Uždaryti

#AtkurtaiLietuvai100: Petras Klimas. Lietuviai ir lenkai

Petras Klimas

Mes norime būti liuosa tauta ir todėl savo liuosybę turime ryžti ginti nuo visų jos priešininkų.

Tekstas spausdintas 1917-ųjų metų spalio 16-osios dienos „Lietuvos aide“

Tuo vardu imtis laikraštyje rašyti – iš tikrųjų gali pasirodyti, tartum imtumeis rašyti apie tokį platų, tokį painų dalyką, kur nei posmų nei siūlu neatpainiotum. Lietuvių lenkų santykiuosna istorija įsagstė tarp žiedų tiek akstinų, jog ir maloniausią žiedą liesdamas, junti akstinų dūrius. Vienas iš tolo malonėtų žiedais gėrėtis, kitas, per skaudžius akstinus, paties žiedų malonumo negali pajausti.

Apie visa tai mes čia nekalbėsime. Šiandien mums rūpi ne to karti praeitis, kuri taip įvairiai ir dygiai klostėti. Mums rūpi, kaip tie santykiai galėtų dėtis ateityje.

Žinoma, iš praeities mes neištrūksime, nes tik iš jo tegalime eiti į ateitį. Bet praeities gyvenimas yra taip mums nulemtas, kad kaip tik ateities angoje mes norime nuo tos praeities atsiliuosuoti. Čia ir yra šiandien lietuvių ir lenkų santykio ypatingumas. Kas bent kiek supranta ir jaučia lietuvių tautos reikalus – tam tatai yra visiškai aišku. Čia nereikia nei kokio pikto šovinizmo, kaip kad dažnai lenkai lietuvius nukaltina. Tatai yra tiesiog tautos gyvybės reikalas atsiliuosuoti nuo jeib kokios antmestos svetimos valios. Ir tik būtent dėl to, kad lenkai visuomet ir visur kur smelkiasi lietuvių tautai savo valią užmesti, – lietuviai visų pirma pabrėžia savo nenori ir savo protestą prieš lenkų pastangas.

Per visą pasaulį lenkai stengiasi visokiais būdais išrodyti, kad Lietuva yra lenkų žemė, nes Lietuvos kultūra esąs lenku padaras ir t.t. Dažnai nesivaržoma ir per akis netiesa skelbiama; kartais tiesiog esti lietuvių tautos atgijimas žeminamas ir niekinamas. Svetimas valstybes ir ypačiai tas, kurios Lietuvos likimą galėtų spręsti, lenkai tarytum nori perkalbėti.

Bet kam?

Jie nori šiaip ar taip gauti Lietuvą į savo valią, į savo globą paimti. Jie nori Lietuvą tvarkyti sulyg savo norais; jie dargi niekad nėra dėl to lietuvių daugumos atsiklausę nei su ja taręsi. Jie visa tat daro per mūsų galvas, užuolankomis, per smurtą ir tuo būdu tikisi ką laimėsią. Ir ne dėl to šiandien lietuvis yra nepalankus lenkui, kad jis yra lenkas, bet kad jis lietuviui tykoja liuosybę išplėšti, ir jei nepajėgia išplėšti, tai bent savo naudai sudrumsti. Tam, būtent, tikslui nurodinėjama į lenkiškas tradicijas Lietuvos, į lenkišką kultūrą, krūvelę „lenkų“ dvarininkų bei miestelėnų ir kt.

Neturėdamos teisių, įvairios vadovaujančios lenkų srovės nori tas teises inscenizuoti, pasauliui įšnekėti, idant jisai, galingasis nukankintą, nuniokotą lietuvių tautą Lenkijos naudai nuteiktų. Šit, kur yra lietuvių ir lenkų nesantaikos branduolys. Ir pastebėtina, jog šiuo karo metu, kada bemaž visos vadovaujančios lenkų srovės ėmė ypačiai uoliai Lietuvos sau geisti, tiesiog visuotinis virto lietuvių nepalankumas ir priešingumas lenkams. Lietuvių Konferencijoje Vilniuje jau nė vieno ir nė vienos srovės balso nebuvo, kurs tokių lenkų pretenzijų sąlygose būtų pasiūlęs nors bent kokią jungties kombinaciją Lietuvos su Lenkija. Lenkų šių dienų veikėjai, matyti, nustojo lietuvių pasitikėjimo, ir tik visiškas darbais pareikštas atsisakymas nuo savo nepamatuotų pretenzijų čia galėtų dar ateityje tą ūpo nepalankumą nuslopinti. Tokios vienybės prieš lenkų žinomas patangas, dar rasi, niekados nėra pareiškusi lietuvių visuomenė. Tai ne kokia tamsi, gaivalinė neapykanta – anaiptol Jos, apskritai, nematyti. Tai yra viena subrendusios, savo liuosybės ir savarankiškumo trokštančios lietuvių visuomenės būtinis išdavinys. To rimtojo priešinimosi mums nėra ko slėpti, nes jisai ne gėdos, bet garbės mums daro: mes norime būti liuosa tauta ir todėl savo liuosybę turime ryžti ginti nuo visų jos priešininkų.