Uždaryti

#AtkurtaiLietuvai100: Mūsų vietinė savivaldybė

Išmokę tvarkytis namie, savo valsčiuose ir miestuose, daugiau nuveiksime ir platesniame valstybės gyvenime.

Tekstas spausdintas 1917-ųjų metų lapkričio 8 d. „Lietuvos aide“.

Valstybės ir gyventojų santykiai tvarkosi nevisur vienodais pamatais. Vienur šalies gyventojai turi daugiau asmens ir politikos laisvės, kitur gi jie valdžios varžomi ir globiami.

Dėlto laisvesnėse šalyse valdžia paprastai daug reikalų paveda patiems gyventojams tvarkytis, ypačiai tokių, kurie rišasi labiau su vietinėmis sąlygomis. Toki yra antai, kelių, sveikatos, švietimo, visuomenės šelpimo ir kt. reikalai. Kitaip sakant, ten gyventojai gauna vietos savivaldybę.

Nuo pačios vyriausybės palankumo, nuo žmonių sąmonės ir bendrų politikos sąlygų pridera savivaldybės teisių didumas ir jos išsiplėtojimas. Jos istorijai tenka tad pereiti visi politikinio šalies gyvenimo etapai. Dėl to, jų nemaža turėjo ir mūsų krašto savivaldybė, kuriai teko atjausti ir perkentėti visos šiaurės vėjų atmainos.

Pirmasis mūsų krašto savivaldybės sumanymas iškeltas buvo Valstybės Taryboje 1863 metais. Tada ji, baudžiavą panaikinus, norėjo suteikti Rusijos žiemetybių įstaigas taip pat Lietuvos ir Gudijos kraštui, tik nelemtosios atminties Muraviovas palaidojo tą sumanymą, pabugęs lenkų dvarininkų įtakos.

Nuo to laiko visi Lietuvos gen. gubernatoriai ir gubernatoriai savo apyskaitose carui nuolat nurodinėjo, kad nebegali vietose toliau pasilikti valdininkų šeimininkavimas, kad reikia pakviesti talkon vietos žmones, kuriems jų reikalai arčiau stovį ir kurie į tą darbą labiau yra įgudę. Mat, valdininkai, kaip apie juos net gen. gubernatorius Orževskis buvo prasitaręs, tai esą iš svetur atgabentieji plikiai, kurie norį iš vietinių žmonių pelnytis.

Bet visi po to darytieji žingsniai turėjo vieną išdavinį: projektų medžiaga tik didino ministerijų archyvų spintas, kuriose ilsėjosi daugybė kitų seniau palaidotų valstybinių sumanymų.

Paminėtinais čia 1896 m. vidaus reikalų ministerio Goremikino Lietuvos žiemėtybių sumanymas, kuris neįvyko dėl tos pačios lenkų intrygos baimės; po jo dar 1899 metais Valst. Taryba pasiryžo paskelbti Rusijos žiemetybių įvedimą Lietuvoje. Bet ir šiuo kartu kai kurios Gudijos gubernijos tegavo darkytąsias žemietybes be jokio net gyventojų atstovybės šešėlio.

1905 metai, pajudinę senosios valdžios pamatus, suteikė daugiau vilties ir savivaldybės klausimui Lietuvoje. Be visuomenės kuopų ir įvairių suvažiavimų nutarimu Vilniaus gen. gubernatoriaus sušaukta buvo tam klausimui svarstyti iš Lietuvos bajorijos atstovų, kelių valsčiaus viršilų ir valdininkų sudaryta Taryba. Atstovų tarpe atsirado tik vienas Žemaitijos bajoras S. Narutavičius, kuris, pirmame Tarybos posėdyje pareiškė čia savo protestą: jis būtent, nurodė, jog ši Taryba delei savo vienpusiškai luominio ir nedemokratšikai pasirinkto sąstato negalinti čia nieko spręsti ir tam reikalui turį būti sušaukti visų krašto gyventojų atstovai. Po to jis apleido Tarybos posėdį, bet nė vienas buvusių čia bajorų atstovų nepritarė ir nepalaikė S. Narutavičiaus ir pasiliko posėdžiauti su valdininkais ir gen. gubernatorium, kuris toje Taryboje pirmininkavo. Valdininkai su tais «atstovais» nėkiek nesiskaitė ir jie sprendė klausimus saviškai, pav. nenorėjo pripažinti teisių vietinėms kalboms būsimoje susivaldybėje ir t.t.

Pagaliau tik 1909 m. Valst. Dūmoje priimtas buvo Lietuvos žiemetybių projektas, kuriame ypatingai aiškiai kyšojo biurokratijos pažiūros į savivaldybę Lietuvoje – juo mažiau teisių duoti vietos žmonėms. Žiemetybių rinkimai skiriami buvo kurijomis, kad tik įvedus daugiau rusų rinkikų: joms nepavedami buvo dargi toki svarbūs reikalai, kaip mokyklos ir t.t. Bet ir tos rusų valdžios «sausos plutos» karui ištikus, nekliuvo Lietuvos kraštui ragauti.

Tokiu būdu visą laiką mes naudojomės vien tik savivaldybės surogatais – luominiais valsčiais su tėviškąja žemiečių viršininku globa ir apribotomis nedemokratinėmis miestų valdybomis. Karo gi metu ir tų pačių nustojome, gave jų vietoje ypatingus kaimų ir miesto dalių viršilas, kurie atlieka vien valdžios pareigas ir yra paprasti karo valdžios įsakymų pildytojai.

Dabarties valanda tiesia mums prieš akis plačius mūsų ateities vaizdus. Jų įvykdinimas ir mūsų tolimesnio gyvenimo sutvarkymas daug priklausys nuo mūsų pačių. Gyvenę tiek laiko be teisių ir jų gyvai ištroškę, turime tai pasirūpinti, kad mes sau geidžiamųjų teisių tikrai įgytume, kad mūsų vietos savivaldybė būtų tikra žmonių valdžia, ne vien tik jos šešėlis.

Išmokę tvarkytis namie, savo valsčiuose ir miestuose, daugiau nuveiksime ir platesniame valstybės gyvenime.

Taigi, nelaukdami dabartinės valdžios pažadėtųjų valsčiaus sutvarkymo sumanymų, svarstykime ir galvokime apie jį ir patys.