmis. Tačiau vienintelis besiperšantis atsakymas, kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas – noras, kad socialinių mokslų studijos būtų kuo pigesnės, kad į jas besiorientuojantys universitetai (kad ir buvusi ministro darbovietė Mykolo Romerio universitetas) galėtų priimti kuo daugiau už save mokančių studentų ir taip išlikti. Tokie sprendimai kenkia studijų kokybei, tačiau šis sprendimas radikaliai prieštarauja ir paties ministro tikslui garantuoti nemokamas bakalauro studijas. Laikant santykinai pigias socialinių mokslų studijas, galime tikėtis, kad ir toliau į jas stos nemažai pasirengusių mokėti už save.

Vyriausybės patvirtintame nutarime dėl norminių studijų kainų esama kitos keistenybės, jei ne stebuklo. Ji įvyko su archeologijos studijų kryptimi. Tai buvo vienintelė kryptis iš nelaimėlių humanitarų ir socialinių mokslų grupės perkelta į kitą finansavimo grupę (greta architektūros, fizinių mokslų, farmacijos), kad jos norminė kaina padidėjo dvigubai (nuo buvusių 1285 eurų iki 2595 eurų). Kodėl staiga toks išskirtinis dėmesys archeologijos studijoms, o ne žurnalistikos studijoms ar paveldo studijoms?

Vienintelis paaiškinimas, kuris peršasi – reveransas Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkui Eugenijui Jovaišai, kuris aktyviai dalyvavo norminių kainų nustatymo reikale, ir pats yra pagal profesiją archeologas.

Tokį sprendimą galima įvairiai pavadinti: „poveikiu“, „pakiša“ ar kaip griežčiau, tačiau tikrai toks sprendimas nekilo iš suinteresuotumo aukštojo mokslo bendru gėriu.

Trečias kelias mažinti studijuojančiųjų už savo pinigus – valstybei prisiimti įsipareigojimus padengti studijų išlaidas visiems, kad ir kur jie būtų įstoję. Kaip tik šiuo keliu, kaip galima spręsti iš ministro pasisakymo, krypsta dabartinės mintys.

Šis kelias nėra pats geriausias, nes valstybės ištekliai nėra begaliniai, ir valstybė iš anksto negali įsipareigoti apmokėti visiems įstojusiems.

Na, nebent tai būtų daroma „neprimokėjimo“ universitetams keliu, taip sukuriant grėsmes studijų kokybei.

Šis kelias veikiausiai būtų ir antikonstitucinis. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, pirmiausia – 2008 metų kovo 20 dienos nutarime, valstybė laiduoja nemokamą mokslą tiems, kurie atitinka jos nustatytą „įvairių sričių (krypčių) specialistų poreikį“, ir nemokamo aukštojo mokslo gerai besimokantiesiems nuostatos negalima aiškinti kaip laiduojančios valstybės apmokamą mokslą „visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo priimti studijuoti“.

Išaiškinime nesakoma, kad valstybė negali apmokėti studijų ir kitiems, tačiau tai negali vykti kokybės sąskaita tų, kurių poreikį valstybė nustato.

Nemokamos studijos jei ne visiems, tai beveik visiems yra paprastas klausimas, kuris daromas labai sudėtingu. Jį beveik neišsprendžiamu daro ir sprendimai, vedantys priešinga kryptimi ir diktuojami kitokių interesų. Kita vertus, susitelkimas į jį nuošalėje palieka rimtas aukštojo mokslo kokybės problemas.

Jau seniai iš aukščiausiųjų politikų nesigirdėjo kalbant, kaip pagerinti aukštojo mokslo (studijų ir mokslinių tyrimų) kokybę, ypač ten, kur jos trūksta, kaip tolygiai vystyti aukštojo mokslo kryptis, kaip mokslininko profesiją padaryti patrauklią.

Galima prognozuoti, kad aukštajame moksle neturėsime (beveik) visiems nemokamų bakalauro studijų, o susidursime su didėjančiomis kokybės problemomis.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.