Uždaryti
2020-09-25 03:08:34
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-25 03:08:34
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

(c) LRT.lt
(c) LRT.lt
Visi VU TSPMI žmonės

Vytis Jurkonis

VU TSPMI dėstytojas

Vyti, VU TSPMI baigėte ir bakalauro, ir magistro studijas. Kaip pasirinkote politikos mokslus? Kas paskatino likti institute tęsti studijų ir kaip susiformavo jūsų interesų sritis?

Dar, berods, aštuntoje klasėje buvau įsitikinęs, kad dirbsiu diplomatinėje tarnyboje ir maniau būsiantis kultūros atašė. Tikriausiai tuomet nelabai įsivaizdavau, ką tai reiškia, bet buvau įsitikinęs, kad Balio Dvariono muzikos mokyklos patirtį bus galima derinti, o muzika mano gyvenime niekada neišnyks. Taip pat labai ryškiai atsimenu epizodą, kai jau Vilniaus licėjuje fizikos mokytoja su užuojauta į mane žiūrėjo sakydama, kad norint studijuoti VU TSPMI reikia labai gerai mokytis… tiesa ta, kad, lengvai tariant, nebuvau stiprus fizikas.

Nepaisant to, kad durys į Muzikos akademiją buvo beveik atviros, o dar žiūrėjau ir į žurnalistikos studijas bei teisę, o taip pat skandinavų kalbas, visgi, įstojau į savo pirmąjį prioritetą, politikos mokslus. Stojimo procesas bent man atrodė dramatiškas – buvau vienas pirmųjų už brūkšnio į nemokamas studijas ir į jas patekau tik po papildomo priėmimo.
Man pasisekė dėl mano kursiokų ir draugų, turbūt nemaža dalimi jų dėka likau institute, nors, regis, buvo sunkių akimirkų, kuomet jaučiau didelę neteisybę ir norėjosi viską mesti. Savo žymę, suprantama, paliko ir dėstytojai. Štai Alvydas Jokubaitis privertė mane kalbėti seminarų metu, nors iš pradžių man tai atrodė vos ne žeminantis dalykas, kuomet dalis kalba vien dėl pažymio, o ne dėl to, kad turi kažką pasakyti. Egidijus Kūris buvo nepakartojamas ir, regis, vien savo charizma galėjo priversti pamilti teisę. Česlovas Laurinavičius išmokė, kad be istorijos negalima suprasti dabarties ir pamenu kaip stengiausi rašydamas rašto darbą apie Lokarno sutartį. Negaliu pamiršti savo pristatymo pagal Taras Ray „Matrioshka Nationalism” Dariaus Žeruolio seminare, kuriame, regis, tik mudu supratome, dėl ko diskutuojame. Egdūnas Račius padėjo bent iš dalies išsivaduoti iš europocentrizmo, kartais pirštu badydamas, kokie galime būti provincialūs. Dovilė Jakniūnaitė išmokė kitaip, iš įvairių perspektyvų, pažvelgti į užsienio politiką. Žinau, kad ir mano Vytauto Radžvilo kurso konspektai ilgus metus buvo perduodami iš kurso į kursą. Filosofija, teisė, istorija, lyginamoji politika, užsienio politikos analizė TSPMI tilpo po vienu stogu ir tai atrodė gana patrauklu studentui, kuris nenori suvaržyti savęs viena disciplina ir siekia išplėsti savo matymo lauką iki tolimiausių horizontų.

Dabar, žiūrint retrospektyviai, sakyčiau, kad studijos, o vėliau darbas VU TSPMI daugiau buvo atsitiktinumų virtinė nei sąmoningas pasirinkimas ar logiška seka, bet į visa tai žiūriu su šypsena ir esu dėkingas tiems žmonėms, kurie buvo šalia kiekvieno aštresnio posūkio metu. Tam tikra prasme muzika, džiazas mano profesiniame gyvenime niekur nedingo.

Studijų metu ir po jų aktyviai veikėte VU TSPMI studentų korporacijoje RePublica. Papasakokite, kokie atsiminimai iš korporacijos įstrigo labiausiai. Ką jums reiškia RePublica? Kuo ši organizacija prisidėjo prie jūsų studentiškos, bendruomeniškos ir, galbūt, profesinės patirties?

RePublica buvo mūsų „Stiklo karoliukų žaidimas”, lyg ir kažkas iš tarpukario korporacijų tradicijos, bet kartu ir visiškai savitas organiškas beveik metus diskutuotas reiškinys, kuriam daug labiau tinka žodis bendruomenė negu organizacija. Man tai buvo ir pilietiškumo laboratorija, ir savęs pažinimas bei šlifavimas. Retrospektyviai žiūrint, korporacija taip pat reikšmingai prisidėjo prie visos VU TSPMI bendruomenės kūrimo. Kai didžiąja dalimi korporantai 2002-aisiais padėjo kraustyti VU TSPMI iš Didlaukio į Vokiečių gatvę, vargu, ar galėjome įsivaizduoti Professoris Optimi rinkimus, Post Scriptum leidybą, Mažąjį Baltijos kelią Estijai 2007-aisiais paremti, Kovo 11 orientacines ir daugelį kitų iniciatyvų. Ir visa tai savaime tėra tik nedideli štrichai, negalintys tinkamai atskleisti tikrojo bendruomenės paveikslo ir gylio. Korporacija leido matyti VU TSPMI ne vien savo laidos kontekste, bet pažinti tiek vyresnes, tiek ir jaunesnes kartas. Kiek daug verta šiais laikais yra tvirta draugystė, o aš drąsiai galiu sakyti, kad korporacijos dėka atradau dešimtis nuostabių, nepakartojamų draugų, kurie jau šiandien kuria Lietuvą ir, beje, institutą irgi.

Kurį laiką dirbote Rytų Europos Studijų Centre (RESC). Kaip ten atsidūrėte ir kokios patirties ten pasisėmėte? Ką veikia RESC ir kuo jis svarbus Lietuvai?

Biurokratiškai kalbant RESC buvo instituto projektas, o aš buvau to projekto asistentas, pasiuntinukas. Patirtis buvo milžiniška, nes tai buvo santykinai didelis infrastruktūrinis ir gana sudėtingas projektas, derinamas kelių institucijų. Tuo metu buvau laimėjęs konkursą į Europos Parlamentą, buvo ir kitų pasiūlymų, bet iš dalies dėl tuometinės mano vadovės Kristinos Vaičiūnaitės, iš dalies dėl to, kad vis labiau pradėjo dominti Baltarusija ir bendrai Rytų politika, nusprendžiau nemesti kelio dėl takelio. RESC’e tapau Pilietinės visuomenės skyriaus vedėju ir tai buvo unikali patirtis. Pavyzdžiui, teko konstruoti Kubos programą ir jos dėka dar gerokai prieš Kurk Lietuvai programą pavyko susigrąžinti vieną TSPMI alumnę iš Madrido. Beveik per 2007-ųjų Kalėdas rašiau paraiškas Gruzijai, kuri vėliau tapo viena ryškiausių centro programų, vėliau teko prisidėti prie Afganistano projektų. Vargu, ar tai būtų buvę įmanoma kur nors kitur. Po to dar teko vadovauti ir Politikos tyrimų ir analizės skyriui, bet iš esmės buvau ir likau atsakingas už finansavimo paieškas arba tiesiog dešiniąja RESC direktorės ranka.

RESC’as, kad ir ką sakytų kiti, yra ryškiausias ir kol kas tvariausias smegenų centro užsienio ir saugumo politikos klausimais pavyzdys Lietuvoje. Nepaisant to, kad pasigirsta aimanų, jog štai praradome ekspertizę Baltarusijos klausimu, užtektų surinkti RESC alumnus ir pamatytume, kiek jų tęsia tą darbą amerikiečių, prancūzų, švedų ar kitose Europos valstybių organizacijose bei fonduose. Bėda, kad ta ekspertizė dažniau vertinama užsienyje nei namuose. Iš dalies, su panašiu iššūkiu periodiškai susidurdavo ir pats RESC, bet Linas Kojala, nepaisant gana sudėtingo buvusio RESC laikotarpio, regis, sugebėjo išspręsti ir šia problemą, kuo labai džiaugiuosi.

Šiuo metu estate Freedom House Vilniaus biuro direktorius. Ką veikia Freedom house ir ką – konkrečiai Vilniaus biuras? Kodėl pasirinkote šią vietą tęsti karjerai?

2012-ųjų vasarą RESC pavyko užsitikrinti keleto rimtų projektų finansavimą, su a.a. Viliumi Ivanausku ir kolegomis parengėme pirmąjį Lietuvos mokslų tarybos projektą, taip pat buvo gana aišku, kad RESC turi geras galimybes ir būsimo Lietuvos pirmininkavimo ES kontekste, tai man atrodė geras momentas kažką keisti. Kitas stiprus motyvas buvo noras pabaigti savo disertaciją, nes, galima sakyti, būtent dėl darbo RESC (ir instituto administracijoje vienu metu) teko aukoti savo doktorantūrą. Bet, kaip sakoma, uždarius vienas duris, atsidaro kitos ir nepraėjus nė porai savaičių mane susirado Freedom House. Legendinės Eleonoros Roosevelt įkurta ir septintą dešimtį skaičiavusi amerikiečių žmogaus teisių organizacija tuomet atrodė kaip galimybė, kuri pasitaiko kartą gyvenime.

Pradžioje Vilniaus biuras buvo skirtas Baltarusijai, bet mūsų komanda buvo gana ambicinga ir netrukus tapome regioniniu biuru Rytų Europai. Daugelis Freedom House žino dėl kasmetinių Laisvės ir demokratijos indeksų tyrimų, ką daro mūsų kolegos Niujorko biure, bet Vilniaus ofisas daugiau užsiima pagalba žmogaus teisių gynėjams, pilietinės visuomenės bei nepriklausomos žiniasklaidos atstovams regione.

Vyti, kaip Rytų Europos regiono ekspertas dažnai pasirodote televizijoje ir spaudoje. Kaip manote, kiek viešumo reikia mokslui bei ekspertizei populiarinti? Ar jo trūksta, o galbūt to – per daug? Ar Lietuvos žiniasklaida skiria pakankamai dėmesio esminėms regiono problemoms? Kaip svarbu yra apie tai kalbėti plačiajai visuomenei prieinamais kanalais?

Žiniasklaidos klausimus paliksiu spręsti jiems patiems, nors gana dažnai tenka apgailestauti, jog kai kurie žurnalistai nepersistengia ieškodami savo pašnekovų ir jiems užtenka tų kelių telefono numerių jų adresų knygelėje. Visgi tai, kad dalis mūsų kalba absoliučiai visais gyvenimo klausimais, turbūt yra didesnė problema.

Dar įdomesnis klausimas yra skirtis tarp akademiko ir eksperto, kur save priskirčiau tikriausiai hibridiniam tipui gerąja to žodžio prasme. Kažkada tuometiniam Lietuvos politologų asociacijos prezidentui Liutaurui Gudžinskui siūliau, kad metinėje konferencijoje būtų skelbiama ne tik geriausia akademinė publikacija ar knyga, bet ir geriausias komentaras (op-ed’as).

Atsimenu, kažkada doktorantūros studijų metu Algimantas Jankauskas mano disertacijos koncepciją pavadino a la Beresnevičiaus “Imperijos darymu” ir daugeliui tai atrodė kaip baisus kaltinimas, o man atrodė tarsi komplimentas, nes esu įsitikinęs, jog akademikai negali užsidaryti vien savo akademiniame burbule. Sutikite, jog būtų liūdna, jei disertacija būtų įdomi tik pačiam autoriui ir recenzentų būreliui.

Kokių turite laisvalaikio pomėgių? Ar pavyksta laisvalaikiu atitrūkti nuo darbo temų, ar vis dėlto jos – neatsiejama gyvenimo dalis?

Muzika iš esmės dingo pradėjus dirbti, nors studijų metais dar dalyvaudavau konkursuose su Muzikos akademijos studentais. Žaisti krepšinį, nors kažkuriuo metu žaisdavau apie 5 kartus per savaitę, tenka itin retai ir, galima sakyti, sportbačius jau pakabinau ant vinies. Grožinę literatūrą, nors anksčiau ryte rydavau knygas, dažniausiai imu į rankas tik per atostogas. Sakykim taip, jog vis dar ieškau balanso derinant šeimą, profesinę, akademinę bei visuomeninę veiklą ir laisvalaikį.

Koks jūsų ryšys su VU TSPMI bendruomene ? Kokius matote pliusus ir, galbūt, minusus?

Institutas yra ne tik alma mater, bet ir asmeninė istorija. VU TSPMI buvo pirmoji mano darbo vieta ir pirmaisiais metais buvo itin nedrąsu, nes buvau pirmasis istorijoje bakalauro dar neturintis studentas, priimtas dirbti į administraciją, bet labai greitai čia pritapau ir Institutas tapo antrais namais. Žinojau kiekvieną užkaborį, esu nufotografavęs, berods, kiekvieną kampelį ir instituto darbuotoją, mokėjau sujungti signalizaciją, vasarą laistydavau gėles, kūrėme kalėdinius filmukus studentams ir pan. Kažkuriuo metu VU TSPMI dominavo pastato paieškos, įsikūrimas, baldai ir infrastruktūra ir tai buvo natūralu, nes be fizinių namų gana sunku kurti bendruomenę.

Visgi, jau kurį laiką bijau, kad bendruomenė institute tapo tarsi savaime suprantamu dalyku. Galima guostis, kad kituose fakultetuose yra prasčiau, galima pasidžiaugti mūsų studentų aktyvumu, o pastaruoju metu ir pokyčiais administracijos vadovybėje. Bet kai šioje bendruomenėje į klausimą apie reikšmingiausius instituto įvykius išgirsti pasikartojantį atsakymą „direktoriaus perrinkimas”, norom nenorom suabejoji, ar čia tikrai politikos mokslų kalvė ir ar žodis bendruomenė nėra tiesiog komunikacijos ekspertų įbruktas ir todėl linksniuojamas žodis. Tikiu, kad pasitikint vieni kitais nuo mažiausio iki didžiausio, instituto bendruomenės potencialas gali atsiskleisti dar labiau.

Beje, turbūt girdėjote apie pagal MJJ fondo programą į Lietuvą, bet į KTU, o ne savo alma mater sugrįžusią Kinijos ekspertę ir TSPMI alumnę Vidą Mačikėnaitę? O jei mūsų ryšiai būtų pakankamai tamprūs ir sugebėtume vienu ar kitu būdu sugrąžinti, tarkim, Indrę Balčaitę ar Ievą Jusionytę? Arba Martyną Dervinį, Ingą Dievulytę, Godą Klumbytę, Evą Lukšaitę, Mindaugą Mozūraitį, Rasą Navickaitę, Aistę Šeibokaitę, Dovilę Vildaitę? Šį sąrašą nuo Indijos iki Kanados būtų galima tęsti ir įsivaizduoti, kaip šie alumnai galėtų praturtinti mūsų regionines ar tarpdisciplinines studijas.

Galiausiai, kokie studentai jums yra geriausi? Ko trūksta šiandieniniams studentams? Galbūt jiems galite ko nors palinkėti?

Gal žingeidūs studentai? Mano chemijos mokytojas sakydavo „nežinoti ne gėda, neklausti – bėda”. Šiais laikais informacijos yra neįtikėtinai daug, visko aprėpti nepajėgus ne tik studentas, bet ir dėstytojas. Visgi tokiame pasaulyje koordinačių ašis ir gebėjimas atsirinkti informaciją tampa ypač svarbiais parametrais norint bent šiek tiek orientuotis, kas yra kas. Tad nebijokite klausti.

Nuotrauka: J. Stacevičiaus/LRT